Filmas: "Viktorija. Jaunoji karalienė" / "The Young Victoria"

Sveiki,

Šiandien labai trumpai noriu pakomentuoti matytą istorinę dramą „Viktorija. Jaunoji karalienė“ (angl. The Young Victoria) (2009). Po visai neseniai matytos „Elžbietos“ susizgribau, ko čia dar nematęs apie Anglijos monarchus ir prisiminiau esant šį filmą. Šis filmas buvo puikiai pasitiktas tiek kino kritikų, tiek paprastų kino žiūrovų. Tiesą sakant, iki tol mano vaizdinys apie Viktorijos epochą buvo kiek kitoks ir kiek kitoks žvilgsnis į pačią puritoniškają karalienę, tačiau filmas vaizduoja ne jos įsigalėjimą, bet pirmuosius valdymo metus, apie atrastą laimę, jos subrendimą.

Per šį filmą sužinojau labai daug apie XIX amžiaus Angliją, apie tai, kad monarchus nuolat persekiojo politiniai žaidimai, intrigos, - žodžiu, viskas, kas būta ir Elžbietos laikais prieš 500 metų. Iš esmės man nepasirodė toks sodrus, įdomus, koks buvo „Elžbieta“, tiesą sakant, filmas man pasirodė pernelyg atmiežtas sentimentalizmo, pernelyg daug romantinių scenų, todėl filmas pasirodė be reikalo ištęstas – pasivoliojimai lovoje, apsikabinimai, šokiai lietuje, viskas gražu, bet per saldu. Nemanau, jog tai itin stipri istorinė juosta, priešingai, laikyčiau gan vidutiniu kūriniu, kurį galbūt labiau supras anglai, bet man, tiesą sakant, vietomis buvo netgi nuobodokas.

Pagrindinį vaidmenį t.y. Viktoriją įkūnija Emily Blunt, puikiai žinoma iš komedijinio pobūdžio filmų. Tai tikriausiai vienas jos toks rimtesnis proveržis kito žanro veikale, sakyčiau, visai sėkmingas ir įdomus, tačiau ne toks įspūdingas kaip Cate Blanchett tokio tipažo juostose. Filmas pakankamai, kaip sakiau, vidutinis, bet tikrai suras savo žiūrovą ir gerbėją. Antrą kartą žiūrint negaiščiau laiko, deja.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komandoras: Tamsioji pasaulio pusė" / "Master and Commander: The Far Side of the World"

Sveiki, 

Australų režisierius Peter Weir yra visada sėkmingas savo didingais ir prabangiais kino užmojais, nenukarpant ar neiškarpant gilesnių kino „žinučių“ žiūrovui. „Kelias atgal“ (2010), „Trumeno Šou“ (1998) režisierius 2003 metais pristato nuotykių dramą „Komandoras: tamsioji pasaulio pusė“ (Master and Commander: The Far Side of the World), kuri taip pat sulaukė tiek palankių kino kritikų, tiek žiūrovų atsiliepimų. Na, nuotykiniai pasakojimai, o ypatingai apie senovinius laivus ir įgulas yra tikra klasika. Šis pasakojimas apie 1805 metus, kur Pasaulio pakraštyje konkuruoja ir grumiasi anglų ir Napoleono Bonaparto prancūzų laivai.

Sodrus, prabangus ir matomai gerai suręstas ir ištransliuotas siužetas leidžia mėgautis interpretuotais istoriniais mūšiais, žavėtis ilgomis, po metus ir daugiau kažkada trukusiomis kelionėmis, tokie žygiai neretai baigdavosi mirtimi. Taip, šis filmas yra būtent vienas iš tų vyriško prado, jame nedominuoja moterys, tačiau net ir čia netrūksta pačių įvairiausių sentimentalių jausmų – draugų draugystė, tėviško užstojimo, pagalba nuskriaustiems, vyro ir vaiko santykiai. Filme didelė paletė skirtingų charakterių, kuriuos įtakoja laive susiklostę santykiai pagal įgulos narių laipsnį ir draugystę. Išties tai epinio pasakojimo filmas, kada nuo pat pirmos filmo minutės įsėdi į anglų laivą ir keliauji į Braziliją, Argentinos pietus, o galiausiai į Galapagus, susiduriant su priešais, neišvengiamai prarandant draugus ir atrandant naujus.

Pagrindinį vaidmenį kapitoną Komandorą sukuria australų aktorius Russell‘as Crowe, kuriam būdingi filmai su didžiuliu komerciniu potencialu ir gerai išdirbtu scenarijumi. Manau, kad jam labai tinka vaidinti šiurkščius, brutalius ir valdingus vyrus, kadangi pats aktorius taip pat filmavimo aikštelėse nebūna ėriukas ir nebijo pasiųsti režisierių ant trijų raidžių, taip ir Komandoras jaučiasi sodrus, tvirtas, ryžtingas, bet kartu abejojantis teisingumu ir santykiais su aplinkiniais. Tai neabejotinai geras šio aktoriaus vaidmuo, bet parodykit man nors vieną prastą Russell‘o Crowe pasirodymą? Taip nebūna. Kitokių šiame filme mega ryškių aktorių kaip ir nepastebėjau.

Visgi tai maskaradinis filmas, skatinantis fantazuoti ir žavėtis istoriniu laikotarpiu, pajusti teisingumą ir eiti ten, kur veda širdis, banaliau ir nepridursi. Mano galva, tai vienas geresnių ir prabangesnių nuotykinių filmų, kuris patiks ir paprastiems žiūrovams, ir kinomanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dogvilis" / "Dogville"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais po seniai laukto filmo „Dogvilis“ (Dogville) (2003 m.). Po pasaulį sukrėtusio Lars von Trier filmo „Šokėja tamsoje“ (2000 m.), garsiausias danų kino režisierius į savo komanda pasikviečia australę Nocole Kidman ir nufilmuoja beveik 3 valandų trukmės įspūdingą kino filmą „Dogvilis“. Iš tikrųjų šį filmą ketinau pažiūrėti seniai, bet išsigandau, jog nepatiks. Matot, prieš keletą metų į rankas pirmiau papuolė šio filmo, kalbama, jog tai trilogija, antroji dalis „Manderlay“, kurį savo nuostabai pažiūrėjau pusvalandį ir kažkodėl nepatiko arba buvo nuotaika ne ta, ar šiaip kažkur pabėgau – nebepamenu. Tad ilgai teko laukti, kol atėjo „Dogvilio“ eilė, sakau, jei filmas nepatiks, tai bent atsigersiu puikiosios Nikole Kidman aukso eros filmo. Žinot, nenusivyliau nei filmu, nei pačia Nicole.

Filmas aiškiai pretenduoja į avangardą ir ryškų poelgių, pasekmių maratoną. Filmo erdvė – teatrinė, namai tuščiaviduriai, tapę tik simboliais. Ką tai byloja? Byloja apie trapų žmogaus pasaulį, apie prigimtį, atsidavimą ir žmogaus silpnybes. Kai žmogus tampa silpnas, kai jis prisileidžia kitą žmogų, šis iškart gali tapti žiauriausiu žudiku, nes jis suvokia, ko jam gyvenime trūksta. Filmo pabaigoje kaip tik ir akcentuojamas žmonių silpnumas, kuris verčia nepripažinti savo nuodėmingumą ir tas neigimas kelią žiaurastį, jis šiepia dantis ir ima kandžioti Greisę (pagr. veikėją) nelyginant šuo.

Filmas ganėtinai žiaurus, nors jo laiko trukmė vieneri metai, tačiau to pakanka, kad visi herojai per Greisės dvasinę prizmę nukeliautų visus spalvingus žmogaus prigimties, socialinius ir psichologinius koloritus. Daug simbolikos, įdomus avangardas, kreida piešti namukai ir teatrališkas mūsų gyvenimas – noras įtikti, patikti, pabėgti nuo savęs ir įtikėti žmogaus gerumu, aplenkiant savo jau įgytą patirtį. Kodėl Greisė viską sunaikina savo kelyje, man iš pradžių buvo šokas, juk šitaip prieš kelias minutes porino apie tai, kad šie žmonės silpni, lyg juos pateisindama ir staiga reikėjo nušvisti simboliniam mėnuliui, kad ji pamatytų tuos žmones visai kitokius. Ar ne per greita reakcija, pone, Treir‘ai? Galbūt ir pateikėt, nes tai kelia disputo mūšį – kas, kodėl taip, kodėl ne kitaip.  

Puikus Nicolės Kidman vaidmuo, nes kiek žinojau, jai reikėjo priimti netradiciškai mažesnį honorarą, kad tik galėtų nusifilmuoti šiame filme, o „Kanuose“ šis filmas buvo laikomas vienas iš 2003 metų favoritų laimėti pagrindinę aukso šakelę. Nicole Kidman turėjo filmuotis ir kitose trilogijos dalyse, kurios turėjo pratęsti pasakojimą, tačiau aktorė atsisakė bendradarbiauti su režisieriumi, nors abu darbdaviai aiškino, kad visa tai dėl to, kad abu turi neišjudinamus grafikus ir planus, tačiau Trier‘as prasitarė, kad Kidman ant jo supyko ir ši tyčia nebekelia jam telefono ragelio.

Man asmeniškai Trier‘o filmai nesulyginamai skirtingi. Vat, naujausias darbas „Melancholija“, kuris man paliko nemenką dvasinį įspūdį, totaliai skiriasi tiek dvasinėmis plotmėmis, tiek raiška nuo „Dogvilio“, „Šokėjos tamsoje“, gal tik „Antikristus“ lieka toks savotiškas tarpininkas, nes režisierius 2006 – 2007 metais sirgo depresija ir gydėsi Kopenhagoje, spaudai jis teigė, jog jautėsi itin tuščias, išsisėmęs. Po depresijos matome ryškų skirtumą, kas buvo kuriama iki lūžio ir po jo. Man asmeniškai įdomios abi pusės, o „Dogvilis“ be jokios abejonės yra vienas įsimintiniausių Trier‘o darbų ir Nikolės Kidman vaidmenų.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela