Rodomi pranešimai su žymėmis Frances O'Connor. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Frances O'Connor. Rodyti visus pranešimus

2023 m. lapkričio 12 d., sekmadienis

Filmas: "Emili" / "Emily"

Sveiki,

 

Apie pastoriaus dukterų Anės, Emily ir Charlottes Brontė gyvenimą yra sukurta tiek daug adaptacinių filmų ir spektaklių, kad jų gyvenimai nuolat iš naujo ir iš naujo perkuriami, aptariami ir vėl interpretuojami. Kažkada skaitytas Emily Brontės (1818-1848) romanas „Vėtrų kalnas“ buvo išties įtraukiantis ir puikiai iki šių dienų paskaitomas kūrinys, tad apie ją sukurtas ir filmas „Emili“ (angl. Emily) (2022). Nors paprastai klasikoje yra labiau aptariama kur kas produktyvesnė Charlottės Brontė kūryba bei jos įstabioji „Džeinė Eir“, tačiau kai kas „Vėtrų kalną“ laiko kur kas vertesniu ir įdomesniu kūriniu, pvz., Virginia Woolf.

 

Visgi filmas apie Emili Brontė iškart perteikia, kad būtent šioji iš seserų buvo labiausiai pakvaišusi, didžiausia svajoklė iš svajoklių ir ne visada gebanti būti „normali“ pagal tuometinius standartus. Istorija apžvelgia ne seserų istoriją, o pateikia Emily perspektyvą, nors filme vaizduojamos ir brolis bei likusios kitos seserys. Beveik XIX amžiaus vidurys, puritoniška anglų visuomenė ir tėvo pastoriaus įtaka labai formavo svajoklės Emily asmenybę. Didžiausią įtaką, kaip matome iš filmo ir išlikusių istorinių šaltinių, turėjo Emily brolis Branvelis – lėbautojas, neklaužada, maištininkas ir alkoholikas, kuris tragiškai baigė savo gyvenimą, taip ir nerealizuodamas savęs kaip literato, nors bandymų lyg ir būta...

 

Filmo kompozicija klasikinė. Pradžioje matome mirštančią Emily, kurią slaugo Charlottė, pastaroji bando išsiaiškinti, kaip Emily sugebėjo parašyti „Vėtrų kalną“. Žiūrovui jau ir taip aišku, jog iš rašytojos asmeninės patirties, todėl istorija mus nubloškia truputį atgal, kur pasakojama Emily ir pastoriaus patarnautojo Viljamo meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti dėl religinių dogmų. Prigimtis ir celibatas, aistra ir protas – iš esmės filmo veikėjai ambivalentiški kaip ir „Vėtrų kalno“ pagrindinis veikėjas Hitklifas. Filmas stengiasi atskleisti šio kultinio romano atsiradimo priežastis bei Emily išskirtinumą iš kitų seserų. Manau, iš dalies tai ir pavyksta. Emily puiki pianistė, tačiau sunkiai adaptuojasi prie tėvo keliamų lūkesčių. Išsiųsta į merginų mokyklą tapti mokytoja, ji neištveria ir yra išsiunčiama atgal. Nuvylusi tėvą ir nusivylusi savimi ji pamažu įsitraukia į brolio išdaigas ir net ima vartoti narkotikus... Visgi jos padėtis nepavydėtina, ji gyvena Viktorijos epochoje pirmojoje pusėje, kur vyrauja romantizmas, sentimentalumas, bet moterims tai griežtų primestų taisyklių amžius, kur padorumas, nuolankumas ir paklusnumas yra laikomos geriausiomis moters savybėmis. Kitą vertus, jeigu Emily būtų atitikusi visus tuos kriterijus, argi turėtume „Vėtrų kalną“?

 

Viena įdomesnių ir labiau pavykusių filmų scenų – tai kiniškos kaukės spiritizmo seansas, kada Emily apsimetusi mirusios motinos dvasia ne juokais išgąsdina visus. Kitą vertus, toji kaukė tampa ir pačios Emily likimo simboliu, nes ji priversta nuolat dangstytis ir save visuomeniškai normalizuoti, nes kaukė – tai įsipareigojimas, taisyklės, netikras prisitaikėliškumas, o tai ir Emily našta. Visgi kuo žaidžia režisierė Frances O'Connor? Ogi bandydama aiškiai brėžti Emily meilės istoriją su „Vėtrų kalno“ siužetinėmis linijomis, iliustruodama dažnai šaltą, vėjuotą, drėgną Anglijos klimatą, koks ir vaizduojamas pačios Emily romane. Visgi filmas, nors ir kostiuminė drama, joje daug savitos interpretacijos, nors pastatymas labai estetiškas, gražus, sukurtas išskirtinis Emily charakteris, jos santykis su pasauliu, puikiai čia pasidarbavo aktorė Emma Mackey. Labiausiai filme erzina visuomenės įsigalėjusios klišės, kurios diktuoja veikėjų elgseną ir sielvartą, pastarieji kine ir literatūroje matyti tiek daug sykių, kad tiesiog žiūrint filmą galima viską papunkčiui numatyti, nes veikėjai kaip užprogramuoti robotai elgiasi pagal standartus, nors ir stengiasi iš jų ištrūkti, maištauti. Tą matome ne tik Brontė seserų kūryboje, tą matysime ir J. Austin romanuose bei jų ekranizacijose. Visgi po filmo „Emili“ man susidarė įspūdis, kad režisierė visgi nulipdė savo Emily, kuri visgi savoje, įtariu, epochoje buvo kiek kitokia.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.8



 

Jūsų Maištinga Siela 

2020 m. birželio 8 d., pirmadienis

Filmas: "Malonė" / "Mercy"


Sveiki,

Šįkart visai nesididžiuodamas pasakysiu, kad pažiūrėjau vieną iš tų „pigesnių“ siaubo filmų, kuris vadinasi „Malonė“ (angl. Mercy) (2014) ir visomis prasmėmis yra labai keistas. Pasakojimas apie demono apsėstą močiutę, kuri jaunystėje labai norėjo susilaukti vaikelio ir todėl ėmėsi burtų, todėl dabar atėjo metas sumokėti skolas.

Kai močiutė nusiveda anūką (filmo pradžioje) prie prosenelės kapo ir ten pasirodo barškuolė, kuri negali tokiose vietovėse veistis, (nes dar apskritai šaltas metų laikas vaizduojamas, net aktoriai su striukėmis), tada močiutė paduoda smuiką berniukui, kad šis pagrotų gyvatei... Galiausiai gyvatė, jau kompiuterizuota, ir labiau panaši į žaltį, nebe barškuolę, prašliaužia pro kojas. Tada supratau, šachas, matas ir šakės (trys viename), kad nieko čia su tuo filmu gero nebus. Vėliau tas, žinoma, ir pasitvirtino. Pradėkime nuo to, kad visi suaugę dienos metu, kurie nepanašūs į alkoholikus (neskaitant dėdės), vos tik susitikę maukia viskį iš stiklinių be užsigėrimo prie mažamečių vaikų (tradicija, Verga, tradicija); tada močiutė, paklaikusi pargabenama iš prieglaudos, ir visi iki tol ją pažinoję jos bijo kaip velnias kryžiaus, bet taip artimiesiems, kurie turėtų močiutę labiausiai pažinoti, ir nepaaiškinama, kad ji pardavusi sielą, atrodo, neįtikėtina, dar baisiau už patį siužetą.

Jau nebekalbėsiu apie vaikų vaidybą, kuri apgailėtinai teatrališka, nenatūrali, kai kurios veido išraiškos suvaidinamos jau po ištariamų frazių, tik „tarp kitko“, na, o finale visa šeimynėlė, kuri turėjo, liaudiškai tariant, būti „triedusi iki kulno“, be jokio emocinio šoko užkasa burtų knygutę ir gražiai saulėtą dieną apsikabina, įprasmindama pačius banaliausius ir labiausiai nusidėvėjusius siaubo filmo finalinius šablonus.

Tai filmas – katastrofa, bet, jeigu mėgstate katastrofų filmus, (čia perkeltine prasme), žinoma, mėginkite ir bandykite, aš tai pabaigoje jau prasukinėdamas žiūrėjau, nes, Dievas mato, laikas – pinigai. Tai tiek to šauniojo S. Kingo apsakymo „Motušė“ ir beliko.

Mano įvertinimas: 2/10
IMDb:5.0


Jūsų Maištinga Siela

2016 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Filmas: "Išvarymas 2" / "The Conjuring 2"




Sveiki,

Holivude siaubo kinas dar nemirė, bent jau taip galėjai pasakyti 2013 metais pristatytoje siaubo juostoje „Išvarymas“. Praėjo kone trys metais ir kūrėjai pristatė antrąją dalį gana aiškiu pavadinimu „Išvarymas 2“ (angl. The Conjuring 2) (2016), kuris dar kartą kviečia pažvelgti į realių istorijų transformacijas kine. Tiesą sakant, jau darosi nuobodu, kai vos ne kiekvienas siaubo filmas remiasi realiais įvykiais, tačiau akivaizdu, kad antroji šio filmo dalis kruopščiai analizavo kiekvieną aštunto dešimtmečio įvykį, nutikusį D. Britanijoje.

Tiesą sakant, patiko. Tikrai. Filmas beveik pustrečios valandos, tačiau kažkaip sugrąžina tikėjimą siaubo kinu Holivude. Puikus aktorių duetas Vera Farmiga ir Patrick Wilson vėl imasi tyrimo ir atskrenda į Britaniją, kad išsiaiškintų, kas nutiko daugiavaikės motinos name, kad šie ramiai negali miegoti. Filmo struktūra lyg ir visai paprasta, primena vidutiniškus ir gal net visai prastus siaubo filmus, tačiau šis pasakojimas labiau remiasi ne į novatoriškus ieškojimais, kiek į siaubo klasiką. Filmas siaubo filmo grynuolis, čia nesistengiama įnešti kitų žanrų, kurti siaubo trilerio, tačiau kūrėjams pavyko sukurti svarbiausią – įtikinamą atmosferą, sukonstruoti žaismingai apgaulingą scenarijų, nors įvykių tėkmė atpažįstama, tačiau daug ką nulemia gana gera režisūra.

Po filmo seanso beveik neabejoju, kad po kelerių metų sulauksime dar vienos šios serijos siaubo filmo dalies. Tai gana rizikinga, nes nustekenti pirmtakus gana lengva. Šįkart padaryta išimtis, nes kam patiko pirmoji „Išvarymo“ dalis, tas neturėtų nusivilti ir šia. Tiesą sakant, filmai beveik lygiaverčiai ir nėra ko čia pernelyg galvoti, jeigu esate šio žanro užkietėjęs mėgėjas, tai „Išvarymas 2“ gali tapti jūsų puota, tad siūlau nepraleisti šio filmo. Mane jis įtikino ir patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 8.1


Jūsų Maištinga Siela

2013 m. lapkričio 8 d., penktadienis

Filmas: "Kaip svarbu būti rimtam" / "The Importance of Being Earnest"



Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kostiumuotą komediją, pastatytą pagal Oskaro Vaildo pjesę „Kaip svarbu būti rimtam“ (The Importance of Being Earnest) (2002). Na, pirmiausia galiu pasakyti, kad šio filmo tikriausiai niekada taip ir nebūčiau pažiūrėjęs, jeigu nebūčiau užkliuvęs už man patinkančių aktorių sąrašo gausos, kuri stulbina savo pavardėmis. Na, kai nušvito O. Vaildo pavardė, tada pamaniau, kad sąmojai turėtų visgi būti visuomeniškai tikslūs ir nebanalūs, beliko įvertinti tik patį filmą.
Filmas „Kaip svarbu būti rimtam“ nėra paralyžiuojančiai geras ar būtinas pamatyti kiekvienam, tačiau pats filmas tikrai vykęs, ir tik skonio reikalas, kas ir kaip jį priims. Puikus aktorių kolektyvas – talentingasis Rupert Everett, nuostabusis Colin Firth, veteranė Frances O‘Connor, jaunoji ir trapioji Reese Witherspoon bei, savaime suprantama, neprilygstamoji Judi Dench, kuri čia panašia gracija atliko vaidmenį, kokį buvo sukūrusi filme „Įsimylėjęs Šekspyras“, už pastarąjį buvo gavusi net „Oskarą“. Aktorių kolektyvas tiesiog puikiai sustyguotas pagal Vaildo laikų visuomenės mados klišes, kiekvienas charakteris įkūnija tam tikrą to meto idėją, neretai netgi ydą, iš kurių gimsta nuolatinis sąmojingumas, netgi savotiška ironija. Manau, kad filmas neužgožė pačios pjesės esmės ir gan taikliai atkūrė ne tik laikmečio kostiumus, elgsenos normas, bet ir gyvąjį laikmečio naivumą bei tradicijų apsėstą žmogų.

„Kaip svarbu būti rimtam“ – tai britiško tipažo juosta, kuriai nereikia perdėto nešvankybių modelio, čia humoras kuriamas iš to meto luomų sankirtų ir įdiegto Vaildo ironiško požiūrio į visuomenę. Filme apstu meilės, naivaus įsimylėjimo, kuris primena keistą šaškių žaidimą, keistą lėbavimą, bet kartu visa tai vyksta gan taktiškai, nenuobodžiai. Filmas, kaip pasakytų daugelis,  filmas kaip filmas, tik sėsk ir žiūrėk. O dėl ko? Dėl aktorių, kostiumų, sąmojingumo ir, žinoma, pramogos. Visgi šis filmas nors britiškas, nors ir pagal Vaildą, tačiau išliko pramoginio tipažo, lengvo Džeinės Ostin romanų rėmuose visuomeninio peizažo tik su O. Vaildui būdingu sąmojingumu. Man patiko, aišku, į mėgstamiausiųjų sąrašus nedėčiau, tačiau pažiūrėti buvo smagu.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 6.9


Jūsų Maištinga Siela