Filmas: "Malonė" / "Mercy"

Sveiki,

Šįkart visai nesididžiuodamas pasakysiu, kad pažiūrėjau vieną iš tų „pigesnių“ siaubo filmų, kuris vadinasi „Malonė“ (angl. Mercy) (2014) ir visomis prasmėmis yra labai keistas. Pasakojimas apie demono apsėstą močiutę, kuri jaunystėje labai norėjo susilaukti vaikelio ir todėl ėmėsi burtų, todėl dabar atėjo metas sumokėti skolas.

Kai močiutė nusiveda anūką (filmo pradžioje) prie prosenelės kapo ir ten pasirodo barškuolė, kuri negali tokiose vietovėse veistis, (nes dar apskritai šaltas metų laikas vaizduojamas, net aktoriai su striukėmis), tada močiutė paduoda smuiką berniukui, kad šis pagrotų gyvatei... Galiausiai gyvatė, jau kompiuterizuota, ir labiau panaši į žaltį, nebe barškuolę, prašliaužia pro kojas. Tada supratau, šachas, matas ir šakės (trys viename), kad nieko čia su tuo filmu gero nebus. Vėliau tas, žinoma, ir pasitvirtino. Pradėkime nuo to, kad visi suaugę dienos metu, kurie nepanašūs į alkoholikus (neskaitant dėdės), vos tik susitikę maukia viskį iš stiklinių be užsigėrimo prie mažamečių vaikų (tradicija, Verga, tradicija); tada močiutė, paklaikusi pargabenama iš prieglaudos, ir visi iki tol ją pažinoję jos bijo kaip velnias kryžiaus, bet taip artimiesiems, kurie turėtų močiutę labiausiai pažinoti, ir nepaaiškinama, kad ji pardavusi sielą, atrodo, neįtikėtina, dar baisiau už patį siužetą.

Jau nebekalbėsiu apie vaikų vaidybą, kuri apgailėtinai teatrališka, nenatūrali, kai kurios veido išraiškos suvaidinamos jau po ištariamų frazių, tik „tarp kitko“, na, o finale visa šeimynėlė, kuri turėjo, liaudiškai tariant, būti „triedusi iki kulno“, be jokio emocinio šoko užkasa burtų knygutę ir gražiai saulėtą dieną apsikabina, įprasmindama pačius banaliausius ir labiausiai nusidėvėjusius siaubo filmo finalinius šablonus.

Tai filmas – katastrofa, bet, jeigu mėgstate katastrofų filmus, (čia perkeltine prasme), žinoma, mėginkite ir bandykite, aš tai pabaigoje jau prasukinėdamas žiūrėjau, nes, Dievas mato, laikas – pinigai. Tai tiek to šauniojo S. Kingo apsakymo „Motušė“ ir beliko.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb:5.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klausyk savo širdies" / "Listen to Your Heart"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Klausyk savo širdies“ (Listen to Your Heart) (2010 m.). Tai amerikiečių romantinė drama, kuri pasakoja meilės istoriją apie vieną vaikiną, dirbantį padavėju ir kurčią merginą, kurie vienas kitą įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Iš esmės, iki pusės filmo žiūrėjosi „visai nieko“, bet po to prasidėjo marazmai. Filmas grynų gryniausias šablonas, kuris iš esmės priminė tuzinus kitų panašios stilistikos filmų – „Augustas Rašas“, „Įsimintinas kelias“ ir t.t. Žinot, filmas pasirodė, mano galva, siužetiškai nuvalkiotas ir nebeįdomus, aišku, buvo ten keletas scenų, kada ima mausti ir skausti širdį, tačiau gerai pasvėrus, labai daug banalybių, pradedant neįtikėtinom scenom, Lotynų Amerikos muilo operų siužetai tiesiog vertė iš klumpių, pvz. motina atima dukters kompiuterį ir prirašo vaikinui nesąmonių ir šis nebesupranta, kodėl mergina nebenori bendrauti. Žodžiu, tos scenos tokios išluptos iš dar banalesnių serialų, kad į patį filmą, kaip kūrinį, pretenduojantį sudominti žiūrovą, buvo, švelniai tariant, graudu žiūrėti.

Maniau, kad filmą išgelbės šiek tiek „ale pasunkintas“ siužetas, nes aktoriai mokėsi gestų kalbos, o kurčiosios motyvas irgi šiek tiek leido išplėsti akeles ir žiūrėti, kas čia jau dabar bus tokio, bet nieko nebuvo, filmas nuėjo pačiu populiariausiu būdu – pagraudinkime žiūrova ir parodykime, kaip galima pasiaukoti dėl meilės. Kai kurie dialogai tiesiog vertė antrą kartą iš klumpių, kaip ten ligos patale gulintis vaikinas ima taukšti – „atsakymas yra meilė“, nors jam nė konvulsijos, nei priešmirtiniai kliedesiai, bent jau pagal vaidybą, dar nesiartino. Taip, buvo ir gražių, romantiškų vietų, kaip važinėjimas dviračiu, sėdėjimas ant tiltų, dainavimas, bet viskas taip nusaldinta ir iš sukrečiančios dramos padarytas „Valentino dienos“ maskaradas.

Šiaip tikiu, kad filmas daugeliui patiks, nes jis pakankamai toks prieinamas visokio plauko žiūrovams, lengvai perkandamas, išjaučiama be jokių vidinių žmogau dramos įtampų, vien tik rodant gražias ir perdėm meilės prisodrintas prasmingas scenas, tačiau taip gyvenime nebūna, bet filmas ir nepretenduoja į gyvenimą, jis man pasirodė labiau paaugliškai naivus. Apie siužeto liniją net nekalbu, nes ji kartojasi per tiradas filmų, galima sakyti „copy paste“ – paėmiau iš to filmo, pridėsiu to filmo ir dar kito, o viską nufilmuosiu kaip, vat, ano filmo. Šiaip persiritus į antrą filmo pusę, darėsi nuobodu, tas merdėjantis vaikinas, naivioji mergina beatgaunanti garso jutimą, kurie, taip, deklaruoja aukščiausias vertybes, bet įspęsti į beviltišką situaciją, man pasirodė jau NUOBODU IR MATYTA, todėl norėjosi prasukinėti paskutines filmo scenas, tačiau vardan pagarbos to nepadariau. Deja, filme neaptikau nieko ypatingo, originalaus nei prasmės, nei raiškos būdais.

Mano įvertinimas: 5/10
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela