Filmas: "Pieniniai dantys" / "Babyteeth"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti režisierės Shannon Murphy režisuotą draminę komediją „Pieniniai dantys“ (angl. Babyteeth) (2019), tačiau pabijojau, kad filmas apie komplikuotus jaunuolių meilės santykius bus kol kas ne man, todėl ilgai atidėliodavau, kol vieną vėsesnę vasaros dieną sumąsčiau, kad laikas vėl prisiminti mokyklinius laikus, paauglystę ir pieninius dantis. Visgi filmas nuo pat pradžių smogė gerąja prasme ir nė iš tolo nepriminė tų infantilių ir kiek nuvalkiotų „Įsimintinas kelias“, „Užrašų knygutė“, „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ bei ištisa serija meilės istorijų apie tai, kaip vienas iš jaunuolių miršta, o kitam belieka kurti laimę iš naujo... Šis filmas, tiesą sakant, ne apie tai.

Istorija pasakoja apie maištingą 16 metų merginą Milą, kuri vieną dieną geležinkelio stotelyje susipažįsta su valkataujančiu ir iš pažiūros agresyviai atrodančiu vyresniu vyruku Moze. Mozė netrunka prisijaukinti Milą, nes jis narkomanas, moka sakyti komplimentus ir priešingai nei Milos bendraamžiai, neskaičiuoja nei kilogramų, nei laikosi kokių nors paaugliams būdingų stereotipų. Netrukus Mila supažindina tėvus su Moze, kuris jiems absoliučiai nepatinka, tačiau nenorėdami įžeisti dukters jausmų, todėl kurį laiką dirbtinai toleruoja dukters išsišokimą. Galiausiai filme labiausiai stebina ne tiek Milos ir Mozės santykių peripetijos, jos, tiesą sakant, primena išrašytas situacijas iš paauglių meilės literatūros, bet kur kas labiau stebina pačių Milos tėvų santykiai, kurie, bent jau man, filme labiausiai kėlė įdomumą.

Milos motina infantili ir nuobodžiaujanti pianistė, kuri saujomis geria slopinančius vaistus, todėl kartais elgiasi neadekvačiai (filme apstu tokių scenų). Ne ką „šaunesnis“ ir psichoterapeutas tėvelis, kuris leidžiasi į veną morfiną bei simpatizuoja jaunai nėščiai kaimynei, nes nebejaučia savo žmonai aistros... Įspūdis toks, jog žiūrėčiau šiuolaikinę Adamsų šeimynėlę ar kokį „Amerikietiškų grožybių“ versiją, nes šioji turtinga šeima turi viską, ko reikia geram gyvenimui, tačiau kiekvienas iš jų gyvena keistame priklausomybių, nusivylimų ir vienatvės vakuume. Kadangi abu tėvai išsilavinę, jie leidžia dukrai klysti, tačiau kur yra toji tikroji riba, kur pasibaigia eksperimentinė laisvė ir prasideda tėvų atsakomybę? Galiausiai sužinome, jog Mila ne šiaip sau nusiskuto plaukus, ji serga nepagydoma liga ir tik laiko klausimas, kada išeis iš šio pasaulio. Narkomanų tėvų įtakos karas su narkomanu Moze, kuris įsitaiso jų pačių namuose, tampa interesų kova: kiek jie gali kaip tėvai leisti Milai gyventi su tuo juo apkerėjusiu valkata, kai jie patys toli gražu nėra tobuli tėvai?

Filmas įdomus tuo, kad čia mažai tirštų kontrastiškų „gerai ir blogai“ spalvų, nėra amžino tokio žanro ir pobūdžio kine kliedėjimo apie amžinus santykius, apie kelionę Anapilin ir laidotuves... Visgi filmas apie netobulą šeimą, sugedusius tėvus ir aikštingą dukrą, kurie visi daro geriausiai, ką gali ir kaip moka, kad tas jų bent iš dalies idilinis gyvenimas būtų saugus, prasmingas ir laimingas. Deja, žiūrint filmą, apima toks jausmas, jog filmas puikus būtent tuo, kad dažniausiai tai frankenšteinų šeimynėlei nepavyksta ir nuolat juos ištinka liapsusai. Filmas keliantis dviprasmiškus jausmus ir pamąstymus apie medicinos pasaulį, šeimos instituciją, apie vaikų ir paauglių auklėjimą, bet gražiausia šiame „Pieniškų dantų“ filme yra tai, kad gyvenimui nėra jokio kito recepto ar šablono už patį gyvenimą, su visais jo dvokiančiais šūdais ir tviskančiais briliantais.  

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Senatvė" / "Old"

 Sveiki,

 

Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“ (2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų, susietų su gyvenimo pabaigos baime.

 

Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą išgyvenimo kovą.

 

Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius, pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/10

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnias visada šalia" / "The Devil All the Time"

Sveiki,

 

Pamaniau, kad laikas man pažiūrėti režisieriaus Antonio Campos filmą „Christine“ (2016), po to, kai pažiūrėjau jo patį naujausią darbą „Velnias visada šalia“ (angl. The Devil All the Time) (2020), kuriame nusifilmavo itin ryškios šių dienų Holivudo žvaigždės, pavyzdžiui, Mia Wasikowska ir Robert Pattinson. Filmas pastatytas pagal Donal Ray Pollock tuo pačiu pavadinimu romaną.

 

Istorija pasakoja kelių veikėjų susipynusius likimus po Antrojo pasaulinio karo ir apima kelis dešimtmečius, kol JAV vėl įsivelia į karą su Vietnamu. Dviejų karų įrėminta JAV kasdienybėje svarbiausiu mažų miestelėnu vilties šaltiniu tampa protestantų bažnyčia. Čia, kaip įprasta Amerikoje, išvysite ne vieną aistringą religinę ir smegenis plaunančią kalbą. Atrodo, kad vietiniai gyventojai lyg ir supranta pastorių dvylipumą ir sekmadieninius cirkus, tačiau vis tiek pasiduoda viešiems padlaižiavimams. Religiniu būdu auklėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Vilardas, išgyvenęs tikrą pragarą kare su japonais, vėl atsiverčia į religiją ir tampa aršiu ir grubiu religiniu fanatiku, verčiančiu savo sūnų irgi melstis. Šalia šios istorijos rutuliojasi ir kelios gretutinės – kekše dirbanti policijos pareigūno sesuo ieško laimės, tačiau susideda su serijiniu žudiku; už pastoriaus išteka religinga skaistuolė, tačiau ją netrukus miške kai kas nužudys... Visoms šioms istorijoms lemta vieną kitą papildyti, prasitęsti naujose veikėjų kartose kaip paskui žmoniją slenkantis atsikartojančio blogio šešėlio metafora.

 

Ten, kur religinis fanatizmas, būtinai slypės velnias. Tai lyg religinis šleifas besitęsiantis nuo pačių Kristaus laikų, nes ilgus šimtmečius religija buvo naudojama kaip valdžios forma. Tikriausiai ne vienas sutiks, kad Vatikanas yra ištisa velnio pragaro duobė, tačiau nereikia net konspiracinių teorijų, kad aklai patikėtume šio filmo detalėmis apie maniakus ir pedofilus pastorius, kurie per religijos uždangą paprastiems nusivylusiems, karų ir prietarų iškamuotiems žmonėms įdiegtų nuodėmės blogį. Akivaizdu, kad priartėjimas prie Dievo panašus kaip Salemo laikais, o Kristaus įvaizdžiu lengva manipuliuoti idėjiškai pavergtas sielas, todėl kartais atrodo, kad veikėjai yra tipiniai, iliustruojantys religijos praplautų smegenų zombius, kuriems lemta tiesiog susinaikinti patiems arba tapti aukomis. Pati istorijos kompozicija man patiko, ji daugiasiužetė, nors ir turi to banalokai hiperbolizuoto holivudinio trilerio atspalvio, pavyzdžiui, pornografines nuotraukas daranti kvaištelėjusi serijinių žudikų porelė koreliuojasi su egzaltuotai herojiškais Bonės ir Klaido įvaizdžiais.

 

Filme išlaikoma atmosfera, tačiau ties abejotina riba, jog viskas šiek tiek dirbtina, pavyzdžiui, policininkas aptinka sesers darytą pornografinę nuotrauką ir įsideda į kišenę, o toji nuotrauka būtinai suvaidins kokį nors lemiamą sprendimą. Ta prasme, filme detalės veikia literatūriniais atpažįstamais štampais ir tai stiprumo, dievaži, istorijai neprideda. Visgi visuminis vaizdas ir apraizgytas istorijų mazgas perteiktas gana plačiai. Po seanso galima susikomplektuoti ne vieną Biblijos mintį, kitaip sakant, pamokymą. Įdomūs žymių aktorių amplua ir siužetai, lėtoka įvykių eiga. Manau, ne vienam žiūrovui filmas patiks, nors jis toli gražu nėra originalus, tačiau kartais netgi holivudiniais siužetiniais trilerių vingiais galima sukalti neprastą istoriją.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios moterys" / "Little Women"

Sveiki,

Jau nebežinau, kiek kartų per visą XX amžių buvo ekranizuotas Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ (angl. Little Women) (2019). Viena įsimenamų ekranizacijų tikriausiai būta su Winona Ryder 1994 metų versija, todėl kiek netikėtas pasauliniu mastu pripažintos režisierės Gretos Gerwing sprendimas ekranizuoti dar kartą ir taip jau kultinėmis klasikomis tapusias ankstesnes filmo versijas. Kitą vertus jaučiu, kad paskutiniu metu pasaulis ilsisi nuo kostiuminių Viktorijos epochą vaizduojančių dramų – juostų pasirodo kasmet vos viena kita ir ne visada patenka į aktyvų žiūrovų kino lauką. Prieš kelerius metus G. Gerwing labai išpopuliarėjo pristačiusi „Oskarui“ nominuotą dramą „Boružėlė“ (Ladybird), kuri absoliučiai, nors ir gerai pastatyta, man nepadarė labai įsimenamo filmo įspūdžio. Iki šiol šio filmo sėkmė man tebėra paslaptis...

Na, o „Mažosios moterys“ išties turi kuo pasigirti. Ištisa galybė kino žvaigždžių, pradedant Saoirse Ronan, kuri, mano akimis, viena geriausių didžiojo kino savos kartos aktorių, ir baigiant kino legenda Meryl Streep... Matyt, kiekvienai kartai reikia turėti savo „Mažosios moters“ versiją, kuri nepasakyčiau, kad itin daug kuo režisūra skiriasi nuo 1994 metų versijos, gal tik tiek, kad čia daugiau interjero ir aplinkos apgalvotų detalių, labiau išryškinamas prabangus ir skurdus Anglijos gyvenimas, moters troškimas lygiaverčiai veržtis į rašytojų pasaulį, kuris labiau priklauso vyrams... Visgi šioji ekranizacija pasirodė kaip pasakų namelis, kur itin spalvinga, dinamiška, jauku ir suteikiama pozityvumo. Nesunku pasinerti į Viktorijos epochos nuotaiką, pajusti netgi šiokią tokią nostalgiją pozityvioms romantinėms kostiumų dramoms.

Nors siužetiškai režisierė išlaiko knygoje aprašomus įvykius ir nieko novatoriško nepateikia kaip režisierė, tačiau stipriausia šio filmo pusė yra mokėjimas perteikti seserų bendravimo niuansus, chronologiškai šokinėjančius per laiką įvykius ir skirtingas nuotaikas perteikiančias pasakojimo struktūrines gijas, iš kurių gebama nuausti margą pasakojimo kilimą. Paprastai kostiuminės dramos gana niūrios, jos labiau akcentuoja moters suvaržymą, tamsiąsias epochos tendencijas, o šiame filme daug mergaitiško, jauno ir naivaus žavesio, kuriame stiprus koziris yra išgautas nestabdomas, ne dirbtinai stacionariai teatralizuotos mizanscenos, o paprastas gyvumas. Laisvumas, kuris sklinda iš kai kurių scenų, atrodo, kad režisierė leido tiesiog jaunosioms aktorėms valiūkiškai išdykauti; to, tiesa, esama ir 1994 versijoje. Visgi šis gaivus, spalvingas ir šviesus filmas leido atsitokėti nuo tų kartais pernelyg tamsių juostų virtinės apie politinius skandalus, beprotiškas asmenybių biografines interpretacijas ir truputį pasijausti kaip pasakoje be specialiųjų užgriozdintų efektų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela