Filmas: "Pieniniai dantys" / "Babyteeth"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti režisierės Shannon Murphy režisuotą draminę komediją „Pieniniai dantys“ (angl. Babyteeth) (2019), tačiau pabijojau, kad filmas apie komplikuotus jaunuolių meilės santykius bus kol kas ne man, todėl ilgai atidėliodavau, kol vieną vėsesnę vasaros dieną sumąsčiau, kad laikas vėl prisiminti mokyklinius laikus, paauglystę ir pieninius dantis. Visgi filmas nuo pat pradžių smogė gerąja prasme ir nė iš tolo nepriminė tų infantilių ir kiek nuvalkiotų „Įsimintinas kelias“, „Užrašų knygutė“, „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ bei ištisa serija meilės istorijų apie tai, kaip vienas iš jaunuolių miršta, o kitam belieka kurti laimę iš naujo... Šis filmas, tiesą sakant, ne apie tai.

Istorija pasakoja apie maištingą 16 metų merginą Milą, kuri vieną dieną geležinkelio stotelyje susipažįsta su valkataujančiu ir iš pažiūros agresyviai atrodančiu vyresniu vyruku Moze. Mozė netrunka prisijaukinti Milą, nes jis narkomanas, moka sakyti komplimentus ir priešingai nei Milos bendraamžiai, neskaičiuoja nei kilogramų, nei laikosi kokių nors paaugliams būdingų stereotipų. Netrukus Mila supažindina tėvus su Moze, kuris jiems absoliučiai nepatinka, tačiau nenorėdami įžeisti dukters jausmų, todėl kurį laiką dirbtinai toleruoja dukters išsišokimą. Galiausiai filme labiausiai stebina ne tiek Milos ir Mozės santykių peripetijos, jos, tiesą sakant, primena išrašytas situacijas iš paauglių meilės literatūros, bet kur kas labiau stebina pačių Milos tėvų santykiai, kurie, bent jau man, filme labiausiai kėlė įdomumą.

Milos motina infantili ir nuobodžiaujanti pianistė, kuri saujomis geria slopinančius vaistus, todėl kartais elgiasi neadekvačiai (filme apstu tokių scenų). Ne ką „šaunesnis“ ir psichoterapeutas tėvelis, kuris leidžiasi į veną morfiną bei simpatizuoja jaunai nėščiai kaimynei, nes nebejaučia savo žmonai aistros... Įspūdis toks, jog žiūrėčiau šiuolaikinę Adamsų šeimynėlę ar kokį „Amerikietiškų grožybių“ versiją, nes šioji turtinga šeima turi viską, ko reikia geram gyvenimui, tačiau kiekvienas iš jų gyvena keistame priklausomybių, nusivylimų ir vienatvės vakuume. Kadangi abu tėvai išsilavinę, jie leidžia dukrai klysti, tačiau kur yra toji tikroji riba, kur pasibaigia eksperimentinė laisvė ir prasideda tėvų atsakomybę? Galiausiai sužinome, jog Mila ne šiaip sau nusiskuto plaukus, ji serga nepagydoma liga ir tik laiko klausimas, kada išeis iš šio pasaulio. Narkomanų tėvų įtakos karas su narkomanu Moze, kuris įsitaiso jų pačių namuose, tampa interesų kova: kiek jie gali kaip tėvai leisti Milai gyventi su tuo juo apkerėjusiu valkata, kai jie patys toli gražu nėra tobuli tėvai?

Filmas įdomus tuo, kad čia mažai tirštų kontrastiškų „gerai ir blogai“ spalvų, nėra amžino tokio žanro ir pobūdžio kine kliedėjimo apie amžinus santykius, apie kelionę Anapilin ir laidotuves... Visgi filmas apie netobulą šeimą, sugedusius tėvus ir aikštingą dukrą, kurie visi daro geriausiai, ką gali ir kaip moka, kad tas jų bent iš dalies idilinis gyvenimas būtų saugus, prasmingas ir laimingas. Deja, žiūrint filmą, apima toks jausmas, jog filmas puikus būtent tuo, kad dažniausiai tai frankenšteinų šeimynėlei nepavyksta ir nuolat juos ištinka liapsusai. Filmas keliantis dviprasmiškus jausmus ir pamąstymus apie medicinos pasaulį, šeimos instituciją, apie vaikų ir paauglių auklėjimą, bet gražiausia šiame „Pieniškų dantų“ filme yra tai, kad gyvenimui nėra jokio kito recepto ar šablono už patį gyvenimą, su visais jo dvokiančiais šūdais ir tviskančiais briliantais.  

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela