Filmas: Operacija „Black Bag“ / "Black Bag"

 

Sveiki,

Paskutiniu metu susikaupė labai daug rimtų ir sunkiasvorių filmų, kuriuos norėčiau pamatyti, tačiau vis nuotaika ne ta, tad renkuosi pramoginį ir žiūrovišką filmą. Dažniausiai ne bet kokį, o tokį, iš kurio tikiuosi ne vien nuotykių ir lengvumo, bet balanso tarp klišių ir idėjos. Režisierius Setev Soderbergh šiemet neseniai pristatė siaubo filmą „Būtybė“ ir tuo beveik pat metu naujausią savo trilerį „Operacija „Black Bag“ (angl. Black Bag) (2025).

Filmas turi ištisą žvaigždyną! Ir Cate Blanchett, ir Michael Fassbender! Kaip nepažiūrėsi tokio derinio? Bet, kaip žinia, žinomi veidai nėra garantas, kad filmas bus geras ir kokybiškas turinio prasme. Istorija pasakoja apie porą (Katrina ir Džordžas), kuri dirba įslaptintoje JAV organizacinėje žvalgyboje. Čia panašiai kaip kokie „Ponas ir ponia Smitai“, tik agentų pora atvira, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tačiau jiems paskirta nauja misija – išsiaiškinti, kas korporacijoje yra šnipas, tad jiedu rengia vakarienes, kviečiasi įtartinus žmones, juos testuoja – žodžiu, vyksta daug tokių myliu-noriu-negaliu erotizuotų porų pokalbių, tad vakarienė labiau primena porų santykių terapiją, kokį sukūrė italai pasiūlydami pasauliui hitą „Tobuli melagiai“, kuris, tiesa, manęs nesužavėjo.

Veiksmo filme ne kažin kiek, Džeimso Bondo šnipų detektyvas tampa vyro ir žmonos išbandymu, tiesa, kaip jau įspėja žiūrovas, žaidybiniai ir įtempti jųdviejų įtarinėjimais grįsti santykiai, pasirodo, jiems afrodiziakas, vienas kitą įtarinėti, atskleisti ir pasimylėti. Nenustebino, kad filmas kaip prasidėjo, taip ir baigėsi sutuoktinių agentų miegamojo lovoje. Tiesą sakant, nuobodoka. Istorija apie tariamą išdavystę, aiškinamasi, kas jis toks, bet daugiausia istorijoje dėmesio skiriama, žinoma, netikram įtariamajam. Negana to, dar ir istorija atsisako įprastinės „Ieškokit gudručio“ dinamikos. Istorija gana lėtai rutuliojasi, daug plepama, daug susižvalgymų, daug tokios teatrališkos pauzės ir pozavimo. Nesuklysiu sakydamas, kad veikėjai buvo labai schematiški, nuobodūs, nužmogėję, tapę žanrinio kino klišėmis, tad ir pats trileris toks šaltas, nors ir gražus, bet vėlgi... negyvas, o aistra, kurią deklaruoja Fassbenderio ir Blanchett sukurti personažai, apeliuojantys į niekšelių Boni ir Klaido dueto tipažą, atrodo dirbtinoka, kaip kad ir visas šio filmo galvosūkis. Tiesiog filmas turi savo neblogą ir mąslų ritmą, tačiau tai tėra poza, nes visa kita karikatūra ir šablonai, įskaitant ir veikėjų aistras ir ydas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Back to Black" / "Back to Black"

 Sveiki,

 

Kalbėti apie Amy Winehouse vaidybiniame kine nėra lengva. Tai itin ikinoška asmenybė, savita, kitokia, bet, atrodo, lyg įgyvendintų panašias talentingų atlikėjų programas. 2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Amy“ buvo apdovanotas „Oskaru“ ir man jis be galo patiko, o kai sužinojau, jog režisierė Sam Taylor-Johnson, dirbusi su „50 pilkų atspalvių“, ėmėsi šio ambicingo projekto, net neabejojau, kad jis nepasieks „Amy“ lygio. Ir visai ne dėl skirtingų žanro, tiesiog pasakojant apie bet kurią asmenybę (išskyrus Pablo Larrain „Spencer“ apie princesę Dianą) visi nuėjo fasadinėmis reprezentatyviomis ir edukacinėmis apie asmenybę pasakojimo kryptimis. Filmas „Back to Black“ (angl. Back to Black) (2024) pavadintas pagal antrąjį ir, deja, paskutinįjį Amy Winehouse solo albumą, kuris tampa ir jos asmeninio gyvenimo metafora.

 

Filmas susižiūrėjo ganėtinai gerai. Buvau pamiršęs, kaip man anuomet patiko Amy muzika! Istorija prasideda maždaug nuo pirmojo „Frank“ albumo leidybos laikų, kaip Amy pradėjo tik išgarsėti. Nuo pat pradžių iki gyvenimo pabaigos ji visiems tikino, kad nenori būti jokia žvaigžde, o tik dainuoti džiazą ir baisiai pykdavo, jeigu ją lygindavo su pop muzikos atlikėjomis.

 

Nors filmas muzikinis ir jame skamba nuosekliai Winehouse dainos, visgi scenarijus orientuotas į asmeninius Amy santykius su palaidūnu Bleiku, kitaip sakant, akcentuojamas Amy populiarumas ir asmeninis nusiritimas į narkotikų ir alkoholizmo liūną dėl nepavykusių santykių su Bleiku. Aš nežinau, koks turėtų būti tikras vaidybinis filmas apie Amy ir ar šis atskleidžia Amy gyvenimą. Veikiau viskas, prie ko prisiliečia biografinių kino kūrėjai, visada būna interpretacija, nuomonės formavimas ir pasirinkta perspektyva. Šiame filme atsvara Bleikui Amy tapo santykiai su nuo vėžio mirusią senele, kuri labiausiai palaikė Amy karjeros pradžioje. Taip pat puikūs santykiai su dainininku tėvu, tačiau tai neapsaugojo Amy nuo tragiško likimo.

 

Filmas gana tiksliai ir nuosekliai atkartoja Amy biografinius faktus, gerbėjams labiau žinomus ir prisimenamus iš žiniasklaidos, todėl abejoti faktais neverta, tačiau filmas vis tiek dvelkia fasadiniais dažais, parodomuoju asmenybės kultu, kitaip sakant, filmas kaip paminklas reprezentuoti, o ne kaip meninis kino užmojis. Režisūra savaime elementari, bet labiausiai mane nustebino aktorė Marisa Abela, kuriai buvo patikėtas itin charizmatiškas vaidmuo ir ji su juo puikiai susitvarkė. Vietomis ji tikrai buvo labai panaši į tikrąją Amy Winehouse. Pati istorija įtraukė, neturiu didesnių priekaištų, bet ateityje norėtųsi drąsesnių interpretacijų ir režisūrinių eksperimentų pasakojant apie Amy Winehouse.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela