Filmas: "Furioza: pašėlusio Makso saga" / "Furiosa: A Mad Max Saga"

 

Sveiki,

 

Ak tie didieji kino reginiai! Tiesą sakant, dažnai pastaruoju metu nuviliantys, pavyzdžiui, negalėjau nė vienos dalies išžiūrėti „Kopa“ serijos, tiesiog absurdiškumas liejosi per kraštus, bet 2015 metais pasirodęs režisieriaus George Miller filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ mane anuomet nemenkai įtraukė ir savitai pritrenkė spalvomis ir dinamika, nors niekada nebuvau šios sagos gerbėjas. To paties režisieriaus naujausias šios serijos darbas „Furioza: pašėlusio Makso saga“ (angl. Furiosa: A Mad Max Saga) (2024), skirta anuomet įsimintinai aktorės Charlize Theron sukurtai Furiozos personažei. Tik šįkart jos vaidmenį atliko kur kas jaunesnė (natūralu, nes pasakoja jos atsiradimo istorija) aktorė iš serialo „Karalienės gambitas“ Anya Taylor-Joy. Pastarąją kamera visada myli ir ji atrodo efektingai bet kokiame kino projekte.

 

Nepasakosiu daug siužeto ir jo neanalizuosiu, nes jis labai tiesmukas ir plokščias. Žodžiu, iš klesčiančios ir prie upės gyvenančios genties pagrobiama maža mergaitė Furioza, kurios motina nužudoma, o pati užauginama ją skriaudžiančiųjų gentyje. Filmo siužetas primena „Mauglį“ arba „Liūtą karalių“, tačiau režisierius atsisako būti sentimentalus, todėl nuslysta nuo istorijos ir 80 procentų filmo skiria tiesiog beprotiškoms benzino ir maisto pervežimo lenktynėms su užpuolimams. Kitaip sakant, filmo pradžia žada lyg ir jaudinančią bei suasmenintą Furiozos istoriją, panašų į Disnėjaus asmenybės tapsmo istoriją, tačiau šįkart režisieriui, priešingai nei 2015 metų sagos dalyje, labiau rūpi patenkinti greičio, lenktynių, smurtinio susišaudymo ir daugybės beprasmiškų mirčių ištroškusius žiūrovus, todėl filmas tampa lėkštu ir nuobodžiu.

 

Galiu tik įsivaizduoti, kiek technikos ir darbo įdėta statant šį beprotiško greičio filmą, bet jo turinys, nepaisant dinamikos, spalvų, vienu momentu ištirpsta, nes reikėjo išeiti į virtuvę pasipjaustyti arbūzo karštam vakarui, o grįžus jau nebeaišku, kiek šimtų žmonių šioje juostoje mirė, nes veikėjai vis dar varo ant 120 greitkeliu ir vis dar šaudosi. Iš tikrųjų viena scena, kiek skaičiau, kuri užima 15 minučių, buvo filmuojama net 87 dienas! Toks darbas, o rezultatas neintriguoja, neįdomu, nes baigtis yra aiški – Furioza išgyvens visas scenas ir ji taps laimėtoja, tačiau negalės patenkinti savo keršto troškimo, nes kerštas niekada nieko nenumalšina. Žodžiu, pamoksliukas lėkštas, pasivažinėjimų yra tiesiog per daug ir per ilgų, todėl istoriją išsitęsia iki begalybės, nors buvo galima kažką susukti efektingesnio, dinamiškesnio siužetine prasme, padaryti Furiozą kažkokią įdomesnę, abejojančią ir kenčiančią, ne heroję, bet žmogų, o dabar ji tiesiog neįdomi, vienkryptė ir per primityvi. Filmas absoliučiai didingas savo batalijomis, bet jame daugiau nieko gero nėra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys tūkstančiai metų troškimų" / "Three Thousand Years of Longing"

Sveiki,

 

Šį rudenį vienas laukiamiausių didžiojo ekrano reginių buvo „Pašėlusio Makso“ dalių režisieriaus George Miller naujausias fantastinis romantinis filmas „Trys tūkstančiai metų troškimų“ (angl. Three Thousand Years of Longing) (2022), kurį, jeigu ne dėl spalvingo ir dinamiško reginio, kurį žadėjo anonsas, buvo verta pamatyti bent jau dėl Tildos Swinton ir Idrio Ellbos aktuarinio dueto.

 

Visgi pernai matytas filmas su Williu Smithu apie Aladiną buvo, nors ir linksmas, tačiau ekrane be naujesnių vaizdo efektų nieko naujo iš pačios istorijos neišspausta, todėl „Trys tūkstančiai metų troškimų“ lyg ir žadėjo naują bei netikėtą mirtingosios šiuolaikinės mokslininkės ir jos rankon atsidūrusio stebuklingo buteliuko su džinu kiek kitokią perspektyvą. Nors filmas ir apdailintas, visgi tikėjausi šio bei to įdomesnio ir sudėtingesnio. Didžioji pagrindinės veikėjos Alitės ir džino pokalbio dalis vyksta vien viešbučio erdvėje, džinui dalijantis tūkstantmečiais prisiminimais apie senuosius Rytų kraštus dar prieš mūsų erą iki renesansinio laikotarpio. Džinas įpratęs, jog  visi žmonės yra kamuojami kokių nors troškimų, bando atskleisti savo naujai šeimininkei ilgametes žmonių aistrų ir troškimų paslaptis, kitaip sakant, sugundyti, kad jis galėtų išpildyti tam tikrus norus ir tapti laisvu, tačiau jau nebe pirmos jaunystės Alitė, gyvenime daug ko mačiusi ir patyrusi, nežino, ko norėtų, todėl įdėmiai klausosi istorijų, kol galiausiai ištaria savo netikėtą norą...

 

Gerai, pradėkime nuo to, kad filmas prisodrintas pasakiškų arabiškų ir šiaip jau rytų kraštų spalvomis, nes didžioji atsiminimų dalis vyksta būtent tuose kraštuose prieš daugel metų. Istorijas, kurias išgyveno džinas, primena Aladino atmosferą, jos pagrįstos pasakų motyvais, tačiau įvilktos į chronologinį istorinį laiką, kurį nesunku sekti. Filmo kūrėjai stengėsi nagrinėti troškimų ir jų išsipildymų bei atsakomybės svertus. Kas yra žmogus, kuris vergauja savo troškimams ir kas yra tas, kuris suvokia savo norų padarinių mastą? Naratyvas gan paprastas, o nagrinėjimo laukas pasakiškai tiesmukas, todėl filmo energetika fokusuojasi ne į temos sudėtingumą, tarkim, į Getės faustišką filosofinį naratyvą (pažink visatą!), kiek į spalvingą pramoginį reginį.

 

Žodžiu, didžioji fantastikos artilerija visgi pritaikyta masiniam žiūrovui. Patiko man toji standartiškai raminanti filmo pabaiga, sužmogintas džinas leidžiasi į kitokius santykius, o aplinkinių kuoktelėjusi literatūros mokslininkė leidžia gražiausias ir ramiausias savo gyvenimo dienas taip ir neapskriejusi Visatos, tačiau suvokusi laikinumo grožį. Filme džinas užsimena apie žmogaus nepažinumo stebuklą, apie jo progresyvumą, gebėjimą didžiuliame chaose rasti schemas ir trajektorijas keisti savo likimą ir kartu susitaikyti su savo ribotumu – tai gražiausia man šios istorijos mintis. Visgi tai filmas tinkantis ne tik jaunimui, bet ir brandiems žmonėms, svajingai ir lengvai tarsi pasakoje permąstyti, o ką keistumėte savo gyvenime, jeigu jums būtų suteikta galimybė rinktis čia ir dabar.  

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias" / "Mad Max: Fury Road"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, niekada nebuvau didelis šios epopėjos mėgėjas, tačiau kažkaip vis tiek nejučiomis laukiau pačios naujausios dalies – „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“ (angl. Mad Max: Fury Road) (2015), kuri tikriausiai tapo pati geriausia filmo dalis apie Maksą. Ilgus dešimtmečius nuo paskutiniosios dalies tylėjęs režisierius George Miller tiesiog sprogo Kanų kino festivalyje, pristatydamas tikriausiai geriausią savo karjeroje darbą.

Naujos technologijos, puiki režisūra, įdomi „atskilusios“ civilizacijos iškrypimo ir valdymo formos vaizdavimas ir neblogas scenarijus tiesiog neleidžia atsiplėšti nuo ekrano, o emocijos veržiasi kartu su veiksmu – taip galėčiau pasakyti apie filmą, jį pabaigęs vos tik žiūrėti. Patiko ir paliko labai gerą įspūdį. Labiausiai stebino nuostabi grafika, ryškios dykumų, karščio ir skurdo spalvos bei šiame fone režisuojamas greitis. Pirmosios filmo minutės tiesiog nuostabios, kaip ir antroji filmo pusė.

Kas galbūt man šiek tiek galbūt krito į akis? Pats filmo turinys. Ką filmas norėjo mums pasakyti per tą visą greitį ir veiksmą? Ar tik ne dar vieną holivudinę sentenciją? Kad žmonėms grąžinama viltis? Galbūt. Tačiau filmas nesivelia į jokius filosofavimus ir taikosi į nuotykių trilerį, kur svarbiausia prikaustyti žiūrovą ir, manyčiau, režisieriui tai pavyko. Puikus Tom Hardy pasirodymas – paskutiniu metu šis aktorius mane labai stebina savo vaidmenimis, o šis darbas tikrai jo karjeroje nepadarė gėdos. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie vienarankę Charlize Theron sukurtą Furiosa personažą – „kieta boba“, tačiau įtikinama, jaudinanti, nešanti akyse didelį skausmą ir atpirkimo troškulį. Filme tik iš akių atpažįstamas Nicholas Hoult irgi, sakyčiau, pakrikštijo dar vieną sėkmingą projektą savo jaunoje karjeroje.

Aišku, filmas galiausiai užsibaigia gana holivudiškai – blogiukai gauna į kaulus, o gerieji laimi, tačiau jau dabar kalbama apie būsimo filmo tęsinį, matyt, filmo kūrėjai bus atradę žąsį, dedančią aukso kiaušinius, bet tebūnie, jeigu kita dalis bus bent neprastesnė už šią, tada palaiminu būsimą tęsinį! 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 89/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Istviko raganos" / "The Witches of Eastwick"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti legendinį savo vaikystės filmą „Istviko raganos“ (The Witches of Eastwick) (1987), kurį nusprendžiau po šitiek laiko vėl pažiūrėti ir tikriausiai tai bus mano paskutinis seansas su šiuo filmu šiame gyvenime, bet niekada nesakyk niekada. „Istviko raganas“ labai mėgsta transliuoti televizija ir nors filmas jau skaičiuoja trečią dešimtmetį, bet jis vis tiek turi kažkokios nepaaiškinamos traukos ir magijos. Siaubo komedija, kuri patiks daugeliui, kurie dar mena šį filmą kaip iš serijos „Mirtis jai tinka“ arba „Praktinė magija“, kada truputis vaizdo efektų, burtų galėjo pritraukti prie ekranų galybes žmonių.

Tiesa, dabar filmas, nors ir turi konservuotą devinto dešimtmečio jauseną, tačiau efektai, palyginus su šiandienos kinu, atrodo kiek primityvoki ir skurdoki, tačiau filmą kompensuoja briliantinis aktorių kolektyvas – nuostabusis Jack Nicholson bei trys kino deivės – Cher, Susan Sarandon bei Michelle Pfeiffer, kurios atrodė neįtikėtinai jaunos ir gražios, žvelgiant iš šiandienos  taško. Šiaip filmas pakankamai lengvas, smagus, įtraukiantis ir lengvai nuspėjamas. Savu metu jis buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausia garsą ir muziką, Nicholson‘as yra pelnęs vieną kitą apdovanojimą ir galiu pasakyti, kad jam puikiai sekasi kurti šėtoniškus vaidmenis. Filmas smagiam atsipalaidavimui prie „siemkių“ ir popcornų ar ledų kibirėlio tiks labai. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela