Aktualijos: nukirstas šimtametis ąžuolas, čekių kaupikai, Šurajevo nevykęs bajeris, orkos puola laivus

 

Sveiki,

 

Šios dienos nuotraukoje – Vilniaus centre nukirstas ir nuvirtęs šimtametis ąžuolas. Galvojau, ką nors parašyti, tačiau pritrūkau žodžių, nes... Tai kažkoks negeras mūsų tautos biurokratizmo išvešėjimo simbolis. Kas ką nori, tas ir daro. Jeigu nėra licencijos neliesti, kaip teigia estų įmonės atstovas, vadinasi, galima. Tikriausia, jeigu nėra draudimo neliesti, tai ir žmogų galima užmušti, juk atsakinga galinga estų grupė išsisuks pašiepiančiais barsukų veideliais – galingi ir neliečiami.

 

Visgi galvoju apie žalio miesto ir medžio reikšmę. Dar prieš kokius 20 metų tikriausiai nė vienas nebūtų cyptelėjęs. Nebuvom tokie jautrūs nei kertamiems medžiams, nei skandinavams parduodami hektarais savus miškus, nei benamiams vaikams, besitrinantiems anuomet apie stoties rajoną, o medis tebuvo medis, vadinasi, jis tinka tik malkoms – toks išromytas sovietizacijos mentalitetas. Tos pasipylusios nuotraukos socialiniuose postuose su šiuo ąžuolu, sakyčiau, ne vien iš suvaidinto rūpesčio ir mados piktintis, bet tarp jų iš tikrųjų yra tų, kurie atjaučia ir jaučia, kad tas medis ne vien tik mūsų istorijos ir Vilniaus dalis, bet, norisi tikėti, yra atjauta ir gyvybei. Ir visai nebejuokinga, kai kas nors ciniškai pradeda kudakuoti, kad ir pomidoras turi jausmus, o agurkas teisę būti nesuvalgytas. Ką mes iš tikrųjų žinome apie medžius ar žolę, koks jų gyvenimas ir būtis? Gal jiems viena diena kaip mums ištisi metai ir jie laiką jaučia ir suvokia visiškai kitaip...

 

Aišku, leidžiuosi į filosofines fantazijas, tačiau neatimsi vieno: „legalūs vandalizmai“ dėl miesto plėtros, naujo pastato, stovėjimo aikštelės primena laukinį dešimtą dešimtmetį, kai mafijozai Šnipiškėse padeginėdavo senus medinius namus, kad iškiltų aukštas ir stiklinis pastatas su biurais. Argi kas nors labai nuo to laiko pasikeitė? Tik viskas truputį subtiliau, nes yra licencijos, ekspertų komisijos, pasakaitės apie šaknis, kurios draskė kanalizaciją ir vandens vamzdžius ir visas kitas gražus briedas, kurio nepatikrins joks paprastas žmogus, leidęs savo šuneliui po šiuo ąžuoliuku nusičiurkšti, nes nusiperki leidimus, porą parašiukų, keletą štampelių, susimoki ir valio – tu legaliai vykdai (nors šįkart pjovikai nė to nesiteikė susitvarkyti).

 

Pavyzdžiui, Andriaus Tapino Kauno tarybos narių medžioklė prasidėjusi su švietimo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės medžiokle (nelemta būti Jurgitoms ministrėms – jau antra, kuri krito). Metinės išlaidų ataskaitos pavirto piktais šunimis, o Tapinas susiruošė į medžioklę su varovais. Ar mane piktina, kad praktiškai beveik visi valdininkai vagia? Kodėl ne tiek, kiek tas ąžuolas? Čekiai, kurių ministrė netaupė, nes praktikoje niekas niekada jų nereikalaudavo, plūduriuoja kažkur kosmose. Aišku, Tapinas dabar sutvarkys šią kiaulidę ir iš gyvulių ūkio perkonstruos valdančiųjų tvartelį į civilizuotą ir lygiateisišką darbo stovyklą. Vogti blogai, tą suprantame, tačiau Linčo teismas ir tiesos paieškos, skandalų srutos, kuriose yra priversti maudytis kartu su kaltaisiais visa Lietuva, atrodo, kaip koks amžinas cirkprūdis, kuriame turškiasi lapės su vištomis.

 

Visame tame savaitės pradžios skandalų padaže it musė įpuolė komikas Olegas Šurajevas, kuris vienu metu iš kailio kone nėrėsi ir plaukus rovėsi rinkdamas aukas Ukrainai, bet kai drėbė neskanų juokelį apie Visvaldą Matijošaitį, tai ir pats apsidrėbė. Ir visai ne dėl to, kad Kauno meras būtų šio anekdoto nevertas, bet dėl šviesaus atminimo Almos Adamkienės. Ar reikia piktintis Tapino ir Šurajevo riteriškumu? Kai šiame pasaulyje viskas verčiasi ne metais, o valandomis, nespėsime didvyrių veidus perdažyti ir pakeisti atminimų lenteles, nes visa garbė ir šlovė gali pasikeisti nuo vienos papuvusios kaip obuolys Zamzos nugaroje antraštės. Katučius ir peace ženklus pakeisti nuo kolūkio užsilikusiomis šakėmis, kai dar mėžėm žalmargių mėšlą ir nevalgėm europinių picų ir skrudintų egiptietiškų bulvyčių už du eurus pem.

 

Vakar perskaičiau, kad orkos išmoko apversti ir paskandinti žmonių laivus. Labai sparčiai tai parodo draugams ir dabar orkos pamažu elgiasi pagal algoritmą. Viena orka gali netyčia pradėti elgtis teisingai, rinkti čekius, o tai, kaip matome, užkrečiantis pavyzdys.

 

Jūsų Maištinga Siela

Peticija prieš Stambulo konvenciją. Nepasirašykite Jums siūlomų peticijų prieš Stambulo konvenciją! Stop dezinformacijai!

Sveiki,

 

Paskutiniu metu savo paskyroje sulaukiu masių žmonių, kurie prieš Stambulo konvenciją. Ta peticija brukama visur kaip privalomoji pasirašyti ir ten pateikiama tokia baisiai netiksliai „susisteminta“, kitaip sakant, šios konvencijos interpretacijos grėsmių lentelė – ją matote viršuje, klaiki nuo pradžios iki pabaigos. Iš esmės ją paruošė ir organizavo tie patys, kurie prieš porą metų visiems išsiuntinėjo homofobinius lankstinukus (aš gavau ir čia apie tai rašiau), raginančius susidoroti su gėjais ir lesbietėmis, nes jos nepriklauso „tradicinei šeimai“. Jau kuris metas linksniuojama „tradicinė šeima“, „tradicinės šeimos vertybės“ kaip koks nekvestionuojamas gėris. Ir visai nesvarbu, kad toji šeima traktuojama kaip produktyvi t. y. vaikų gimdymo ir darymo mašina, o LGBTQ asmenys traktuojami kaip ištvirkėliai, kuriems rūpi tik seksas ir įsivaikinti bei ištvirkinti vaikus. Tai kodėl tiek „tradicinių šeimų“ sugriuvo ir vaikai liko vaikų namuose? Gal jiems šioji organizacija ir aktyvistai turėtų padėti, užuot nubrėžę atskirties ribas tarp socialinių grupių? Turiu įtarimo, kad tai katalikiškos organizacijos iš lankstinuko, kurios prisidengusios šeimos sąvokomis iš esmės gaudo sau naudos durnindami žmonės.

 

Bet! Kodėl jie pateikia Stambulo konvenciją kaip grėsmę? Nes ten (60 beveik puslapių tekstas, paskaitykite), nė žodelio apie vaikų atėmimą, apie tariamai išskirtines LGBT teises (kaip skelbia peticijos aktyvistai), priešingai – tai lygiateisiškumą skatinantis dokumentas, labai reikalingas Lietuvai, kur Seime iki šiol negalima per visokius Gražulius priimti normalių žmogaus teisių įstatymų. Žmonės klaidinami, jie mulkinami sąvokomis apie vertybes (kas per mada įsikąsti šios sąvokos ir manipuliuoti?), kur kuriama iliuzija, kad glūdi potencialios grėsmės teorija Stambulo konvencijoje. Pavyzdys: moterėlė nesugyvena su vyru, todėl ji ieško, kas dėl to kaltas, ogi gėjai, kurie kėsinasi į jos „tradicinės šeimos vertybes“, todėl prieš juos. Tai manipuliacija, žmonėms brukamas melas apie vaikų įsivaikinimą ir t. t., nors patys nesusitvarko savo tariamai tvariose tvirtose šeimose. Žmonės dairosi priešų ir man taip gėda ir gaila, kad ES tapo kalta, kuri suteikė tiek gero ekonomiškai ir socialiai. Žmonės važiuoja dirbti į liberalesnes šalis kaip Norvegiją, Britaniją, Airiją, Nyderlandus ir t. t., bet realiai niekina tų šalių sistemas ir liberalizmą, kuris leido jiems ten įsidarbinti. Argi tai logiška?

Olegas Šurajevas sukūrė aktyvistų prieš Stambulo konvenciją agitacinio plakato parodiją.

 

Man labai patiko komiko Olego Šurajovo perdaryta homofobų peticijų lentelę su tezėmis, kurios iš esmės, kaip ir pas „tradicinius“ yra tokis nesąmoningas, kad belieka tik kukuoti į medį įsilipus. Žmonės, pabuskite, kokioj jūs išdurnintoj Lietuvoj gyvenate, kad pasirašote dokumentą išgirdę vien tik „tradicinės šeimos vertybės“ – tai tik žodžiai, jais manipuliuoja dažniausiai dešiniųjų ekstremistai, psichologiniai smurtautojai, patys paliekantys savo vaikus, kurie nekenčia kitų, kurie įsitikinę mitais, o ne realiais faktais, kurie aiškina apie žmogaus prigimtį kairiarankių perauklėjimo pavyzdžiais iš sovietinių laikų ir bezda į įsitikinimų lagaminus tuščią orą apie tariamą grėsmę dėl kažkokių iš antraščių perskaitytų tualetų perskirstymų. Visiems prieš abejojant rašytis, siūlau paskaityti šį straipsnį: Stambulo konvencija: baimės ir kaip yra iš tiesų.

 

Jūsų Maištinga Siela