Dienos citata: aktorius Ezra Miller apie tai, kad jis yra Jėzus Kristus ir velnias

 

Labas!

 

„Aš esu Jėzus, aš esu velnias, aš esu viskas.“ Ezra Miller

 

Ezra Milleris – viena kontraversiškiausių pastarojo dešimtmečio Holivudo asmenybių, kurios karjera primena drastišką krytį iš aukštumų į tamsią nežinią. Pradėjęs kaip itin talentingas, charizmatiškas ir mados pasaulyje dievinamas aktorius, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose „Pasikalbėkime apie Keviną“ bei „Blyksnis“, jis ilgą laiką buvo laikomas netradicinio grožio ir laisvės simboliu. Tačiau pastaraisiais metais jo vardas žiniasklaidoje mirgėjo ne dėl kūrybos, o dėl virtinės teisinių problemų, agresijos protrūkių Havajuose, Islandijoje bei Vermonte ir kaltinimų netinkamu elgesiu su nepilnamečiais.

 

Kaip žmogus, Milleris dažnai apibūdinamas kaip itin intelektuali, tačiau labai nestabili ir ekscentriška asmenybė. Jis save identifikavo kaip nebinarinės lyties asmenį, o jo viešas įvaizdis balansavo tarp aukštosios mados meno kūrinio ir dvasinio lyderio. Visgi, artimoje aplinkoje ir liudininkų pasakojimuose išryškėjo kur kas tamsesnis paveikslas: polinkis į mesijiškumo kompleksą, manipuliacijas ir nenuspėjamą elgesį. Daugelis šaltinių teigė, kad aktorius aplink save kūrė savotišką „kulto“ atmosferą, kurioje jautėsi esąs aukščiau įstatymų ir visuomenės normų.

 

Frazė „Aš esu Jėzus, aš esu velnias, aš esu viskas“ tapo simboliniu jo asmenybės lūžio tašku. Šie žodžiai, kaip teigiama, buvo ištarti vieno iš jo psichozinių epizodų ar konfrontacijų metu, kai aktorius išgyveno gilų tapatybės ir realybės suvokimo sutrikimą. Tai nėra tiesiog provokacija – tai tiesioginis mesijiškumo komplekso įrodymas, kai asmuo save tapatina su absoliučia galia, apimančia tiek dieviškumą, tiek demoniškumą. Šis pasakymas atspindėjo jo vidinį chaosą ir įsitikinimą, kad jis yra universali būtybė, kuriai negalioja žmogiškosios ribos.

 

Kodėl jis tai pasakė? Specialistų ir stebėtojų nuomone, tai buvo sudėtingas psichikos sveikatos problemų, narkotinių medžiagų vartojimo ir milžiniško šlovės spaudimo kokteilis. Aktorius įtikėjo savo paties kuriamu mistiniu įvaizdžiu, o dvasinės paieškos išvirto į pavojingą kliedesį. Galiausiai šis pasakymas tapo ženklu visuomenei, kad po talentingo artisto kauke slepiasi žmogus, kuriam skubiai reikalinga profesionali pagalba, o ne filmavimo aikštelės prožektoriai.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata. Ką norėjo pasakyti DJ nevykėlė, rodydama triusikus ir kriokdama dėmesio?

 

Sveiki,

 

„Esu jauna, graži, darau, ką noriu. Užsisakiau 20 „fart“ bombų, kurias suspaudi, meti, jos sprogsta ir pareina niuchas. Galvojau, bus bajeris pamėtyti ant raudono kilimo ir niekas nežinos, kas čia taip vanialina, bent jau man bus juokinga. Tačiau jų nespėjo atsiųsti. Pradėjome kurti įvaizdį, galvojome idėjas, kokias transliuosime, ką jomis norėsime pasakyti. Trys trauzai yra visai gili prasmė.“ Dj nevykele

 

Neturiu žalio supratimo, kodėl apie tai išvis rašau, gal dėl to, kad nuolat man meta paskaityti antraštes apie DJ nevykėlės (tikrasis vardas Ugnė Dominaitė) (kaip puikiai charakterizuoja pseudonimas personą!) apie jos triusikus ir pasirodymą M. A. M. A., kurių nežiūriu ir iš esmės nesidomiu, jeigu ko nors sraute netyčia nepamatau. O pamačiau DJ nevykėlės galimai neblaivios, susireikšminusios ir atėjusios padaryti pigaus 2000-ųjų lygmens vulgaraus skandalo, kokius jau matėme dar tada, kai pati atlikėja dar net neegzistavo šioje galaktikoje. Ar skandalas pavyko? Žinoma, kad ne, tik tiek, kiek žiniasklaida pravilko jaunąją kartos mūzą per bulvarinius padvalus.

 

Žinoma, nėra ko čia smerkti, kai aštuoniolikos metų didinga asmenybė (pagal amžių tikriausiai abiturientė, kuri ruošiasi egzaminams ir šiek tiek nuobodžiauja?) elgiasi kaip 6-8 metų vaikas, kuris krenta prie žaislų skyriaus ant plytelių prekybos centre ir bliauna tėvų nupirkti lego. Tik šįkart perkamas dėmesys, kurio turinį, manau, galima reflektuoti ir plačiau. Kai dėmesio sulaukiančios, pvz., amerikiečių naujosios kartos dainininkai randa būdą kalbėti apie išsilaisvinimą, stereotipų griovimus, apgalvoja daugiau ar mažiau, ką ir kaip sakys viešai, nes suvokia elementariausią dalyką, kad jie formuoja ir daro įtaką savo bendraamžiams, vadinasi, yra ne tik ego ir pigūs skandalai, o atsakomybės jausmas, kuris niekada nebūna „fainas“. Aišku, jie jau turi protingus vadybininkus ir prodiuserius, kurie prižiūri, formuoja, o ką sako savo citatoje DJ nevykėlė? Kad trys triusikai buvo gili prasmė. Žodžiu, toliau pokštauja kaip šešiametė kalbėdama apie persišviečiančius spenelius, sudarydama savo kartai klaidingą įsitikinimą, kad tokiais būdais, kurie ateityje atsirūgs ir tikrai bus gėdingi (bet iki to dar reikia užaugti), galima perteikti kokią nors idėją. Kitą vertus, kas sakė, kad DJ nevykėlė turi ką nors ir kaip nors kažką perduoti užuot vien tik savo kvailą ir vulgarų elgesį? Tad neskubėkime mesti akmenų, nes su egocentrizmo persisunkusiomis personomis sunkiausia būna tėvams. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jiems sunku susitvarkyti su DJ nevykėlės didybe ir priklausomybėmis.

 

Kai nėra turinio, o tavęs neleidžia per apdovanojimus ant scenos, galima pasitelkti teroristinius skandalų triukus, tik Lietuvos rinka ne tokia ir didelė, kitąkart ne tik bus palydėta iki paradinių, o ir neįleista, tad prie laukujų durų teks smarvės bombeles sprogdinti ir gaivintis pakvipusiu oreliu. Žurnalistų etika vaikų žaidimams – tikras ėdalas, nes yra apie ką rašyti ir tikriausiai gauna už tokius niekalus po 5-10 eurų į nagus, o jei dar gerai paskaito ir „palaikina“ – premija!

 

Man už šias eilutes premijos ir eurų nereikia. Pakalbėjau su jaunosios kartos žmonėmis, visi juokėsi iš DJ nevykėlės ir neįtikėtinai protingai supranta, kad dairytis į lėkštumą ir skirti dėmesį nevykėlei neverta, tad apie daromą įtaką, kurią minėjau, tėra tik iliuzija, atlikėja tiesiog vaikiškame brendimo etape ir nesugeba paveikti žmonių visapusiškai, o kai esi bejėgė daryti įtaką, belieka garsiai rėkti ir sukelti iliuziją, kad esi reikšminga.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ką aš galvoju apie naująją Vilniaus reklamą? Reklama yra puiki ir štai kodėl!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Metuosi į viešosios erdvės ginčą apie įdomesnes banalybes! Viena iš jų – neseniai pasirodžiusi ir daug nuomonių, pykčio bei pritarimo sulaukusi naujoji Vilniaus reklama. Tiesa, man patiko šmaikščioji reklama apie Vilnių, kuriame turistai patiria orgazmą. Buvo taip unikalu ir drąsu! Ir šiemet vėl šiokia tokia provokacija ir išbandymas jautrioms lietuviškoms smegenims ir silpnoms širdelėms. Naujoji reklama vaizduoja Vilniaus miesto bachūrus ir bomžus, gariūnmečio trafaretinius veikėjus, kurie tampa maloniais ir draugiškais, kai juos stebi turistų akys. Kita reklamos dalis, kurią dažniausiai praleidžia kritikai – modernus ir galimybių bei poilsio pritvinkęs Vilnius. Kontrasto principu supildyta humoro nestokojanti reklama suveikė iškart, nes sukėlė ne tik šypsnį, bet pabylojo apie intelektualų bei drąsų sumanymą. Iš esmės reklamą vertinu ne tik kaip reprezentavimą, bet ir kovą su įsigalėjusiais stereotipais, kurių, Dievas mato, dažnas intelektualas ar senesnės kartos žmogus negali suvirškinti.

 

Iš kur ateina toji dorovingoji ir išskirtinai baltų apatinių rodymas Vakarams įsitikinimas? Ogi iš tų pačių veidmainiškų sovietinių laikų, kai nuo tribūnos reikėdavo kalbėti ir atrodyti pabrėžtinai teisingiems ir kalbėti tik tai, kas gražu. Mes iki šiol bijome viešojo purvo, nes patys socialinių tinklų pasipiktinimo kubiluose rūgstame nuo ryto iki vakaro, bet iš reprezentacijos vis dar tikimės sovietinių sugestijų, kitaip sakant, bijome juoktis iš savęs. Perbėgau per tuos kelis pasipiktinusiųjų profilius, visi iki vieno nusispalvinę nuo dantų iki kojų nagų Ukrainos vėliavos spalvomis, o per šventes ant akių užsimetę Vyčio logotipus – nacionalistinės pakraipos rimtuoliai, kurie žino, kas yra šlykštu, o kas ne. Žodžiu, daug triukšmo dėl siaurakakčių čiaudulio. Bijo bet kokios asmeninės sąsajos su putinizmo atstovais, tačiau pačių moralė ir etika surėdyta pagal sovietinės sistemos sąrangą. Tai tiek.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: nukirstas šimtametis ąžuolas, čekių kaupikai, Šurajevo nevykęs bajeris, orkos puola laivus

 

Sveiki,

 

Šios dienos nuotraukoje – Vilniaus centre nukirstas ir nuvirtęs šimtametis ąžuolas. Galvojau, ką nors parašyti, tačiau pritrūkau žodžių, nes... Tai kažkoks negeras mūsų tautos biurokratizmo išvešėjimo simbolis. Kas ką nori, tas ir daro. Jeigu nėra licencijos neliesti, kaip teigia estų įmonės atstovas, vadinasi, galima. Tikriausia, jeigu nėra draudimo neliesti, tai ir žmogų galima užmušti, juk atsakinga galinga estų grupė išsisuks pašiepiančiais barsukų veideliais – galingi ir neliečiami.

 

Visgi galvoju apie žalio miesto ir medžio reikšmę. Dar prieš kokius 20 metų tikriausiai nė vienas nebūtų cyptelėjęs. Nebuvom tokie jautrūs nei kertamiems medžiams, nei skandinavams parduodami hektarais savus miškus, nei benamiams vaikams, besitrinantiems anuomet apie stoties rajoną, o medis tebuvo medis, vadinasi, jis tinka tik malkoms – toks išromytas sovietizacijos mentalitetas. Tos pasipylusios nuotraukos socialiniuose postuose su šiuo ąžuolu, sakyčiau, ne vien iš suvaidinto rūpesčio ir mados piktintis, bet tarp jų iš tikrųjų yra tų, kurie atjaučia ir jaučia, kad tas medis ne vien tik mūsų istorijos ir Vilniaus dalis, bet, norisi tikėti, yra atjauta ir gyvybei. Ir visai nebejuokinga, kai kas nors ciniškai pradeda kudakuoti, kad ir pomidoras turi jausmus, o agurkas teisę būti nesuvalgytas. Ką mes iš tikrųjų žinome apie medžius ar žolę, koks jų gyvenimas ir būtis? Gal jiems viena diena kaip mums ištisi metai ir jie laiką jaučia ir suvokia visiškai kitaip...

 

Aišku, leidžiuosi į filosofines fantazijas, tačiau neatimsi vieno: „legalūs vandalizmai“ dėl miesto plėtros, naujo pastato, stovėjimo aikštelės primena laukinį dešimtą dešimtmetį, kai mafijozai Šnipiškėse padeginėdavo senus medinius namus, kad iškiltų aukštas ir stiklinis pastatas su biurais. Argi kas nors labai nuo to laiko pasikeitė? Tik viskas truputį subtiliau, nes yra licencijos, ekspertų komisijos, pasakaitės apie šaknis, kurios draskė kanalizaciją ir vandens vamzdžius ir visas kitas gražus briedas, kurio nepatikrins joks paprastas žmogus, leidęs savo šuneliui po šiuo ąžuoliuku nusičiurkšti, nes nusiperki leidimus, porą parašiukų, keletą štampelių, susimoki ir valio – tu legaliai vykdai (nors šįkart pjovikai nė to nesiteikė susitvarkyti).

 

Pavyzdžiui, Andriaus Tapino Kauno tarybos narių medžioklė prasidėjusi su švietimo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės medžiokle (nelemta būti Jurgitoms ministrėms – jau antra, kuri krito). Metinės išlaidų ataskaitos pavirto piktais šunimis, o Tapinas susiruošė į medžioklę su varovais. Ar mane piktina, kad praktiškai beveik visi valdininkai vagia? Kodėl ne tiek, kiek tas ąžuolas? Čekiai, kurių ministrė netaupė, nes praktikoje niekas niekada jų nereikalaudavo, plūduriuoja kažkur kosmose. Aišku, Tapinas dabar sutvarkys šią kiaulidę ir iš gyvulių ūkio perkonstruos valdančiųjų tvartelį į civilizuotą ir lygiateisišką darbo stovyklą. Vogti blogai, tą suprantame, tačiau Linčo teismas ir tiesos paieškos, skandalų srutos, kuriose yra priversti maudytis kartu su kaltaisiais visa Lietuva, atrodo, kaip koks amžinas cirkprūdis, kuriame turškiasi lapės su vištomis.

 

Visame tame savaitės pradžios skandalų padaže it musė įpuolė komikas Olegas Šurajevas, kuris vienu metu iš kailio kone nėrėsi ir plaukus rovėsi rinkdamas aukas Ukrainai, bet kai drėbė neskanų juokelį apie Visvaldą Matijošaitį, tai ir pats apsidrėbė. Ir visai ne dėl to, kad Kauno meras būtų šio anekdoto nevertas, bet dėl šviesaus atminimo Almos Adamkienės. Ar reikia piktintis Tapino ir Šurajevo riteriškumu? Kai šiame pasaulyje viskas verčiasi ne metais, o valandomis, nespėsime didvyrių veidus perdažyti ir pakeisti atminimų lenteles, nes visa garbė ir šlovė gali pasikeisti nuo vienos papuvusios kaip obuolys Zamzos nugaroje antraštės. Katučius ir peace ženklus pakeisti nuo kolūkio užsilikusiomis šakėmis, kai dar mėžėm žalmargių mėšlą ir nevalgėm europinių picų ir skrudintų egiptietiškų bulvyčių už du eurus pem.

 

Vakar perskaičiau, kad orkos išmoko apversti ir paskandinti žmonių laivus. Labai sparčiai tai parodo draugams ir dabar orkos pamažu elgiasi pagal algoritmą. Viena orka gali netyčia pradėti elgtis teisingai, rinkti čekius, o tai, kaip matome, užkrečiantis pavyzdys.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: žurnalistai, patraukite iš viešojo gyvenimo Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio nelaimes!

 

Gerą dieną, skaitytojai,

Besilaikydamas dietos nuo absurdiškų gyvenimo skandalų Lietuvos žiniasklaidos padangėse, visgi nutariau užsukti į skandalų šaldytuvą ir pasmaguriauti. Iškrovų dienos baigėsi.

Visgi nepamenu, kad taip tąsytų nuo Drąsiaus Kedžio, Neringos Venckienės ir Stankūnaitės laikų šitokias pievas. Kas kvailiau, kas durniau, kas išvis idiotiškiau... Atrodo, kad žiniasklaidos forumuose jau yra atskiras etatas žurnaliūgoms (nes žurnalistais nepavadinsi), kurie sėdi nuo ryto iki vakaro užkaitusiais telefonais ir socialinėmis medijomis ir už atitinkamą kiekį perskaitymų, pasišlykštėjimų, pasipiktinimų, apstulbimų gautų papildomus priedus. Žurnalistika tikra prostitutė, labai gaila, kad net didžiausi dienraščiai nuėjo paleistuvės pasturgaliu ir pigiai žarsto, kas kokią antį paleido, ką pasakė arba nepasakė, kas galėjo būti pasakyta... Pakalbinti jau aiškeriagiai ir psichologai, psichoanalitikai ir psichoterapeutai, influenceriai ir praeiviai dėl vienos šeimos nelaimės.

Kad influenceriai meluoja, atrodo, visi žino, net jau penktokai. Kad šypsotis kameroms ir atlaikyti žiniasklaidos piranijas reikia, irgi atrodo, žino, tačiau vis dar žiniasklaida yra gera ne tik prostitutė, bet ir akrobatė, kuri sugeba nustebinti įvairiais triukais. Nesu tas, kuris gaili šios viešos poros, iš tikrųjų jie kalti, bet iš kitos jie yra ir žiniasklaidos barškučiai skaitytojams. Tikriausiai nuo Agnės Jagelavičiūtės mirties praėjusių metų pabaigoje neregėjome tokios piranijos puotos. Šiaip socialiniuose tinkluose, naiviai maniausi, generuojamos naujienos pagal temas, kuriomis jau domėjaisi anksčiau. Nė karto neguglinau (išskyrus darydamas šį įrašą, nes reikėjo fotografijos), tačiau tokio, atsiprašau, kišimo apie šios šeimos santykius nesu sulaukęs per visą gyvenimą (po naujieną 1-3 valandų ritmu). Pradėjau mąstyti apie tuos, kurie pasitraukia dėl sveikatos ir brangaus laiko sau ir kitiems iš socialinių tinklų ir žinių portalų, nes nieko daugiau nevyksta: karas Ukrainoje, kuris, žinoma, yra svarbus ir nuo šiol V. Siegel ir L. Suodaičio teismų maratonas.

Kai pasivaikštai kreivų veidrodžių karalystėje, užkandžiauji net neatidaręs šaldytuvo, vis tiek pasijauti, jog esi tos tikrovės dalis, nes ji egzistuoja visur: darbe, Bažnyčioje, rūsyje, lovoje... Visi žino Siegel ir Suodaitį. Galiu tik įsivaizduoti, kaip visa tai atlieps šių asmenų psichikai.

Neduok dieve, būti žinomu asmeniu... Žurnalistai, dabar maigote tekstą apie purvą ir tariamą tiesą, o rytoj jau matuositės kostiumą šermenims ir tai bus Jūsų produkto rezultatas.

P. S. O gal ne žurnalistai čia kalti, ką? O gal koks dirbtinis intelektas kala mums serialą, o iš tikrųjų tiedu net neegzistuoja, o gal jau visai mirę ir mums kaip Rebekos Unos paauglių romane „Atjunk“ projektuojami tik praeities įvykiai?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie tai, kad literatūra ne idiotams

 

Sveiki,

 

Nebuvau nieko girdėjęs apie Lenkijoje vykusį literatūrinį skandalą. Pasirodo, Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk, kurią daugelis lietuvių skaitytojų labai mėgsta, viename savo renginių pareiškė, kad literatūra yra ne idiotams. Iš vienos pusės lyg ir viskas aišku, apie ką ji kalba, iš kitos prasidėjo tam tikros aršios diskusijos įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Apie visą šį skandalą išsamiau su įvairių pozicijų citatomis straipsnį publikavo „Šiaurės Atėnai“. Jį galite paskaityti ČIA.

 

O ką Jūs manote apie Olgos Tokarczuk pasisakymą?

 

Jūsų Maištinga Siela