Asmenybė. Archibaldas Baxteris (Archibald Baxter, 1881-1970) – legendinis ir įkvėpiantis pacifistas iš Naujosios Zelandijos

 

Sveiki!

 

Pamačiau vieną įrašą šią savaitę socialiniame tinkle ir susižavėjęs perskaičiau. Pasaulyje, kuriame mus spaudžiama kovoti ir gintis, esame manipuliuojami jausmais tėvynei ir idealams, dažnai net ne už savo asmeninius interesus, bet už valstybės, esame formuojami telktis į karinę parengtį. Prieš 10 metų Lietuvoje prasidėjęs šauktinių „Teleloto“ tik patvirtino, kad viešojoje erdvėje pacifistai staiga tampa ne taikos ir gėrio skleidėjais, bet aptaškomi purvu, paverčiami „verktiniais“, priklijuojamos nevyriškumo etiketės ir visaip kitaip bandoma sugėdinti, kad žmogus grįžtų į sistemą, tačiau atoveiksmis dažniausiai būna priešingas – niekas nenori tarnauti sistemai, kuri tave gėdina ir menkina. Ką tai sako apie mūsų sukontroliuotą visuomenę? Čia lieka klausimas kiekvienam asmeniškas. Ne visiems ši istorija patiks, bet ji mane įkvepia, kad valstybė dar nėra tik jėgos ir galios pozicijoje žaisti su savo piliečiais kaip alaviniais kareivėliais smėlio dėžėje.

 

NEĮTIKĖTINA ARCHIBALDO BAKSTERIO ISTORIJA

 

Archibaldas Baksteris (Archibald Baxter) gimė 1881 metais Naujojoje Zelandijoje, gausioje ir darbščioje šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdomos stiprios moralinės vertybės, sąžiningumas bei savarankiškas mąstymas. Jo tėvai vertino dvasinį nuoseklumą ir tiesumą, todėl jaunuolis jau nuo mažumės įprato kvestionuoti visuomenėje priimtas dogmas bei valdžios autoritetą. Nors jis užaugo toli nuo didžiųjų pasaulio konfliktų, to meto Naujosios Zelandijos socialinė aplinka, persmelkta krikščioniškojo socializmo ir idealizmo idėjų, padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai. Ši šeimyninė kilmė ir ankstyvasis ugdymas suformavo tvirtą asmenybės branduolį, tapusį pamatu jo būsimam išbandymui.

 

Jaunystėje Baksteris giliai pasinėrė į literatūros studijas, skaitė filosofinius bei politinius veikalus, kurie galutinai padėjo jam suvokti karo beprasmybę ir žiaurumą. Jis atvirai atmetė bet kokį smurtą kaip problemų sprendimo būdą ir prieštaravo bet kokiems kariniams konfliktams, kuriuos vadino tik valdančiųjų ambicijų tenkinimu nekaltų žmonių kraujo sąskaita. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo pacifistinės pažiūros tapo ne tik teorine pozicija, bet ir principingu asmeniniu pasirinkimu, kurio jis neketino išduoti net dėl milžiniško visuomeninio spaudimo. Jo įsitikinimu, žmogaus gyvybė buvo šventa, o dalyvavimas karinėje mašinoje – moralinis nusikaltimas sąžinei.

 

Įvedus prievolių karinę tarnybą, Baksteris atsisakė savanoriškai vilktis uniformą ir ginkluotis, motyvuodamas tuo, kad jo sąžinė neleidžia jam žudyti kitų žmonių. Jo pacifistinė pozicija ir drąsūs pareiškimai vietos valdžiai sukėlė aršią reakciją – jo prašymai atleisti nuo tarnybos buvo atmesti, o pažiūros palaikytos išdavyste. Nepaisant grasinimų, pasmerkimo iš visuomenės ir net šeimos narių nerimo, jis liko ištikimas savo idealams, teigdamas, kad fizinė laisvė neturi jokios vertės, jei prarandama moralinė švara. Toks nepalaužiamas nusiteikimas lėmė, kad valstybė jį prievarta išsiuntė į karinio rengimo stovyklas, o vėliau – tiesiai į frontą Europoje.

 

Atvykęs į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį Prancūzijoje, Baksteris patyrė nežmonišką institucinį ir psichologinį spaudimą, nes kategoriškai atsisakė vykdyti bet kokius karinius įsakymus. Jis buvo nuolat mušamas, marinamas badu, ignoruojamas ir kankinamas prievaizdų, kurie bandė palaužti jo valią bei priversti jį paimti šautuvą į rankas. Kariai ir vadovybė į jo pacifizmą žiūrėjo kaip į pavojingą užkratą, galintį sugriauti armijos drausmę, todėl prieš jį buvo taikomos pačios žiauriausios drausminės nuobaudos. Tačiau kiekvienas smurto aktas tik dar labiau sustiprino jo vidinę rezistenciją ir įsitikinimą savo teisumu.

Dunedinge, Naujojoje Zelandijoje, esantis Archibaldovo Baksterio taikos sodas įamžintas menininko Shane'o Woolridge'o skulptūra „Mes lankstysimės, bet nesulūšime“ (We Will Bend but not be Broken). Šis memorialinis kūrinys iš surūdijusio plieno ir medžio savo abstrakčia, vertikalia forma tiesiogiai simbolizuoja Pirmojo pasaulinio karo metais patirtą žiaurią lauko bausmę, kai karo atsisakytojas buvo pririšamas prie kuolo fronto zonoje. Skulptūra vizualiai perteikia didžiulę fizinę įtampą bei spaudimą, tačiau kartu atspindi ir nepalaužiamą žmogaus dvasios tvirtybę bei ištikimybę savo įsitikinimams.

 

Didžiausia jo patirtimi tapo vadinamoji Pirmojo laipsnio lauko bausmė, skirta nepaklusniems karo apacifistams nubausti ir įbauginti kitus. Baksteris buvo pririštas prie kuolo atviroje vietoje tiesioginėje Vokietijos artilerijos apšaudomoje zonoje, kur ilgą laiką kentė šaltį, bado sukeltą silpnumą ir mirtiną pavojų. Net ir sprogstant sviediniams aplinkui bei tyčiojantis sargybiniams, jis nesutiko pasirašyti jokio pasidavimo ar paklusnumo dokumento. Ši žiauri bausmė paliko gilius pėdsakus jo fizinėje sveikatoje, tačiau jo dvasia liko visiškai nepalaužta.

 

Galiausiai, po nesuskaičiuojamų kančių fronto linijose ir kalėjimuose, dėl stiprėjančio nuovargio bei sveikatos pablogėjimo Baksteris buvo pripažintas netinkamu tarnybai ir galiausiai sugrąžintas į Naująją Zelandiją. Grįžęs namo, jis nepasislėpė nuo visuomenės, bet visą likusį gyvenimą skyrė taikos idėjų sklaidai, liudydamas apie karo siaubą ir baisias pasekmes. 1939 metais jis išleido savo garsiąją autobiografinę knygą „Mes nenustosime“, kurioje sukrečiančiai ir detaliai aprašė savo kaip karo atsisakytojo kančią. Šis kūrinys tapo vienu svarbiausių pacifistinės literatūros šedevrų šalyje ir visame pasaulyje.

 

Sulaukęs gilios senatvės, Archibaldas Baksteris mirė 1970 metais, palikdamas galingą palikimą kaip žmogus, sugebėjęs vienas pats stoti prieš visos valstybės karo mašiną. Jo pažiūros tapo pamatiniu etikos orientyru vėlesnėms kartoms, o jo gyvenimo istorija įkvėpė daugybę žmonių ginti savo įsitikinimus be smurto. Šiandien jis prisimenamas ne tik kaip Naujosios Zelandijos istorijos legenda, bet ir kaip universalus sąžinės laisvės bei taikaus pasipriešinimo simbolis. Baksterio vardas siejamas su absoliučiu principingumu, primenančiu, kad net tamsiausiais karo metais žmogus privalo išsaugoti savo žmogiškumą.

 

Kodėl man atrodo, kad šiandien toks lietuvis būtų iškart pasmerktas ir pripaišytas Putino režimo jėgoms?

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Svetlana Aleksijevič apie meną, žmogų, nusikaltimus ir smurtą

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien kažkaip ilgai galvojau apie tai, ką pasakė S. Aleksijevič. Apie tai, kad būti žmogumi dar nereiškia būti žmogumi, reikia dar jį savyje ir apsaugoti.

„Menui reikia būti nuolankesniam. Kiek puikių knygų prirašyta – ir kas? Žmogus ne itin apsaugotas kultūros. Šis sluoksnis greitai nusilupa. Ir išlenda žvėris, kuris nenori mirti. Jokia kaina. Neturiu atsakymo į šį klausimą: kodėl gyvūnai pas mus stipresni už žmogų? Žmogžudžiai klauso Bacho, skaito Shakespeare‘ą... Na ir kas? Bet reikia savyje saugoti žmogų. O ką tu dar gali? Taip svarbu šiandien išsaugoti save. Išgelbėti. Rasti jėgų išeiti iš choro. Kitaip kada nors bus labai gėda. Prieš save, prieš vaikus.“ Svetlana Aleksijevič

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Ieva Pakarklytė apie smurto toleranciją

 

Sveiki,

Kad ir kaip bebūčiau nusiminęs Laisvės partijos veikla pandemijos metu, visgi švysteli tam tikros žiežirbos, kurias viltimi nevadinu, bet bent jau judama pagal tai, kas buvo teigiama partijos programoje. Viena iš tokių yra Ieva Pakarklytė, kuri viename interviu teigė, kad Lietuvoje yra smurto tolerancija. Aš bepridursiu: net ne tolerancija, o kultūros „bendravimo ir saviraiškos“ dalis.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra labai didelės tiesos. Mūsų visuomenės dauguma yra linkusi drausti-bausti-nokautuoti, nei palaikyti. Jeigu kalbame išskirtinai apie moterų teises – irgi. Prisiminkime, kiek iki triedimo įvarė baimės Stambulo konvencija, kuri turėjo tik paskatinti smurto blokadą prieš moteris. Išvirto daugelis iš medžio ekspertais net neskaitę dokumento. Dar baisiau yra tai, kad smurtas apskritai yra toleruojamas (ypač psichologinis) kaip galios ir viršenybės įrankis valdyti. Mes mylime griežtas diktatoriškas rankeles, mes mylime spaudimą ir smurtą, nes daugelis iš mūsų buvo išdresiruoti kaip šunys nekęsti, nes patys buvo nekenčiami, todėl į problemas ir kai kuriuos žmones reaguojame smurtu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: rašytoja Valerie Solanas pašauna Andy Warhol

Sveiki,

Pirmąkart apie menininką Andy Warhol (1928-1987) tikriausiai sužinojau iš TV serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“, kuriame vaizduojamas septinto dešimtmečio Amerika ir ambicinga feministė rašytoja Valerie Solanas, kurios nelabai priėmė gėjai menininkai į aukštąją kino ir mados pasaulį. Patyrusi pažeminimą dėl atmesto savo scenarijaus ir galų gale jautriai sureagavusi į jos leidžiamą feministinė manisfestą, kuris vadinosi „Vyrų išnaikinimo manifestu“ (Society for Cutting Up Men), po kelerių metų 1968 m. birželio 3 d. Valerie Solanas (1936-1988) surengė meno studijoje kruviną egzekuciją. Nusipirkusi šaunamąjį ginklą, ji šovė į savo darbo partnerį Andy Warholą, jį peršovė, pažeidė daugybę vidaus organų, tačiau menininkas išgyveno, o suimtai Valerie Solanas buvo diagnozuota šizofrenija. Manoma, kad šis įvykis padėjo pamatus vėliau kino industrijai ir buvo sukurtas filmas „Ginklas“. Nepasakysiu, kokio „gerumo“ toji serija tame seriale, tačiau ji buvo pati geriausia „Kulto“ sezono serija, o šis incidentas apskritai ėmė kalbėti apie aršųjį ir saiko neturintį radikalųjį feminizmą.

Jūsų Maištinga Siela

Dvasinė praktika, kaip mesti gerti alkoholį, rūkyti, priklausomybę nuo sekso, maisto, smurto, pykčio ir kt. Pagal Eckhart Tolle "Naujoji žemė"

Sveiki,

Žinau, kad nuo Naujųjų metų daug kas sau užsibrėžė tai numesti svorio, tai mesti rūkyti, gerti arba nustoti valgyti vieną ar kitą produktą, nes ši priklausomybė jus persekiojo metų metus. Neseniai beskaitydamas puikią knygą Eckhart Tolle knygą „Naujoji žemė“, užtikau tokį visai nieko nekainuojantį būdą, kaip galima vien savo sąmoningumo pastangomis „užsiprogramuoti“ daugiau nebūti priklausomam nei nuo alkoholio, nei nuo rūkalų, nei nuo sekso, nei nuo smurto, nei nuo dar kažko, kas Jus kamuoja. Aišku, tam reikia laiko, praktikuoti, stebėti save ir pamatyti rezultatus, kurie dažnai pasirodo ne iš karto, gal po pusmečio, gal kai kam po kelerių mėnesių... Tai darbas su protu, savimi, cituoju E. Tolle iš jo knygos „Naujoji žemė“, galbūt, kažkas benaršydamas ir ieškodamas sau patarimo ar pagalbos internete, užtiks šį įrašą ir „užsikabins“ už E. Tolle patarimo (ar net jo knygų), kurie iš esmės koreliuoja su kitų mąstytojų, mokslininkų ir dvasinių mokytojų praktikomis dėl sąmoningumo pasirinkimo gyventi kokybiškesnį gyvenimą:

„Jei jus kamuoja sunkiai įveikiami įpročiai (rūkimas, persivalgymas, girtavimas, televizijos žiūrėjimas, priklausomybė nuo interneto ar kiti), galite padaryti štai ką: pastebėję kylantį nenugalimą poreikį, sustokite ir triskart sąmoningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Taip pasistenkite suvokti nenugalimą potraukį kaip savo viduje esantį energetinį lauką. Sąmoningai pajuskite nenugalimą poreikį užsirūkyti, išgerti alkoholio, persivalgyti ir taip toliau. Tada vėl kelis sykius sąmoningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Galimas daiktas, jog nenugalimas potraukis išnyks – aišku, tik kuriam laikui. Įmanoma, kad šis potraukis vis tiek pasirodys už jus stipresnis ir būsite priversti jam pasiduoti. Per daug dėl to nesigraužkite. Sąmoningumui augant, priklausomybės silpsta ir ilgainiui pasitraukia. Stenkitės užfiksuoti bet kokią žalingą įprotį pateisinančią mintį, vos ji kyla jūsų prote, net jei jos argumentai visai pagrįsti. Paklauskite savęs: „Kas čia kalba?“ Ir suprasite, kad kalba priklausomybė. Tada priklausomybei jus įveikti bus sunkiau (p. 159)“.

E. Tolle. „Naujoji žemė“ – Mijalba, Kaunas: 2016.

Jūsų Maištinga Siela