Asmenybė. Archibaldas Baxteris (Archibald Baxter, 1881-1970) – legendinis ir įkvėpiantis pacifistas iš Naujosios Zelandijos

 

Sveiki!

 

Pamačiau vieną įrašą šią savaitę socialiniame tinkle ir susižavėjęs perskaičiau. Pasaulyje, kuriame mus spaudžiama kovoti ir gintis, esame manipuliuojami jausmais tėvynei ir idealams, dažnai net ne už savo asmeninius interesus, bet už valstybės, esame formuojami telktis į karinę parengtį. Prieš 10 metų Lietuvoje prasidėjęs šauktinių „Teleloto“ tik patvirtino, kad viešojoje erdvėje pacifistai staiga tampa ne taikos ir gėrio skleidėjais, bet aptaškomi purvu, paverčiami „verktiniais“, priklijuojamos nevyriškumo etiketės ir visaip kitaip bandoma sugėdinti, kad žmogus grįžtų į sistemą, tačiau atoveiksmis dažniausiai būna priešingas – niekas nenori tarnauti sistemai, kuri tave gėdina ir menkina. Ką tai sako apie mūsų sukontroliuotą visuomenę? Čia lieka klausimas kiekvienam asmeniškas. Ne visiems ši istorija patiks, bet ji mane įkvepia, kad valstybė dar nėra tik jėgos ir galios pozicijoje žaisti su savo piliečiais kaip alaviniais kareivėliais smėlio dėžėje.

 

NEĮTIKĖTINA ARCHIBALDO BAKSTERIO ISTORIJA

 

Archibaldas Baksteris (Archibald Baxter) gimė 1881 metais Naujojoje Zelandijoje, gausioje ir darbščioje šeimoje, kurioje nuo pat vaikystės buvo ugdomos stiprios moralinės vertybės, sąžiningumas bei savarankiškas mąstymas. Jo tėvai vertino dvasinį nuoseklumą ir tiesumą, todėl jaunuolis jau nuo mažumės įprato kvestionuoti visuomenėje priimtas dogmas bei valdžios autoritetą. Nors jis užaugo toli nuo didžiųjų pasaulio konfliktų, to meto Naujosios Zelandijos socialinė aplinka, persmelkta krikščioniškojo socializmo ir idealizmo idėjų, padarė didelę įtaką jo pasaulėžiūrai. Ši šeimyninė kilmė ir ankstyvasis ugdymas suformavo tvirtą asmenybės branduolį, tapusį pamatu jo būsimam išbandymui.

 

Jaunystėje Baksteris giliai pasinėrė į literatūros studijas, skaitė filosofinius bei politinius veikalus, kurie galutinai padėjo jam suvokti karo beprasmybę ir žiaurumą. Jis atvirai atmetė bet kokį smurtą kaip problemų sprendimo būdą ir prieštaravo bet kokiems kariniams konfliktams, kuriuos vadino tik valdančiųjų ambicijų tenkinimu nekaltų žmonių kraujo sąskaita. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo pacifistinės pažiūros tapo ne tik teorine pozicija, bet ir principingu asmeniniu pasirinkimu, kurio jis neketino išduoti net dėl milžiniško visuomeninio spaudimo. Jo įsitikinimu, žmogaus gyvybė buvo šventa, o dalyvavimas karinėje mašinoje – moralinis nusikaltimas sąžinei.

 

Įvedus prievolių karinę tarnybą, Baksteris atsisakė savanoriškai vilktis uniformą ir ginkluotis, motyvuodamas tuo, kad jo sąžinė neleidžia jam žudyti kitų žmonių. Jo pacifistinė pozicija ir drąsūs pareiškimai vietos valdžiai sukėlė aršią reakciją – jo prašymai atleisti nuo tarnybos buvo atmesti, o pažiūros palaikytos išdavyste. Nepaisant grasinimų, pasmerkimo iš visuomenės ir net šeimos narių nerimo, jis liko ištikimas savo idealams, teigdamas, kad fizinė laisvė neturi jokios vertės, jei prarandama moralinė švara. Toks nepalaužiamas nusiteikimas lėmė, kad valstybė jį prievarta išsiuntė į karinio rengimo stovyklas, o vėliau – tiesiai į frontą Europoje.

 

Atvykęs į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį Prancūzijoje, Baksteris patyrė nežmonišką institucinį ir psichologinį spaudimą, nes kategoriškai atsisakė vykdyti bet kokius karinius įsakymus. Jis buvo nuolat mušamas, marinamas badu, ignoruojamas ir kankinamas prievaizdų, kurie bandė palaužti jo valią bei priversti jį paimti šautuvą į rankas. Kariai ir vadovybė į jo pacifizmą žiūrėjo kaip į pavojingą užkratą, galintį sugriauti armijos drausmę, todėl prieš jį buvo taikomos pačios žiauriausios drausminės nuobaudos. Tačiau kiekvienas smurto aktas tik dar labiau sustiprino jo vidinę rezistenciją ir įsitikinimą savo teisumu.

Dunedinge, Naujojoje Zelandijoje, esantis Archibaldovo Baksterio taikos sodas įamžintas menininko Shane'o Woolridge'o skulptūra „Mes lankstysimės, bet nesulūšime“ (We Will Bend but not be Broken). Šis memorialinis kūrinys iš surūdijusio plieno ir medžio savo abstrakčia, vertikalia forma tiesiogiai simbolizuoja Pirmojo pasaulinio karo metais patirtą žiaurią lauko bausmę, kai karo atsisakytojas buvo pririšamas prie kuolo fronto zonoje. Skulptūra vizualiai perteikia didžiulę fizinę įtampą bei spaudimą, tačiau kartu atspindi ir nepalaužiamą žmogaus dvasios tvirtybę bei ištikimybę savo įsitikinimams.

 

Didžiausia jo patirtimi tapo vadinamoji Pirmojo laipsnio lauko bausmė, skirta nepaklusniems karo apacifistams nubausti ir įbauginti kitus. Baksteris buvo pririštas prie kuolo atviroje vietoje tiesioginėje Vokietijos artilerijos apšaudomoje zonoje, kur ilgą laiką kentė šaltį, bado sukeltą silpnumą ir mirtiną pavojų. Net ir sprogstant sviediniams aplinkui bei tyčiojantis sargybiniams, jis nesutiko pasirašyti jokio pasidavimo ar paklusnumo dokumento. Ši žiauri bausmė paliko gilius pėdsakus jo fizinėje sveikatoje, tačiau jo dvasia liko visiškai nepalaužta.

 

Galiausiai, po nesuskaičiuojamų kančių fronto linijose ir kalėjimuose, dėl stiprėjančio nuovargio bei sveikatos pablogėjimo Baksteris buvo pripažintas netinkamu tarnybai ir galiausiai sugrąžintas į Naująją Zelandiją. Grįžęs namo, jis nepasislėpė nuo visuomenės, bet visą likusį gyvenimą skyrė taikos idėjų sklaidai, liudydamas apie karo siaubą ir baisias pasekmes. 1939 metais jis išleido savo garsiąją autobiografinę knygą „Mes nenustosime“, kurioje sukrečiančiai ir detaliai aprašė savo kaip karo atsisakytojo kančią. Šis kūrinys tapo vienu svarbiausių pacifistinės literatūros šedevrų šalyje ir visame pasaulyje.

 

Sulaukęs gilios senatvės, Archibaldas Baksteris mirė 1970 metais, palikdamas galingą palikimą kaip žmogus, sugebėjęs vienas pats stoti prieš visos valstybės karo mašiną. Jo pažiūros tapo pamatiniu etikos orientyru vėlesnėms kartoms, o jo gyvenimo istorija įkvėpė daugybę žmonių ginti savo įsitikinimus be smurto. Šiandien jis prisimenamas ne tik kaip Naujosios Zelandijos istorijos legenda, bet ir kaip universalus sąžinės laisvės bei taikaus pasipriešinimo simbolis. Baksterio vardas siejamas su absoliučiu principingumu, primenančiu, kad net tamsiausiais karo metais žmogus privalo išsaugoti savo žmogiškumą.

 

Kodėl man atrodo, kad šiandien toks lietuvis būtų iškart pasmerktas ir pripaišytas Putino režimo jėgoms?

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 197: gebėjimas atleisti

 

Sveiki!
 
Vienas iš didžiausių žmogaus be empatijos ir atjautos taurumo bruožų yra gebėjimas atleisti. Pats Mahatma Gandis yra pasakęs: „Silpni niekada negali atleisti. Atleidimas yra stipriųjų savybė.“ Man regis, labai svarbu yra atsikratyti perdėto kaltės jausmo, kuris diena iš dienos gali slėgti žmogų ir privesti prie savidestrukcijos. Labai svarbu gebėti ne tik kitiems atleisti, bet ir atleisti sau. Nes kas gi yra gijimas, jeigu ne kaltės jausmo paleidimas, kuris ištuština mintis, emocijas ir sielą nuo perdėto įsiciklinimo į dramatišką kaltę, kuri gali privesti prie to, kad žmogus yra ano ar kitko nevertas, todėl dažniausiai jis pasirenka aukos poziciją.
 
Soren Kierkegaard yra taip pat sakęs: „Atleisti sau yra sunkiausia užduotis, nes tai reikalauja susidurti su savo pačių šešėliais ir juos priimti.“ Kai kada priimti savo šešėlius ir dėl jų nejausti kaltės ar gėdos mes mokomės visą gyvenimą. Vien tas suvokimas, kad reikia kasdien tą daryti, sakyčiau, jau veda prie gero.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 167: individo ir visuomenės konfliktas – galimybė augti?

 Mikelandželo skulptūra "Dovydas", 1504.

Sveiki,

 

Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę savo galeriją, savo būties per kūną ir gyvenimo būdą ekspoziciją, net jeigu apie tai negalvojame sąmoningai. Apšviesti esame kaip Mikelandželo „Dovydas“ – tobulo, nepridengto kūno estetika, kurios jau nuo mažomės buvome gėdijami.

 

Nuolat susiduriu su individo ir visuomenės standartų konfliktine trintimi. Tas konfliktas taip įaugęs į mane, kad kaskart aptikęs toje galerijoje užaugusias piktžoles, suvokiu, kad dvasinis nuogumas yra tiesiausias kelias iš stereotipų ir noro būti normaliam. Kas yra tas dvasinis grakštumas? Manau, kad juokas iš to, kaip bandome save ir kitus „įrėminti“ gyvenimo parodai, kaip bandome absoliučiai rimtai suprojektuoti ir kitus projektuoti pagal tam tikrą šabloną. Nepaliauju galvoti, kodėl nuolat tą darau ir kodėl tą daro kiti. Besaikis nuolatinis visko vertinimas mus „aprengia“ netikromis drapanomis, tampame antidovydai, iškalti iš įsitikinimų apie pasaulį kaltu.

 

O kas yra tikra, jeigu ne tai, kuo tiki patiki esąs? Baisiau tik sustabdytas potencialas nuolat augti ir mėgautis, aukojant virsmą dėl galimybės pozuoti.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 155: atmesk iliuzijas, kad turi kovoti, užsitarnauti, nusipelnyti

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Savo gyvenime mes daug energijos ir jėgų suteikiame pastangoms. Mus dar vaikus mokė, kad didelė laimė, gerbūvis, saugumas savaime neduodami. Kaip ir laisvė. Tą girdime net šiandien per televiziją iš labai išsilavinusių žmonių, kurie politizuoja ir kuria iš esmės stygių ir iliuziją, kad reikia ne tik dėti pastangas, bet ir kovoti su kažkuo, kad išsikovotume, užsitarnautume, nusipelnytume.

 

Deja, tikroji tiesa tikriausiai kur kas paprastesnė. Mes jau esame nusipelnę, mes jau esame be pastangų, mes jau galime gyventi be kovos, be iliuzijos, kad viskam reikia dėti pastangų. Nepatikėję tuo, mes iš esmės esame pajungiami prie sistemos, kuri yra brutali, išnaudojanti, manipuliatyvi ir netikra. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau pajaučiu, kad didžiausias mūsų priešas yra mūsų pačių įsitikinimai, susiformavę iš primestų stereotipų apie save, gyvenimą, laiką.

 

Aš atsisakau dėti pastangų, kad gyvenčiau. Aš jau gyvenu.

Man nereikia pastangų, kad būčiau laimingas. Aš jau laimingas.

Aš jau esu.

Aš jau gyvenu.

Aš jau esu laisvas.

Aš jau esu sveikas.

Aš jau esu gausoje.

Aš jau nešuosi šviesą.

Aš jau esu laimėtojas.

Aš jau turiu pergalę be kovos.

Aš jau turiu viską.

Aš jau esu.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Petras Gražulis liepia moterims paklusti vyrams (kodėl Gražulio rinkėjai idiotai?)

 

Sveiki, skaitytojai ir Petro gerbėjai,

 

Taigi tikslinga šio įrašo auditorija – Petro Gražulio rinkėjai, o dar labiau – rinkėjos, kurios neša savo pasturgalius kaskart balsuoti už Petrą Gražulį, turėtų šią jo citatą, išrėktą piktai pirštu grūmojant Europos parlamente, kaip nors laikyti po pagalve ir kasryt pasižiūrėti, kad nepamirštų savo paklusnumo.

 

„Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg viešpačiui!“ Petras Gražulis

 

Kadangi Petro Gražulio rinkėjos tikriausiai klausosi Gražulio ne tik homofobinių nesąmonių, bet ir tiesioginių paliepimų, tad... belieka savo mylimo politiko paliepimus vykdyti, ar ne? Būti klusniomis vyrams, ypač Gargždų dailiosios lyties atstovės, kurios nešė balsą į balsadėžę tikriausiai to paties paklusnumo vedinos. Man vis dar iki kaulo smegenų nenueina, kaip įmanoma komentuoti ištisai po Petro Gražulio absurdiškais pasisakymais, koks jis teisus, puikus, kaip vėl teisingai pasakė, koks jis patriotas. Įsivaizduojate, Jurgis ir Ona jį laiko patriotu, nes kažkur Lenkijoje neseniai vėl užsiputojų ant gėjų? Žmonės net nesuri tiek sąmoningo proto, kad pasižiūrėtų patriotizmo apibrėžimą... Kur jo citatos iš Šventojo Rašto, kad reikia visus mylėti taip kaip save? Kur atleidimas ir Kristaus mokymas? Ne, Petras Gražulis tiesiog atsirenka citatas iš Biblijos, kad galėtų apsiputojęs vaizduoti krikščionį, bet protaujantys gi mato, kad jis tiesiog kalėjime vyrų prievartautas suluošintas nabagėlis (kuo labai mėgsta visada girtis prieš kameras, kad kalėjęs), palikęs savo nesantuokinę dukrą ir šitaip sulaužęs tikriausiai visus Dievo įstatymus, kokius tik begalima sulaužyti.

 

Tiesiog žodžių iš purvinos burnos neišmesi, tad labai kviečiu pasižiūrėti Pauliaus deMiko sukurtą laidą apie Petro Gražulio gėdingą pasirodymą Europoje. Kaip tokia Žemė gali nešioti? Tai laidai rašau 10 iš 10, ją turi pamatyti visi vaikai, kad suvoktų, kas yra Lietuvoje politika, o labiausiai – Gražulio fanai ir paklusniosios rinkėjos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 121: nesikapstyk praietyje, priimk-integruok-paleisk ir pereik prie veiksmo!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkas yra pasakęs, kad į praeitį dairytis neverta, nebent tai pakeistų dabartį. Mes nuolat dairomės į praeitį, ieškome sielos integracijos, paliktų mazgų, kuriuos reiškia atriški, bandome paaiškinti, kodėl elgiamės ar esame tokie, kokia esame. Bandome išgyti.

 

Šiandien manau, kad reikia atsargiai su praeitimi. Ten galima užsiciklinti, stiprinant dabarties įsitikinimus, pvz., jeigu mane vaikystėje mušė, todėl nemoku dabar būti švelnus ir mylėti. Tokių panašių sau pasiaiškinimų, kurie virsta veikimo programa, gali netgi pražudyti. Pavyzdžiui, nemoku prašyti pagalbos, nes kaip augęs vienas ir nuolat gėdinamas, maniau, kad viską privalau išspręsti pats. Iš to ateina dramatizmas, iš kurio sudėtinga išlipti, todėl reikia kiek įmanoma dirbti su savimi ir veikti dabarties momentu, nesigręžioti į praeitį ir nesitapatinti su aukos pozicija, neizoliuoti savęs iš sociumo ar kokių nors veiklų nusivylus gyvenimo atkarpoje.

 

Tai sudėtingi procesai, todėl verta paleisti įsitikinimus su praeities impulsais, transformuoti juos, priimti ir pamiršti, bet tikriausiai svarbiausia bandyti veikti, veikti, veikti. Tam kartais reikia drąsos. Bet iš tikrųjų ne tiek drąsos, kiek ryžto pabėgti nuo įsitikinimų ir ryšių su savo praeitimi. Šiandien galvoju apie tai, bet to neužtenka, reikia veikti.

 

Maištinga Siela