Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 155: atmesk iliuzijas, kad turi kovoti, užsitarnauti, nusipelnyti

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Savo gyvenime mes daug energijos ir jėgų suteikiame pastangoms. Mus dar vaikus mokė, kad didelė laimė, gerbūvis, saugumas savaime neduodami. Kaip ir laisvė. Tą girdime net šiandien per televiziją iš labai išsilavinusių žmonių, kurie politizuoja ir kuria iš esmės stygių ir iliuziją, kad reikia ne tik dėti pastangas, bet ir kovoti su kažkuo, kad išsikovotume, užsitarnautume, nusipelnytume.

 

Deja, tikroji tiesa tikriausiai kur kas paprastesnė. Mes jau esame nusipelnę, mes jau esame be pastangų, mes jau galime gyventi be kovos, be iliuzijos, kad viskam reikia dėti pastangų. Nepatikėję tuo, mes iš esmės esame pajungiami prie sistemos, kuri yra brutali, išnaudojanti, manipuliatyvi ir netikra. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau pajaučiu, kad didžiausias mūsų priešas yra mūsų pačių įsitikinimai, susiformavę iš primestų stereotipų apie save, gyvenimą, laiką.

 

Aš atsisakau dėti pastangų, kad gyvenčiau. Aš jau gyvenu.

Man nereikia pastangų, kad būčiau laimingas. Aš jau laimingas.

Aš jau esu.

Aš jau gyvenu.

Aš jau esu laisvas.

Aš jau esu sveikas.

Aš jau esu gausoje.

Aš jau nešuosi šviesą.

Aš jau esu laimėtojas.

Aš jau turiu pergalę be kovos.

Aš jau turiu viską.

Aš jau esu.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Prof. Danutė Gailienė apie pozityvumą, susitelkimą, vertybes ir kovą už meilę ir džiaugsmą

 

Sveiki,

 

„Reikia paklausti savo sąžinės – ar tikrai man taip blogai ir aš kažko šiuo metu negaliu padaryti, ar tik koketuoju su sunkumais? Tokiais laikais koketuoti su sunkumais negalima, reikia iš tikrųjų gyventi. Tai yra ginti savo pareigas, kasdienybę, normalumą, džiaugsmus, meilę ir viską, kas yra pozityvu, puoselėti ir palaikyti. Taip pat reikia kovoti ir už mūsų visuomenę, kad joje būtų kuo mažiau negatyvumo, sąstingio, kad joje vyktų kuo normalesni, teisingesni, šviesesni dalykai. Dabar mūsų kova tokia.“ Profesorė Danutė Gailienė

 

Danutė Gailienė (g. 1951 m.) yra garsi Lietuvos psichologė, profesorė, habilituota socialinių mokslų daktarė. Ji yra viena iš pagrindinių psichologijos mokslo lyderių Lietuvoje, ypač daug prisidėjusi prie kolektyvinių traumų psichologijos ir savižudybių prevencijos tyrimų.

 

Profesorė D. Gailienė yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja. Ji tyrinėja sunkių, ilgalaikių traumų ir istorinių įvykių, tokių kaip sovietmetis ir okupacija, psichologinius padarinius visuomenei. Jos knyga „Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos požiūriu“ yra vienas žinomiausių darbų šia tema. Už savo nuopelnus ir indėlį į savižudybių prevencijos sritį Lietuvoje ji yra apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.

 

Maištinga Siela

 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 33: nebekovokime susikurtų netikrų kovų!

 Etruskų meno fragmentas.

Sveiki,

 

„Sustok, akimirka žavinga!“ Tokius turėjo ištarti Faustas žodžius Mefistofeliui ir tapti jo amžinu vergu, pažinęs visus Visatos slėpinius. Kaip dažnai būna, kada norime, kad toji akimirka visgi kuo greičiau praslinktų ir kaip dažnai sakome „reikia atlaikyti dar vieną dieną!“. Tarsi kokią užtvanką nuo jūros. Signalas, kad kažkas negerai. Tačiau dažniausiai tas užtvankas mes padarome patys dar didesnes, sunkesnes ir kartais beveik mus visiškai sunaikinančias, nes esame nuolatinėje kovos pozicijoje.

 

Nusiraminkime. Nėra su kuo kovoti. Niekam nieko nereikia įrodinėti, nes mes esame tokie, kokie esame ir mūsų pakankamumas pasaulyje yra užtektinas. Iliuzija yra tik tai, kad mums uždėjo įsitikinimą, kad reikia nuolat baisiai stengtis, nertis iš kailio, įrodinėti, pamirštant paprasčiausią savo vidinę ramybę, žinojimą, kad iššūkiai patys maloniausi yra tik tie, kurie teikia augimo ir pasitenkinimo, o ne tie, kuriuos manome per klaidą, kad reikia paskutiniais neuronais įveikti. Nusiraminkime, įkvėpkime, žavinga akimirka tegu tęsiasi kaip šiame etruskų kažkada pavaizduotame paveiksle. Pasakykime sau šiandien priešingai: įdėsiu tiek pat pastangų ir energijos būti taikoje ir ramybėje, kiek įdėdavau kažkada kovodamas ir atlaikydamas lyg užtvankas dienas. Juk šiaip ar taip pasaulį projektuojame iš savęs, o ne iš išorės, tad kodėl nepabandžius tiesiog stabtelėti akimirkomis ir suprojektuoti kažką naujo?

 

Jūsų Maištinga Siela