Etruskų meno fragmentas.
Sveiki,
„Sustok, akimirka
žavinga!“ Tokius turėjo ištarti Faustas žodžius Mefistofeliui ir tapti jo
amžinu vergu, pažinęs visus Visatos slėpinius. Kaip dažnai būna, kada norime,
kad toji akimirka visgi kuo greičiau praslinktų ir kaip dažnai sakome „reikia
atlaikyti dar vieną dieną!“. Tarsi kokią užtvanką nuo jūros. Signalas, kad
kažkas negerai. Tačiau dažniausiai tas užtvankas mes padarome patys dar
didesnes, sunkesnes ir kartais beveik mus visiškai sunaikinančias, nes esame nuolatinėje
kovos pozicijoje.
Nusiraminkime. Nėra su
kuo kovoti. Niekam nieko nereikia įrodinėti, nes mes esame tokie, kokie esame
ir mūsų pakankamumas pasaulyje yra užtektinas. Iliuzija yra tik tai, kad mums
uždėjo įsitikinimą, kad reikia nuolat baisiai stengtis, nertis iš kailio,
įrodinėti, pamirštant paprasčiausią savo vidinę ramybę, žinojimą, kad iššūkiai
patys maloniausi yra tik tie, kurie teikia augimo ir pasitenkinimo, o ne tie,
kuriuos manome per klaidą, kad reikia paskutiniais neuronais įveikti.
Nusiraminkime, įkvėpkime, žavinga akimirka tegu tęsiasi kaip šiame etruskų
kažkada pavaizduotame paveiksle. Pasakykime sau šiandien priešingai: įdėsiu
tiek pat pastangų ir energijos būti taikoje ir ramybėje, kiek įdėdavau kažkada
kovodamas ir atlaikydamas lyg užtvankas dienas. Juk šiaip ar taip pasaulį
projektuojame iš savęs, o ne iš išorės, tad kodėl nepabandžius tiesiog
stabtelėti akimirkomis ir suprojektuoti kažką naujo?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą