Sveiki,
Radau interneto platybėje
Aisčio Žekevičiaus (g. 1990) eilėraštį entropija ir negalėjau
nepasidalyti, kaip visapusiškai veikia mąžtančių žodžių prasmė nuo pirmosios
iki paskutinės eilutės. Kaskart vis keičiasi prasmė, forma, ribos. Atrodo,
niekuo neypatingas eilėraštis, tačiau jis tampa puikiu pavyzdžiu, kaip
struktūriniai (beje, beveik grafinė poezija!) spontaniškai pagavusi algoritmą perteikia
daugiabriaunę lietuvių kalbos visapusišką plastiškumą. Gal iš tikrųjų paskutine
eilute pasakoma kur kas daugiau, nei pirmąją?
Užsimaniau perskaityti
visą Aisčio Žekevičiaus poezijos rinkinį „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“. Iš ten
ir šis puikus eilėraštis.
entropija
kada nors visa tai
baigsis ir vėl būsiu normalus
kada nors visa tai
baigsis ir vėl būsiu
kada nors visa tai
baigsis ir vėl
kada nors visa tai
baigsis ir
kada nors visa tai
baigsis
kada nors visa tai
kada nors visa
kada nors
kada
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą