Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 179: esi viskas ir esi tik dalis

 

***

 

Atsispirti į nieką.

Būti.

 

Troškimas, kuris yra pagrindas.

Kas yra,

Kai išsisemia geismas ir aistros?

 

Pamatas to,

Kurį niekinai, griovei ir vėlei statei.

 

Jeigu visos plytos būtų sunumeruotos,

Juk visas pripažintum

Savo rūmų pily?

 

Savo tvirtą stuomenį ir sąmonę,

Sumūrytą iš patvaraus molio ir vandens.

 

Juk visas jas turėtum pažinti kaip savo.

 

Atsispirti į centrą. Užsispyrusiai.

Tikėti, kad judi ir narsiai

Gyveni savo visatos centre.

 

Bet iliuzijos... tokios kvailos ir trapios

Kaip pienės pūkas,

Kurios sudygsta tavo mūre tarp plytų

Ir šaknimis praurbia lyg grąžtas

 

Kosminį vėją.

 

Ir – žiūrėk! – kiek pirštų

Tave lipdo tarsi plytą iš naujo!

 

Pasirodo, ne tu tą mūrą sukūrei,

Tu tik esi mūro dalis.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Alabamos sprendimas" / "The Alabama Solution"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kaskart pasigailiu pamatęs kokį gerą dokumentinį filmą dėl to, kad šio žanro kino žiūriu pakankamai mažai. Statistiškai per metus vos keletą, tačiau daugelis iš jų „nuneša stogą“, nes užpildo mano asmenines spragas ir suvokimą apie pasaulį. Galima sakyti, kad labai panašiai šįkart nutiko, kai žiūrėjau Charlotte Kaufman ir Andrew Jarecki režisuotą dokumentinę juostą „Alabamos sprendimas“ (angl. The Alabamo Solution) (2025), kuris pasakoja apie pietinės JAV valstijos Alabamos kalėjimo sistemą, kuri šokiruoja nuo pat pirmųjų šio filmo kadrų.

 

Kai žiūriu tokius filmus kaip „Alabamos sprendimas“, absoliučiai vėl ir vėl sunaikinu Amerikos kaip svajonių šalies mitologiją. Iš tikrųjų nenorėčiau ten gyventi, nes tai viena didelė sudėtinga ir „legaliai“ korumpuota teisėsaugos kebeknė. Šįkart dokumentikos autoriai nori atkreipti dėmesį į Alabamos vergovinę santvarką, kurios nenori pripažinti laisvieji valstijos piliečiai. Jie įsitikinę, kad nuteistieji privalo dirbti, jiems neįdomios teisės, nes visi nuteistieji jau turi pasmerktųjų etiketes. Autoriai konstruoja tą nesupratimo, empatijos trūkumą JAV sociume, perteikdami kalėjime slapta nufilmuotų pačių kalinių įrašais. Čionai kaliniai laikomi ne tik kaip gyvuliai, jie tiesiog išvežami į morgą lavonmaišiuose, mirtinai sumušti prižiūrėtojų, o užregistruojami kaip maištininkai, kurie patys kalti, nes puolė sargybinius.

 

Žodžiu, pernelyg nesiplėsiu į siužetus, nes čionai pasakojimo centre yra vieno mirusio ir žiauriai sumušto baltaodžio kalinio istorija. Motina nešiodama jo priešmirtinę iš reanimacijos nuotrauką iki šiol negali iškovoti iš teisėsaugos atsakomybės. Teismų sistema ir Alabamos valdžios organai dangsto kalėjimo prižiūrėtojus, bijo, kad priverstinai nuteistieji nebeuždirbs valstijai ištisų milijonų. Iš esmės tai primena tą patį juodaodžių vergų sistemą, tik šįkart ji palaikoma visuomenės, kuri teisia nuteistuosius. Filme išvysite 30 ir daugiau metų baisiomis vergiškomis sąlygomis gyvenančius kalinius, kurie ne tik negauna jokios malonės, bet ir tyčia skiriama už menkiausius prasižengimus (netgi sukurtus sistemos tyčia), kad jų kalėjimo trukmė dar labiau pasitęstų... Nieko panašaus nebuvau matęs. Tai tarsi utopija, Orwello sukurta prievartos ir duchinimo, atleiskite, sistema, kurioje nėra galimybės pasipriešinti vyriausybės sprendimams dehumanizuoti ir žudyti legaliai Alabamos kalėjimuose.

 

Siaubūniškai perteikia Alabamos gubernatorės Kay Ivey asmenybę, kuri atėjusi į valdžią prieš kelis dešimtmečius tapo neliečiama imperatore, palaikanti kalinių išnaudojimo atribojimą ir visišką nuo visuomenės informacijos apie kalėjimus valdymo ir kontrolės sistemą. Reiktų pamatyti jos retoriką... Politika sukelia vėmulį. Kaip tokie fašistuojantys ir manipuliuojantys rinkėjais monstrai ateina į valdžią? Užuot išsprendusi siaubingas sąlygas, ji iš tų pačių kalinių milijonų skiria dar keliems dideliems kalėjimams statybas... Nebesiplėsiu, nes akivaizdu, kad Alabamoje iš esmės viskas labai baisu, o tas grožis, demokratija, sutvarkyti miestai tėra tik užmaskuotos vergovės produktas. Individualios dramos suskamba iš kalinių, kurie neįtikėtinomis sąlygomis bandė padaryti maištą, pirmąkart nesibaimindami numirti, prabilti plačiau visuomenei apie tai, kaip iš tikrųjų veikia Alabama. Deja, maištas buvo numaldytas, tačiau šis filmas išplito ir sukėlė didžiulį rezonansą. Šiuo metu Alabama išgyvena didelę įtampa ir ji, manau, yra teisinga. Verta šį filmą pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.9

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 167: individo ir visuomenės konfliktas – galimybė augti?

 Mikelandželo skulptūra "Dovydas", 1504.

Sveiki,

 

Kiekvienas iš mūsų turime susikūrę savo galeriją, savo būties per kūną ir gyvenimo būdą ekspoziciją, net jeigu apie tai negalvojame sąmoningai. Apšviesti esame kaip Mikelandželo „Dovydas“ – tobulo, nepridengto kūno estetika, kurios jau nuo mažomės buvome gėdijami.

 

Nuolat susiduriu su individo ir visuomenės standartų konfliktine trintimi. Tas konfliktas taip įaugęs į mane, kad kaskart aptikęs toje galerijoje užaugusias piktžoles, suvokiu, kad dvasinis nuogumas yra tiesiausias kelias iš stereotipų ir noro būti normaliam. Kas yra tas dvasinis grakštumas? Manau, kad juokas iš to, kaip bandome save ir kitus „įrėminti“ gyvenimo parodai, kaip bandome absoliučiai rimtai suprojektuoti ir kitus projektuoti pagal tam tikrą šabloną. Nepaliauju galvoti, kodėl nuolat tą darau ir kodėl tą daro kiti. Besaikis nuolatinis visko vertinimas mus „aprengia“ netikromis drapanomis, tampame antidovydai, iškalti iš įsitikinimų apie pasaulį kaltu.

 

O kas yra tikra, jeigu ne tai, kuo tiki patiki esąs? Baisiau tik sustabdytas potencialas nuolat augti ir mėgautis, aukojant virsmą dėl galimybės pozuoti.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Žakas Fresko (Jacque Fresco) apie nuomonės turėjimą ir kvailumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Mes gyvename apsuptyje nuomonių, kur niekas nieko nežino, bet turi nuomonę bet kokiu klausimu.“ Žakas Fresko (Jacque Fresco)

 

Labai mėgstu Žako Fresko filosofiją ir požiūrį, seku jo aktyvų puslapį Facebooke, kurio turinį kuria tam tikri lietuviai. Tokios socialinės kritikos išties mūsų viešojoje erdvėje, kuri būtų matoma, prieinama ir rodoma per nacionalinę televiziją labai trūksta, nes daugelis informacinių laidų yra cenzūruojamos ir turi, deja, tik vieną žurnalistinį formatą, įtariai atrodanti papirktą, užsakomą, tyčią eskaluojantį tam tikrų interesų bazes. Gerai, kad galima pasižiūrėti, kad ir kokio šviesaus atminimo Leonido Donskio laidas „Be pykčio“, kai televizija išties dar, regis, buvo įvairių minčių sklaidos priemonė.

 

Visgi labai sutinku su šia Ž. Fresko mintimi, kad mes esame priversti turėti absoliučiai apie bet ką nuomonę, o jeigu jos neturi, vadinasi, esi nevisavertis, atsilikęs, neišmanantis. Ar aš turiu nuomonę apie Lietuvos ekonominę situaciją? Ne. Ar aš turiu nuomonę apie G. Palucko skandalus? Ne. Nes neišmanau ir nežinau, kas ir ką padarė, tačiau pažiūrėję 3 minučių reportažą dažnai tą suvirškinę manomės žiną ir jau galime tą nuomonę atseit juokingai turėti. Bet tai absoliučiai tėra tik žiniasklaidos suformuota „teisinga pozicija“, visi kiti, kurie mąsto ar galvoja kitaip, jau yra vadinami vatomis. Labai gaila ir liūdna, kad tai vyrauja netgi tarp išsilavinusių, intelektualių, tačiau laisvai mąstyti neišmokusių žmonių. Nesakau, kad aš toks esu, pastebiu save įsiveliant į bereikšmes sisteminių pinklių diskusijas-replikas, bet visumoje tai tėra triukšmo dauginimas, iš tikrųjų ta mūsų nuomonė apie viską... Negi ji gali būti mūsų, jeigu kalbame tais pačiais „nuleistais“ lozungais, neturėdami jokios savarankiškos savo minties.

 

Apie citatos autorių Žaką Fresko

 

Žakas Fresko (Jacque Fresco) buvo amerikiečių futuristas, pramonės dizaineris ir socialinis filosofas, geriausiai žinomas kaip „Veneros projekto“ (The Venus Project) įkūrėjas. Gimęs Niujorke 1916 m. kovo 13 d., jis nugyveno ilgą ir produktyvų gyvenimą, dedikuotą idėjai apie geresnę visuomenę, kol mirė 2017 m. gegužės 18 d. Būdamas savamokslis inžinierius, Fresko didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė koncepcijoms, kaip mokslas ir technologijos galėtų išspręsti globalias problemas, tokias kaip skurdas, karas ir aplinkos naikinimas.

 

Žako Fresko reikšmė slypi jo „į resursus orientuotos ekonomikos“ koncepcijoje. Jis tvirtino, kad šiuolaikinės problemos kyla ne iš prigimtinio žmogaus blogumo, o iš dirbtinės trūkumo sistemos, paremtos pinigais ir politine kontrole. „Veneros projektas“ siūlė visuomenę, kurioje visos prekės ir paslaugos būtų prieinamos be pinigų, o sprendimus priimtų kompiuterizuota sistema, analizuojanti duomenis apie Žemės resursus ir žmogaus poreikius. Jis įsivaizdavo miestus, transporto sistemas ir energijos gamybą, suprojektuotus moksliškai, siekiant maksimalaus efektyvumo ir tvarumo, su tikslu panaikinti nusikalstamumą, skurdą ir karus, kuriuos jis laikė tiesioginiais dabartinės sistemos produktais. Fresko vizija buvo pasaulis, kuriame technologijos tarnauja žmonijai, užtikrindamos aukštą gyvenimo kokybę visiems.

 

Nors Žakas Fresko ir „Veneros projektas“ turi savo sekėjų visame pasaulyje, jų populiarumas Lietuvoje nėra masinis. Vis dėlto, yra entuziastų ir bendruomenių, kurios domisi jo idėjomis apie tvarią ateitį, technologijomis paremtą visuomenės valdymą ir resursais grįstą ekonomiką. Dažniausiai apie jį ir jo darbus diskutuojama specifiniuose forumuose, socialinių tinklų grupėse ar tarp alternatyviomis socialinėmis ir ekonominėmis idėjomis besidominčių asmenų. Lietuvoje, kaip ir kitur, Fresko idėjos sulaukia tiek palaikymo dėl savo vizionieriškumo ir holistinio požiūrio, tiek kritikos dėl jų utopiškumo ar praktinio įgyvendinimo sudėtingumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 103: išjunkite socialinius žinių srautus – gyvenkite betarpiškai čia ir dabar!

 

Sveiki, skaitytojai,

Parašyti ką nors pozityvaus be impulso retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės, pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.

Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami, ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą, valgysime Napoleoną.

Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti, nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės, kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija, idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą, kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis, o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.

Geriausias nerimo numalšinimo būdas pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako, paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos balandis, faršas širdutės formos.

Einu paskaitysiu prieš miegą knygą. Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti. Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir siela.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 76: būk dažniau malonus sau ir kitiems

 

Sveiki,

 

Pirmadienis ir nauja savaitės pradžia įvyko gana sąmoningai telkiant pozityviuosius minčių resursus. Pirmiausia atsisakant kovoti beprasmes kovas, kurios dažnai būna „iš principo“ ar dėl keistų įsitikinimų, kurių nesupaisysi, kodėl jie taip veikia, kodėl reikia pasauliui ir dažnai sau įrodinėti, kad esame geresni, valdingesni, labiau sukontroliuojantys situacijas ir visokie kitokie geresni.

 

Bet iš tikrųjų juk geresnis – tai susitelkimas ne įrodinėjimą, ne savo ir kitų lūkesčių tenkinimą, bet iš esmės atsipalaidavimas, pasidavimas, atsitraukimas. Tai nereiškia, kad atsisakau tam tikrų ambicijų, tikslų, užsidarau ir gyvenu tik asketiškame namelyje (toks, koks pavaizduotas paveikslėlyje), visai ne. Tai vadinu „praplauk“ per dieną lengvu judesiu, praleisk susierzinimus, norą kontroliuoti ir valdyti situaciją. Tai kelia didžiulį stresą, išnaudojame galionus energijos paviršiams ir atspindžiams, kai tuo metu galėtume stabtelėti ir atsigerti kavos, nieko nedaryti, tiesiog mėgautis tuo, kaip yra. O juk dažniausiai mūsų gyvenime yra viskas gerai arba labai gerai, jeigu tuo metu neišgyvename netekčių, ligos ir pan. dalykų.

 

Kas padeda?

 

Pirmiausia vėlgi suvokimas, kad eikvoji emocijas ir mintis įveikti tai, ko įveikinėti nereikia. Sąmoningai leiskime sau būti čia ir dabar be pretenzijų pasauliui. Sudėtinga gali būti tiems, kurie jau įpratę nervintis, panikuoti, būti pikti ir nepatenkinti. Iš kitos pusės juk jie tuo „maitinosi“, bet gera žinia, kad tai nėra charakterio dalis, viską galima keisti, tik tam reikia vidinio judesio, atpažinti toksišką savijautą „ant kiekvieno kampo“, net laukiant eilėje galima nervintis, kad kažkas lėtai slenka arba pasižiūrėti per išmanųjį juokingą vaizdo klipą. Padeda ir mantros, kartojimas pozityvių teiginių, kurie ir tampa naujais įsitikinimais, pastarieji turėtų vesti prie veiksmo, o veiksmas keičia viską.

 

Aš atsisakau būti auka, nes esu nugalėtojas be kovos.

Aš atsisakau erzintis dėl kiekvienos smulkmenos, nes erzindamasi išeikvodavau save.

Aš atsisakau reaguoti į kitų pastabas, nes jos visiškai nesvarbios.

Aš atsisakau skleisti kritiką, blogą nuotaiką, apkalbas, prikišti negatyvią nuomonę tam, kad pasikelčiau savivertę.

 

Aš einu per dieną lengvai ir laimingas.

Aš turiu viską, ko man reikia darbui ir jo problemoms išspręsti.

Aš nebijau, nes visada yra lengvai priimama išeitis.

Man patinka ritmas ir aš galiu ir moku mėgautis veiklos ritmu kasdienybe.

Aš šypsausi, nes man tiesiog gera be priežasties.

Aš galiu leisti paniūniuoti mėgstamą melodiją.

Man nereikia gesinti aplinkinio pasaulio, man tik reikia praleisti emocinius gaisrus nesudegant, lengvai ir nesureikšminant.

Nesėkmė neegzistuoja, egzistuoja tik pamoka.

Padovanok saldainių kitiems. Už nieką, o labiau dėl to, kad duoti ir stebinti smagu.

 

Būk nuolaidus kitiems, tačiau nepataikauk.

Negrūsk patarimų, jeigu žmonės neprašo.

Atsigerk arbatos. Paskaityk ką nors malonaus.

Užrašyk mintis, kurios norėtum, kad būtų tavo mintys kasdien.

Jausk, kaip kiekviena diena yra stebuklas. Vargai – argi jie egzistuoja, jeigu gali atsigerti arbatos ir žinoti, kad visada viskas išsispręsdavo, išsispręs ir šįkart – su dideliu jauduliu arba besąlygine ramybe.

 

Būk dažniau malonus sau ir kitiems.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 45: tu turi viso pasaulio drąsą ir valią keisti ir keistis

Gerą dieną!

Dabar paklausyk manęs iš šios akimirkos, kai rašau šias eilutes.

 

Tu iš tikrųjų turi viso pasaulio ir visos visatos palaikymą keisti ir keistis. Nėra jokių blokų, nėra nieko, kas galėtų tave sustabdyti ar sutrikdyti, visi barjerai ir kliūtys apeinami ramiai ir su šypsena. Tu turi visą drąsą ir viso pasaulio valią įgyvendinti tai, kas tave įgalina būti laimingu. Nereikia kovoti už galimybę būti laimingu, reikia kurti dabarties momentą iš pajautos, kad sąmoningai renkiesi kurti visapusiškai save tokį, kokį nori save pajausti ir patirti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 34: vidinė ramybė svarbiau nei įsitikinimai ir teisingumo jausmas (gyvenk neįrodinėdamas!)

 

Sveiki,

 

Kadangi vis tęsiu pozityvaus mąstymo dienos įrašus, matau, kad tai vienaip ar kitaip veikia kasdieniniame gyvenime. Juk kaip šauksi į Visatą, taip ji atsišauks, tad ir šiandien tai išgyvenau savo kailiu. Lankiausi pas gydytoją, pas kurią teko patirti daug nemalonių pojūčių, tačiau po visko diena praėjo stebėtinai puikiai, kadangi neleidau sau tų patyrimų ir minčių dauginti ir nuolat velėti kaip skalbinių mašinoje savo galvoje. Svarbu užkirsti negatyvui kelią, ypač, jeigu norite pagerinti ne tik savo psichinę sveikatą, bet ir gyvenimo kokybę. Tam tikra minčių (ne)kontrolė yra situacijos besąlygiškas priėmimas, o ne strategijų kūrimas ir šimtą kartų situacijos emocingas permąstymas, kodėl, kas, kaip buvo galima geriau ir pan., nes visas tas susipriešinimas iš esmės veda tik į kovą.

 

Žinau, kad Jums tai tik žodžiai, parašyti blogerio, tačiau man tai veikia ir nenoriu pamiršti, jog visada reikia kuo greičiau išplaukti iš blogos situacijos būtent priimant ir paleidžiant, o ne stoti į kovos poziciją. Kovos pozicijoje galima retkarčiais laimėti, bet, bent jau man, gyvenimiško pasitenkinimo neatneša, tik jėgų išeikvojimą. Juk šiaip ar taip svarbiausia susidūrus su nepalankiomis situacijomis stabtelėti ir priimti tai kaip pamoką, pamatyti pozityvią perspektyvą ir lengvai paleisti.

 

Vadinasi, tenka atsisakyti mums labai ilgai skiepytų įsitikinimų apie savigarbą, orumą, įsižeidimą, kaltės jausmą ar atleidimą. Vienintelis dalykas yra gerbti kitus ir visada „ant smūgio“ sau pačiam toje suvokimo akimirkoje atleisti. O ką mums apie tai sako religija? Kad reikia kančios, atgailos, ilgo proceso, jaustis nusižeminusiam, blogai ir šis kelias visiškai netinka. Net nemanau, kad tai išvis Kristaus mokymo kelias, tai vergovės kelias, kuris veda tik į užsiciklinimą. Aš atsisakau eiti tokiu keliu ir renkuosi tiesiog gyvenime šypsotis ir jaustis gerai, o kai gerai jaučiuosi, jaučiu, kad ir kiti šalia manęs gerai jaučiasi. Galų gale juk aplinkui yra vien tik energija ir vibracijos, tad kodėl nepasistengus tą energiją gerinti ir dauginti, atsisakant pretenzijų į suinstaliuotus įsitikinimus, kurie neretai tampa ne vertybiniu pagrindu, o iš tikrųjų mūsų gyvenimo kokybės ir jausenų trikdžiais?

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Tomas Janonis apie pensijų II pakopos aferą

 

Sveiki,

Vėl politizuosiu, nors politika – ne mano laukas, bet kai sistema skaičiuoja mano pinigus ir juos bando nusisavinti, negalima tylėti. Prieš kurį laiką pasirodė Ingos Ruginienės straipsnis Kaupimas II pakopos privačiuose pensijų fonduose – šimtmečio afera. Buvau, tiesą sakant, šokiruotas, kad tik dabar kažkas profesionaliau prabilo apie šią visuotinę apgavystę. Jau savo gyvenime atmušiau du per prievartą į pensijų II pakopą įtraukimus. Vis klausiau, ar tai natūralu, jog kažkas kažkur be mano sutikimo gali nuskaityti mano pinigus? Mat, pats turiu atšaukti šį įtraukimą, o jeigu nesidomiu savo bankiniais reikalais – pats kaltas. Kas čia per sistema idiotams? Baisiausia buvo, kad niekas dėl to nesipiktino, mūsų pilietinis pasyvumas yra vėžio stadijos, nes gali bet kokia institucija tave „teisėtai“ žaginti, o tu net necyptelsi. Jau prieš kelerius metus, dar prieš pat pandemiją, baisėjausi šiuo aparatiniu piliečių dūchinimu (nelabai randu tinkamo žodžio bendrinėje kalboje), nes mus iš tikrųjų laiko kvailiais, o dažnas dar ir apsimeta, kad tai natūralu, nes... o ką čia padarysi, vis tiek bus taip, kaip nuleis valdžia.

Tomas Janonis pratęsė I. Ruginienės diskursą šia tema. Tad galiu tik pasidžiaugti, jog kažkas pagaliau apie tai kalba, brėžia dūchinimo kontūrus. T. Janonio straipsnis Nekiškite nagų prie mano pinigų: aš pats nuspręsiu,kaip kaupsiu pensijai.

Jūsų Maištinga Siela

Karantino dienoraščiai: heiteriai, susiskaldžiusi Lietuva, tradicinės vertybės, tikrovės nebuvimas, matrica ir Geitso sąmokslas

Sveiki,

 

Ar mes kiekvienas pajėgus ką nors pakeisti? Ne, ne daryti dėl veiksmo, bet pakeisti? Pavyzdžiui, savo būseną? Gyvenime buvau priartėjęs prie to, ką būtų galima pavadinti išsigryninimu, tačiau tai truko apie pusantrų metų ir prieš pirmąją karantino dekadą vėl stojo šešėlis, kuris vis plečiasi ir plečiasi ir, atrodo, jam nėra galo. Protu lyg ir suvokiu, kad visa tai reikia priimti ir leisti egzistuoti, tai tik energija. Apie tai prirašyta daugybę knygų, apie tai kalbama dvasinio tobulėjimo seminaruose, tačiau nepajėgiu, lyg jau visus metus būčiau užstrigęs į kažkokius savidestrukcijos spąstus. Kartais šventai tikiu, kad reikia nusigraužti koją, kad galėčiau nebekentėti.

 

Būdamas karantine, nebejaučiu, jog gyvenu. Viskas atrodo nebetikra. Internetinis žinių srautas atrodo kaip nesiliaujanti srutų paplovė. Ar tai mano paties atspindys? Vienoje pusėje visokie privisę nacionalistai su hiper aktyviomis homofobėmis Astra ir Nendre prieš Stambulo konvenciją, kur buriasi ir kuriasi ištisos komunos prieš Europos Sąjungą. Kitoje – viskuo kaltinama „Laisvės partija“, norintiems džiaugtis, kur puolami LGBTQ žmonės, steigiamos tūkstantinės facebooke grupės, renkami parašai, kovojama su saviškiais dėl kažkokių tariamų vertybių ir to, ką norima atimti. Tradicijas? Šeimas? Ar vietą gyventi ir kitiems? Dezinformacijos ir informacijos karai, Širvintų rajono merės pasisakymas dėl sergančiųjų skaičiaus, kaukių dėvėjimas ir pažeidimai, šmeižtas ant Šimonytės, visokie besikeikiančių ir „tradicines vertybes“ išpažįstančių mažaraščių nekentėjų-heiterių, intelektualų pulkai prieš kažkokią grėsmę tautai, baimė dėl skiepų, bauginimas dėl skiepų pasekmių ir priešingai – jei nesiskiepysi, kas tada bus? Mirčių statistika ir net antraštės apie atšąlančius orus pateikiamos kaip iš apokalipsinio siaubo filmo: bijokite, piktinkitės, būkite įbauginti, gąsdinkitės ir gąsdinkite, jauskitės nesaugūs, pažeidžiami, menki... Pasaulio pabaiga ant nosies! O kur dar be paaiškinimo kertami medžiai, kaltų paieškos, kur dar priekaištai ir replikos iš kitų sferų. Užeikite į facebooko puslapį „Vieningi tėvai už stiprią ir saugią šeimą Lietuvoje“, kurioje beveik 60 tūkstančių sekėjų ir visi jie deda, varo ir keikiasi, kolioja, ir žemina visus ir bet ką, kas „įmetama“ iš viešosios spaudos naujieną: nėra vertybių, nėra pagarbos, nėra siekiamybės, tik neapčiuopiamas idealumo siekimas per niekinimą. Tai heiterių trolių fabrikas po labai gražiu ir patogiu pavadinimu. Tai, palaukite, čia tokia ta tradicinė vertybė ir saugi šeima, kai tėvai susirenka, pažemina visus, prirašo trydą rusiškų keiksmų ir paaiškina, kas ir kaip turi gyventi? Bijau, kad tokia jėga gali būti itin didelė ir iškreipta, panašiai kaip Vengrijoje ar Lenkijoje. Tai galia, aukso veršis, kurį nori sekti liberalizmu nusivylę žmonės, kurie nemokėjo nei priimti laisvių, nei jomis pasinaudoti. Tai vergų tautos požymis ir statistiškai, kaip bežiūrėsime, jis gajus labiausiais Rytų Europoje, kur tos laisvės ir būta mažiausiai.

 

Gali būti, kad mane jau suskaitmenino Geitso paskleistas virusas, būsiu išgėręs ne tą piliulę (jeigu atsimenate filmo siužetą), jaučiuosi panašiai, nes man atrodo, kad manęs nebėra, mano mintys įkritusios tarp antraščių, tarp žodinių įžeidimų, karų ir įrodinėjimų. Ir dar baisiau – aš tame dalyvauju ir kol kariauju, jaučiuosi beveik gyvas. Gal ir aš koks Sorošo anūkas, tik to nežinau, bet man pasakys viešojoje internetinėje erdvėje, kiek man sumokėta... Ten visi viską vieni apie kitus žino net nematę fotografijos.

 

Aš prarandu realumo jausmą ir protą. Tas visiškai man aišku. Kas vyksta socialiniuose tinkluose ir kaip žmonės suskaldyti pulkeliais dėl tariamo priešo ir atbukę dėl „vertybių“, kurias žūtbūt nuo kažko reikia apginti. Dar niekad man neatrodė informacinis burbulas toks didelis ir dar niekad tiek smarkiai manęs emociškai nevaldė tie informaciniai karai. Kaip tai pavadinti? Civilizacija? Tikrove? Realybe? Kas tai yra, tas tikrovės modelis, kuris mane valdo ir į kurį esu įtrauktas? Suskilęs neapykantos pasaulis su nužemintais autoritetais, kur kiekvienas mato priešą ir neįvertina kitoniškumo unikalumo. Tai ne tikrovė. Man jau nebe. Tai meškos spąstai.

 

P. S. Yra tokia poetė Ilzė Butkutė, kurios profilį kartais paskaitinėju. Ji gyvena kaime, turi namelį ir lysvę, fotografuoja vasarą saulėlydžius virš vandens telkinių, o žiemą, kaip dabar, spingsinčias žvaigždes. Dieve, kaip gerai gyventi toje išgrynintoje tikrovėje, kur žmogaus nėra, kur net vilkas, kad ir koks plėšriausias beužklystų, jis pultų tik dėl savigynos, o ne dėl to, kad tu dėvi vaivorykštinę kepuraitę.

 

Jūsų Maištinga Siela