Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 144: jūs nuolat perkuriate praeitį, keisdami dabartį ir ateitį (daugiadimensija multivisatoje)

Sveiki,

 

Šiandien pamačiau ženklą, kad mąstau teisingai, visiškai atsitiktinai nesureguliuotame laikrodyje rodė 20:02 val. Veidrodinis laiko atšvaitas, kuris, bent jau man, reiškia, kad plečiuosi ir vėlei grįžtu į savo formą.

 

Pastarosiomis dienomis išgyvenau įdomių dalykų, šiandien turiu nuostabią, dar nepasibaigusią dieną, o jau noriu pasidalyti savo meditacijos suvokimais su Jumis.

 

Pamenate tuos pasakymus, kad praeities nėra, o ateitis neegzistuoja? Visokiausių versijų ir formuluočių galima išgirsti, bet kas jūsų kasdieniniame patyrime tai yra iš tikrųjų? Jeigu gyvenate paprastame gyvenime, kur domitės socialiniu gyvenimu, darbu ir kitais įpratsais dalykais, klausotės radijo, žinių ir gyvenate trumpalaikiais politiniais skandalais, nuolat aikčiojate ir reaguojate į bereikšmius išorinius dirgiklius, tai šito, galimas daiktas nejaučiate, tačiau kas milisekundę jūs sukuriate save iš naujo ir vis kiek kitokios perspektyvos. Kvantiniai šuoliai irgi įmanomi, nes mes šokinėjame iš vienos perspektyvos į kitą, mainomės begalinėje erdvių jungtyje pagal savo intencijas, mintis ir vibracijos dažnį, nors mums atrodo, kad nieko nevyksta. Vyksta.

 

Iš esmės įdomiausia, kad galima keisti praeitį, paprastai per integravimą, paleidimą, transformavimo technikas, esmė – vibracija ir tavo energijos kryptis, todėl kai kurie dalykai linijiniame laike pamirštami, jie paprasčiausiai išnyksta kaip niekada nebuvę ir mūsų perspektyvą suformuoja pakitęs praeities variantas su naujų potyrių ir patirčių bagažu. Dažniausiai tai nėra labai kardinalūs pasikeitimai, veikiau nežymūs, tačiau labiau įvaldžius ir suvokus šią būties ir savęs suvokimo iš dabarties taško techniką, galimi neriboti daugiadimensiniai šuoliai, pokyčiai ir net tikrovės pasikeitimai.

 

Tai nuostabu!

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 103: išjunkite socialinius žinių srautus – gyvenkite betarpiškai čia ir dabar!

 

Sveiki, skaitytojai,

Parašyti ką nors pozityvaus be impulso retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės, pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.

Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami, ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą, valgysime Napoleoną.

Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti, nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės, kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija, idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą, kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis, o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.

Geriausias nerimo numalšinimo būdas pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako, paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos balandis, faršas širdutės formos.

Einu paskaitysiu prieš miegą knygą. Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti. Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir siela.

Maištinga Siela