Sveiki, skaitytojai,
Parašyti ką nors pozityvaus be impulso
retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios
ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės,
pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie
seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo
istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami
energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės
daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.
Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net
nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų
atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad
kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei
to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami,
ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą,
valgysime Napoleoną.
Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė
viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai
savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti,
nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas
kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės,
kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija,
idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau
tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą,
kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama
karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie
sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis,
o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo
idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.
Geriausias nerimo numalšinimo būdas
pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba
plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako,
paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis
pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave
lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir
pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą
patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys
fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos
balandis, faršas širdutės formos.
Einu paskaitysiu prieš miegą knygą.
Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame
kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti.
Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje
transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir
siela.
Maištinga Siela
