Dienos citata: feministė Andrea Dworkin apie santuokos instituciją ir moterų nusavinimą vyrams

 

Sveiki!

 

„Santuoka yra institucija, sukurta tam, kad moteris taptų asmenine vyro tarnaite ir jo nuosavybe, patvirtinta valstybės parašu.“ Andrea Dworkin

 

Šią įdomią asmenybę, kuri, manau, mūsų Marijos žemelėje ne visiems patiktų, aptikau Olivios Laing knygoje „Kūnas ir laisvė“. Nesu didelis radikalaus feminizmo šalininkas, tačiau tas jų pyktis vyrams iš esmės suvokiamas.

 

Andrea Dworkin buvo viena ryškiausių XX a. pabaigos JAV radikaliojo feminizmo figūrų, kurios gyvenimas ir darbai tapo bekompromisės kovos prieš patriarchalinį smurtą simboliu. Gimusi 1946 metais, ji anksti pasinėrė į politinį aktyvizmą, tačiau jos teorines įžvalgas vėliau subrandino itin skaudi asmeninė patirtis. Dworkin nebuvo tiesiog akademinė teoretikė; ji buvo kovotoja, kurios balsas sklido iš pačių tamsiausių moterų išnaudojimo užkaborių, siekiant demaskuoti galios struktūras, kurias visuomenė dažnai laikė natūraliomis ar net romantiškomis.

 

Lūžio tašku jos gyvenime tapo santuoka su olandų aktyvistu, kurios metu ji patyrė brutaliausią fizinį ir psichologinį smurtą. Pabėgusi nuo smurtautojo Europoje, ji liko be pragyvenimo šaltinio, patyrė skurdą ir netgi buvo priversta verstis prostitucija, kad išgyventų. Šis laikotarpis jai tapo skaudžia pamoka apie moters kūno pavertimą preke ir visišką teisinį bei socialinį moters bejėgiškumą prieš vyro agresiją. Būtent šios trauminės patirtys tapo pamatu jos radikalėjimui: ji suprato, kad moterų priespauda nėra atsitiktinė, o sisteminė, įsišaknijusi pačiose visuomenės institucijose.

 

Grįžusi į JAV, Dworkin savo pyktį ir įžvalgas pavertė literatūrine galia, išleisdama fundamentalius veikalus, tokius kaip „Woman Hating“ ir „Pornography: Men Possessing Women“. Šiose knygose ji negailestingai analizavo, kaip kultūra, pasakos, religija ir pramogų industrija normalizuoja neapykantą moterims. Jos teigimu, pornografija nėra saviraiškos laisvė, o politinis įrankis, skirtas dehumanizuoti moteris ir paversti jas objektais, taip užtikrinant vyrų dominavimą ne tik lovoje, bet ir viešajame gyvenime.

 

Vėlesniame veikale „Intercourse“ ji išplėtojo itin kontraversišką lytinės politikos teoriją, kurioje lytinį aktą nagrinėjo kaip politinį įvykį. Dworkin įtaka feminizmui buvo milžiniška: ji kartu su Catharine MacKinnon inicijavo teisinius pokyčius, siekdama, kad pornografija būtų pripažinta civilinių teisių pažeidimu. Nors jos idėjos sukėlė didžiulį susipriešinimą net pačių feminisčių gretose, ji privertė pasaulį diskutuoti apie smurtą šeimoje ir seksualinį išnaudojimą kaip apie struktūrines problemas, o ne privačias nelaimes.

 

Jos pozicija apie santuoką kaip instituciją, paverčiančią moterį asmenine tarnaite ir nuosavybe, kyla iš įsitikinimo, kad istoriškai ši sąjunga buvo sukurta ne meilei, o turtiniams ir galios santykiams įtvirtinti. Dworkin manymu, valstybės parašas ant santuokos liudijimo simbolizuoja teisinį moters autonomijos perdavimą vyrui, kur moters darbas namuose, jos kūnas ir net pavardė tampa pavaldūs vyro poreikiams. Ji kritikavo faktą, kad ilgą laiką įstatymai netgi nepripažino prievartos santuokoje sąvokos, tarsi parašas ant dokumento suteiktų vyrui neribotą teisę į moters kūną bet kokiomis sąlygomis.

 

Galiausiai Andrea Dworkin palikimas yra nuolatinis priminimas apie tai, kokią kainą moterys moka už tylėjimą ir prisitaikymą. Nors jos žodžiai dažnai buvo vadinami radikaliais ar net skandalingais, jie tapo skydu daugybei moterų, išdrįsusių įvardyti patirtą smurtą. Ji tikėjo, kad tik visiškai apnuoginus ir sugriovus senąsias priespaudos formas, įmanoma sukurti pasaulį, kuriame moters orumas nebūtų derybų objektas nei gatvėje, nei pornografijos ekrane, nei santuokiniame guolyje.

 

Maištinga Siela

Žemėlapis: kurios Europos šalys yra įteisinusios homoseksualių porų (LGBT) santuokas?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Iki 2025 m. gruodžio mėnesio šios Europos šalys yra įteisinusios homoseksualių porų santuokas: Nyderlandai, Belgija, Ispanija, Švedija, Norvegija, Portugalija, Islandija, Danija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė (Anglija, Velsas, Škotija, Šiaurės Airija – atskirai), Liuksemburgas, Airija, Suomija, Malta, Vokietija, Austrija, Šveicarija, Slovėnija, Estija ir Graikija. Tai žymi negrįžtamą poslinkį link visiško lygybės užtikrinimo žemyne.

 

Pradininkai ir Vakarų Europos Bumas (2001–2010)

 

Europos, o kartu ir pasaulio, lyderiais tapo Nyderlandai, įteisinę homoseksualių asmenų santuokas 2001 m. balandžio 1 d. Netrukus sekė Belgija (2003 m.), o 2005 m. svarbų žingsnį žengė Ispanija, nepaisydama galingos Katalikų Bažnyčios įtakos. Šie veiksmai padėjo pagrindus platesniam pripažinimui. Vėliau lygybės banga pasiekė Skandinaviją, kur 2009 m. santuoką įteisino Švedija ir Norvegija, o 2010 m. – Portugalija ir Islandija. Šios šalys sukūrė tvirtą Vakarų ir Šiaurės Europos bloko pagrindą, pripažįstantį vienos lyties porų teises.

 

Konsolidacija ir didžiųjų valstybių posūkis (2012–2017)

 

Antrąjį dešimtmetį lygybės įstatymai toliau plito. 2012 m. prie Skandinavijos šalių prisijungė Danija. Po metų, 2013 m., Prancūzija įteisino santuoką, o 2014 m. šį žingsnį žengė ir Jungtinė Karalystė (Anglija, Velsas ir Škotija – atskirai). Vėlesni metai užtikrino pripažinimą mažesnėse, bet strategiškai svarbiose valstybėse: Liuksemburge (2015 m.) ir salos valstybėse Airijoje (2015 m., po visuotinio referendumo) bei Maltoje (2017 m.). Šį periodą užbaigė Suomija (2017 m.) ir didžiausia Europos Sąjungos valstybė Vokietija (2017 m.), įteisinusi santuoką parlamento balsavimu.

 

Rytų Europos proveržis ir Naujasis etapas (2019–dabar)

 

Naujasis etapas apėmė Centrinę ir Pietų Europą. 2019 m. santuoka buvo įteisinta Austrijoje. Po referendumo 2022 m. prisijungė Šveicarija. Tais pačiais metais Slovėnija tapo pirmąja buvusios komunistinės Rytų ar Centrinės Europos šalimi, pripažinusia vienos lyties asmenų santuoką.

 

Ypač svarbus Baltijos šalių regionui įvykis buvo 2024 m., kai Estija įteisino santuoką. Ji tapo pirmąja Baltijos ir antrąja buvusia Sovietų Sąjungos respublika (po Slovėnijos atskilimo nuo Jugoslavijos), priėmusia tokį įstatymą. Galiausiai, 2024 m. Graikija tapo pirmąja daugumą stačiatikių turinčia šalimi, įteisinusia vienodos lyties asmenų santuokas ir įvaikinimą.

 

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Leonidas Donskis apie tai, ar Lietuvos LGBT žmonėms reiktų santuokos ar partnerystės

 

Sveiki,

 

„Man nėra problemos, jeigu žmonės vienas kitą myli ir aš nematau kliūčių, kodėl tai negalėtų būti santuoka.“ Leonidas Donskis sakė viename iš savo vaizdinių „Žinių radijas“ laidų Algiui Ramanauskui, kai klausytojai uždavinėjo atviro pobūdžio klausimus ir vienas iš jų buvo, ar Lietuvos LGBT žmonėms reikia santuokos ar partnerystės.

 

Suprantu, kad socialdemokratai dabar yra susirūpinę savo G. Palucko įvaizdžiu ir paskendę tik savo partijos interesų kovose, o priešrinkiminiai žmonių teisių pažadai tik ir liko pažadai. Manau, garsi litvakė Ema Goldman buvo teisi, sakydama, kad jeigu ką nors keistų piliečių balsavimas, tai to balsavimo ir nebūtų. Lietuvoje šie dalykai iš principo nesikeičia, kol ateina į Seimą tokios kiaulės kaip Ligita Girskienė, Remigijus Žemaitaitis, Aurelijus Veryga ir t. t.

 

Anuomet Leonidas Donskis net nesvarstęs pasirinko santuoką, nes supranta, kad demokratijos tikrasis principas yra lygybė, o ne heteroseksulių lietuvių teisių iškėlimas virš kitų. (Iki šiol mane nupurto Klaipėdoje kabėjęs infantilus ir šlykštus Ligitos Girskienės plakatas). Deja, daugelis dėl prietarų, dėl savo namų ūkyje įsigalėjusių įsitikinimų dažniausiai perduodamų per tėvų auklėjimą klaidingai susiformuoja homofobines nuostatas, kurie žmones ir padaro homofobais. Reiškia šviesis visapusiškai, nes iš politikos tikriausiai dar ilgai nesulauksime sprendimų, nes jie tokie patys tamsuoliai kaip ir didžioji dalis lietuvių, nes toks tokį išrenka. Kol kas netikiu lietuvių demokratija, rinkimais ir žmonių geranoriškumu, nes per tiek metų dar niekas šiuo ir kitais klausimais nepasikeitė.

 

Maištinga Siela