Dienos citata: feministė Andrea Dworkin apie santuokos instituciją ir moterų nusavinimą vyrams

 

Sveiki!

 

„Santuoka yra institucija, sukurta tam, kad moteris taptų asmenine vyro tarnaite ir jo nuosavybe, patvirtinta valstybės parašu.“ Andrea Dworkin

 

Šią įdomią asmenybę, kuri, manau, mūsų Marijos žemelėje ne visiems patiktų, aptikau Olivios Laing knygoje „Kūnas ir laisvė“. Nesu didelis radikalaus feminizmo šalininkas, tačiau tas jų pyktis vyrams iš esmės suvokiamas.

 

Andrea Dworkin buvo viena ryškiausių XX a. pabaigos JAV radikaliojo feminizmo figūrų, kurios gyvenimas ir darbai tapo bekompromisės kovos prieš patriarchalinį smurtą simboliu. Gimusi 1946 metais, ji anksti pasinėrė į politinį aktyvizmą, tačiau jos teorines įžvalgas vėliau subrandino itin skaudi asmeninė patirtis. Dworkin nebuvo tiesiog akademinė teoretikė; ji buvo kovotoja, kurios balsas sklido iš pačių tamsiausių moterų išnaudojimo užkaborių, siekiant demaskuoti galios struktūras, kurias visuomenė dažnai laikė natūraliomis ar net romantiškomis.

 

Lūžio tašku jos gyvenime tapo santuoka su olandų aktyvistu, kurios metu ji patyrė brutaliausią fizinį ir psichologinį smurtą. Pabėgusi nuo smurtautojo Europoje, ji liko be pragyvenimo šaltinio, patyrė skurdą ir netgi buvo priversta verstis prostitucija, kad išgyventų. Šis laikotarpis jai tapo skaudžia pamoka apie moters kūno pavertimą preke ir visišką teisinį bei socialinį moters bejėgiškumą prieš vyro agresiją. Būtent šios trauminės patirtys tapo pamatu jos radikalėjimui: ji suprato, kad moterų priespauda nėra atsitiktinė, o sisteminė, įsišaknijusi pačiose visuomenės institucijose.

 

Grįžusi į JAV, Dworkin savo pyktį ir įžvalgas pavertė literatūrine galia, išleisdama fundamentalius veikalus, tokius kaip „Woman Hating“ ir „Pornography: Men Possessing Women“. Šiose knygose ji negailestingai analizavo, kaip kultūra, pasakos, religija ir pramogų industrija normalizuoja neapykantą moterims. Jos teigimu, pornografija nėra saviraiškos laisvė, o politinis įrankis, skirtas dehumanizuoti moteris ir paversti jas objektais, taip užtikrinant vyrų dominavimą ne tik lovoje, bet ir viešajame gyvenime.

 

Vėlesniame veikale „Intercourse“ ji išplėtojo itin kontraversišką lytinės politikos teoriją, kurioje lytinį aktą nagrinėjo kaip politinį įvykį. Dworkin įtaka feminizmui buvo milžiniška: ji kartu su Catharine MacKinnon inicijavo teisinius pokyčius, siekdama, kad pornografija būtų pripažinta civilinių teisių pažeidimu. Nors jos idėjos sukėlė didžiulį susipriešinimą net pačių feminisčių gretose, ji privertė pasaulį diskutuoti apie smurtą šeimoje ir seksualinį išnaudojimą kaip apie struktūrines problemas, o ne privačias nelaimes.

 

Jos pozicija apie santuoką kaip instituciją, paverčiančią moterį asmenine tarnaite ir nuosavybe, kyla iš įsitikinimo, kad istoriškai ši sąjunga buvo sukurta ne meilei, o turtiniams ir galios santykiams įtvirtinti. Dworkin manymu, valstybės parašas ant santuokos liudijimo simbolizuoja teisinį moters autonomijos perdavimą vyrui, kur moters darbas namuose, jos kūnas ir net pavardė tampa pavaldūs vyro poreikiams. Ji kritikavo faktą, kad ilgą laiką įstatymai netgi nepripažino prievartos santuokoje sąvokos, tarsi parašas ant dokumento suteiktų vyrui neribotą teisę į moters kūną bet kokiomis sąlygomis.

 

Galiausiai Andrea Dworkin palikimas yra nuolatinis priminimas apie tai, kokią kainą moterys moka už tylėjimą ir prisitaikymą. Nors jos žodžiai dažnai buvo vadinami radikaliais ar net skandalingais, jie tapo skydu daugybei moterų, išdrįsusių įvardyti patirtą smurtą. Ji tikėjo, kad tik visiškai apnuoginus ir sugriovus senąsias priespaudos formas, įmanoma sukurti pasaulį, kuriame moters orumas nebūtų derybų objektas nei gatvėje, nei pornografijos ekrane, nei santuokiniame guolyje.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: mirė meksikiečių tapytoja Frida Kahlo

Sveiki,

Pasaulyje liepos 13 diena paženklinta kaip meksikiečių dailininkės, sienų tapytojo Diego Riveros žmonos Fridos Kahlo (g. 1907) mirties diena. Kuo ši menininkė nusipelnė pasauliui? Ogi kol buvo gyva beveik niekuo, nes buvo garbinami vyrai menininkai, o jų žmonos buvo suvokiamos kaip palydovės, todėl ir Frida buvo kaip „priedas“ prie savo sutuoktinio.

Žinoma, kad garsi tapytoja gyveno sunkų ligų ir traumų paženklintą gyvenimą. Vos 18 metų ji patyrė žiaurią autoavariją, kurios metu ją pervėrė strypas ir buvo sutrupintas stuburas – tai vėliau atsispindės jos tapyboje. Tikrasis Fridos pripažinimas prasidėjo po dviejų dešimtmečių nuo jos mirties. Staiga jos asmenybė „sprogo“ ir visi susirgo Fridos manija. 1990 metais jos paveikslas parduotas už 1 milijonų JAV dolerių ir ji tapo pirmąją Lotynų Amerikos tapytoja pardavusi paveikslą (deja, jau po mirties) už tokią sumą. 2016 metais jos paveikslas „Dvi įsimylėjėlės miške“ parduotas už 8 milijonus JAV dolerių. Jos įtaka dabar pripažįstama ne tik tapyboje, bet ir mados pasaulyje bei politinėse pažiūrose.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: mirė Gertrude Bell, Viduriniųjų Rytų tyrinėtoja, archeologė ir politikė

Sveiki,

Tęsiu pradėtą Maištingos sielos kalendorinį ciklą ir šįkart liepos 12 diena, kuri svarbi tuo, kad pasaulį paliko garsi Artimųjų Rytų tyrinėtoja, archeologė, rašytoja ir politikė Gertrude Bell (g. 1868) (Gertruda Bel). Jos mirties priežastis – perdozavimas migdomaisiais, tiesa, nežinia, ar tai savižudybė ar priklausomybės atvejis.

Ji buvo didelė Artimųjų Rytų aistruolė, kurios raštai Europoje supažindino su arabiškąja kultūros dalimi per Pirmąjį pasaulinį karą ir vėliau. Ji tyrinėjo vietos gentis ir tarpininkavo su britų armija. Po karo ji dalyvavo įkuriant Irako karalystė bei archeologijos muziejų Bagdade. Šiuo metu šis muziejus tapęs Bagdado nacionaliniu muziejumi ir biblioteka. Jos įtaka tarp Rytų ir Europos jaučiama dar ir šiandien.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Rimantas Dichavičius ir jo fotografija (aktas, nuogas moters vaizdavimas)

Sveiki,

Lietuvių fotografas Rimantas Dichavičius (g. 1937) sako, kad nuogas moteris fotografuoti pradėjo 1967 metais. Taigi – giliais sovietiniais laikais, kai į erotiką buvo žiūrima itin nepalankiai. Gal dėl to fotografas ieškojo negašlaus, o švelniai erotinio ir itin meniško ryšio tarp nuogo moters kūno ir gamtos. Man asmeniškai – tai fotografas, kuris itin poetiškai įkūnijo tai, ką galima pavadinti lietuvišku archetipiniu erotiškumu – gamta ir kūnas, sankloda, viena kita papildanti substancija, išgauta jautri filosofija.

Kol Europoje moteris fotografuojamos vonioje, beiššlapinant vyrui į klozetą ir visaip kitaip buitiškai norint parodyti natūralumą, mūsų R. Dichavičius to daryti tiesiog negalėjo. Tačiau dabar jo darbai įgavę jau kitokią vertę ir, tiesą sakant, bent jau man labai gražūs. Dalijuosi keliais atrastais kadrais.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kovo 8-oji, Kino pavasaris, #Metoo ir vienas procentas, kuris naikina arba gelbsti pasaulį

Sveiki,

Šiandien jau kalendorinis pavasaris. Šiųmetės tulpės genėjamos tam, kad išspaust iš moters šypseną, parodyti meilę ir dėmesį. Norėtųsi parašyti (kaip, beje, pernai rašiau), kad nesveikinu moterų su sovietinės ideologijos švente, kaip niekada negaunu jokių sveikinimų su vyrų ir karininkų diena. Tiesiog nemėgstu tokio stereotipinio skirstymo, kai kiekvienas turi suvaidinti „vyrišką“ ir „moterišką“ vaidmenį, o iš tikrųjų visi esame individualybės.

Šiandien pavasaris ir kasmet tyrinėju „Kino pavasario“ repertuarą. Kaip ir kasmet matau, kad bilietai vėl pabrango, o mano pajamos išliko tokios pat. Vakar girdėjau, kad produktai nuo euro įvedimo statistiškai pabrango „tik“ vieną procentą, tik kodėl man atrodo, kad ta statistika paviršutiniška ir melaginga? Kaip ir daugelis socialinių statistinių duomenų. Kodėl mėgstami saldainiai, kainavę 8 litus už kilogramą, dabar kainuoja septynis eurus, o grietinės indelis beveik pasivijo litą kainos atžvilgiu, o mano pajamos tokios mirtinai stabilios, bet visi tik ir kalba apie jų augimą, tačiau kažkodėl mokesčius sumokame tik dar daugiau ir lieka tik tas truputis, kuris praktiškai nieko nereiškia – katino ašaros. Ir viskas vis tiek pabrango „tik“ vieną procentą nuo euro įvedimo.

Kitąmet vėl „žudysime“ tulpes ir sakysime, kad mylime moteris. Ir vis tiek didžioji dauguma jausimės vieniši, pajamos bus nepajudinamos iš vietos, vėl Lietuvoje išnyks koks vidutinis miestas, nes jie išvažiuos, vėl gausime po reformą, po dešimtį kokių absurdiškų draudimų įstatymų, nes „mes norime gyventi geresniame pasaulyje“, ir vėl bus šalčiai, tirps arkties ledas, o vasarą iškris dviejų metų krituliai, o žemė vis mirks ir pus žolė, pelkėsi plūduriuos nuskendusios voverės ir iš kurmiarausių iškils prigėrusių kurmių lavonėliai. Mums sakys, viskas tik vienas procentas, o mes besąlygiškai tikėsime, nes skaičiai nemeluoja ir negali meluoti „rimti“ žmonės nuoširdiems žmonėms, nes mes vis dar tikėsime nuoširdumo valiuta, nes ji vienintelė nekinta, ja niekas niekados nemanipuliuoja. Nes nuoširdumas kaip ir Kovo 8-oji, kai duoda tau gėlių ir sako, kad tave myli, mes negalvojame, kad esame apgauti, kad esame vieniši. Negalvoja ir tulpių pardavėjai, nes jie „gerina“ šitą „tik“ vienu procentu pabrangusį pasaulį.

Nors ką aš čia šneku, nereikia man tos grietinės, kurio kaina peraugo dvigubai, galiu ir be jos, kaip ir dažnas lietuvis, vis apkarpo lėkdamas pas suvalkus, (net Natalija Bunkė ten apipirko tris šeimas!). O gal liūdna ne tai, gal nyku, kad negaunu Kovo 8-ąją gėlių, nes esu vyras, nes verkšlenu kaip boba ir vertinu save vyriškais-moteriškais nupezusiais standartiniais žodžiais – mat eik kapoti malkų, tai jau tikrai vyriška! Gal verkiu, kad vyriškumo ir nebėra, nes jis trypiamas su #Metoo akcija-atrakcija, kai kliūna kvailiems priekabiautojams, kliūva dalinai ir man, nes esu vyras ir už vyriškąją giminę turiu atsiimti? Nėra individualizmo, jis tik mitas, nes vis tiek mes viską matome per sovietinės ideologijos prizmę – sveikiname su moters diena, nes juk tokia proga nupirkti žvakių, kreminio kaloringo torto, tulpių į krištolinę vazą, priberti rožių, užleisti muzikos ar nusivesti į restoraną, sveikinti per radiją, užlieti facebooke sveikinimais šalia #metoo ką tik prižertų akmenų ir kažin kaip atpirkti bent vienu procentu tą prikrektą stereotipinį vyrų ir moterų standartišką gyvenimo kodą, paremtą seksualiniu flirto pagrindu. Dar vakar sveikinome ir mylėjome, šiandien jau tik sveikiname ir jausdamiesi kalti atperkame ne tik tėvų nuodėmes, bet ir vyrų.

Tik vienas procentas. Kino pavasario bilietai nuo pernykščių pabrango dviem eurais ir jeigu ne Kovo 8-osios akcija (ačiū sovietams, nes sutaupiau grietinei!), mokėčiau dviem eurais brangiau. Bet vis tiek visiems tik vienas procentas. Kas tas procentas? Nepamatuotos žąsų gagenimas Naisiuose vasarą. Penkeri metai nuo Neringos Venckienės dingimo, bet per penkerius metus grietinės kaina augo tik procentą. Ai, kaip banalu, kaip apgailėtina net apie tai rašyti ir kalbėti, bet kitos realybės nėra, yra tik šis banalybių ir jame įsiterpęs vieno procento gero dvasinio augimo pasaulis, dažnai nė nematomas, pernelyg dažnai nė nepastebimas net man.

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Vietoj tulpių dalijuosi impresionistiniai rytų tapytojų darbais.