Spektaklis "Dviese ant stogo", režisierius Dainius Kazlauskas

 Sveiki,

2024 metų pabaigoje teko pamatyti aktoriaus ir režisieriaus Dainiaus Kazlausko statytą komediją „Dviese ant stogo“ su muzikiniais dainininko ir aktoriaus Manto Jankavičiaus muzikiniais inkliuzais. Pustrečios valandos spektaklis tapo šių metų mano beveik užbaigimo bumu, nes bilietai į šį pasirodymą Lietuvos miestuose labai populiarūs, o kai kur išpirkti anksčiau laiko.

Ar man spektaklis patiko? Taip! Aš taip mėgstu gyvenimiškas komedijas, kad kaskart pasiilgstu kažko tokio, ką sukūrė Dainius Kazlauskas su šiuo aktorių duetu. Istorija pasakoja apie JAV didmiesčio kaimynus Stelą (Adelė Šuminskaitė) ir Džerį (Mantas Jankavičius), kurie, galima sakyti, gyvena ant stogo. Neturėdami prieigos į žalią pievelę, jie laisvalaikius leidžia ant stogo terasos, kuri, beje, ir tampa pagrindine spektaklio įvykių aikštele. Ne kažin kuo skiriasi nuo uždaro kaimynų kiemo. Stela ir Džeris šmaikščiai bendrauja, juos stebi Stelos graužikas iš narvelio ir daugiau scenoje per pustrečios valandos nepasirodo nė vienas veikėjas, tačiau pora, kuri žaibiškai įsimyli, bando vienas kitą drąsinti, nes Stela nori tapti Brodvėjaus aktore, o Džeris išgarsėti kaip atlikėjas.

Gan skurdžiai gyvenantys jaunieji žmonės bando pataisyti reikalus, daug svajoja, pokštauja, flirtuoja, todėl atrodo dažnai perdėti optimistai, nuteikiantys ir pačius žiūrovus džiaugtis jųjų gyvenimais. Spektaklis kažin kuo priminė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklį „Dviese sūpuoklėse“, kuriame taip pat visą spektaklį veikia vyro ir moters duetas, netgi, sakyčiau, kad siužetinė linija, problema ir sprendimo finalas beveik identiški. Didžiausia problema – Džerio nepamiršti sentimentai žmonai, kuri turi su kitu vyru sužadėtuves, tačiau dar nėra pasirašiusi skyrybų dokumentų, todėl Stela dažniausiai labai liūdi perskaičiusi žinutes ar pamačiusi, kad Džeriui skambina jo žmona. Galiausiai pats Džeris nėra iki galo aiškus, jis atrodo sutrikęs, nes jam lyg ir patinka kaimynė Stela, tačiau praeitis jį tempia atgal prie žmonos...

Spektaklis tikrai nesudėtingas, primena situacines amerikiečių serialų tokių kaip „Draugai“ bei „Vilas ir Greisė“ komedijas. Režisierius sako apie spektaklį tokius žodžius: „Žmogaus gyvenimas nėra reikšmingas. Dideli dalykai, kurie vyksta su mumis, atrodo reikšmingi tik mums patiems. Kaip padaryti, kad tavo istorija būtų reikšminga ir tam, kuris ją žiūri? Kad ji būtų suprantama, prieinama, atpažįstama, sukeltų empatiją? Manau, tai buvo didžiausias iššūkis ir šiandien mums tai pavyko padaryti.“ Visgi man šiame spektaklyje būtent šmaikštumas ir gebėjimas gan optimistiškai pasižiūrėti į duotąsias aplinkybes ir patiko. Salė kvatojo, kvatojau ir aš. Tiesa, pirmoji spektaklio dalis iki pertraukos pasirodė stipresnė, šmaikštesnė, įtraukesnė, o antrojoje niūresnė ir pilkesnė, nes visgi sprendžiasi Stelos ir Džerio santykiai, atsiranda daugiau tamsaus situacijos dramatizmo, nors pati pabaiga, kai Stela ir Džeris galų gale išsiskiria, irgi nuteikė gana draugingai ir pakiliai.

Man patiko, kad spektaklis nėra miuziklas, bent jau tipinis grynuolis ir kur kas daugiau palikta vietos vaidybinėms situacijoms, tad spektaklis neatrodo perspaustai sumaltas vien į įdainuotą siužetinį vyksmą. Tiesa, uždainavęs Mantas Jankavičius stebino emocionalumu, jausmingumu ir geru balsu. Kiek žinau, yra YouTube kanale patalpintas ir vaizdo klipas tokiu pat kaip spektaklio pavadinimas, tik keista, jog klipe nusifilmavo ne aktorė Adelė Šuminskaitė, kuri atliko Stelos vaidmenį, bet Klaipėdos dramos aktorė Justina Vanžodytė.

Režisūrine prasme spektaklis yra tiesiog tvarkinga ir profesionaliai surėdyta klasikinė komedija, nesudėtinga ir be galo masėms ir šventėms tinkanti pramoga, kur dramatišką situaciją nustelbia, ačiū Dievui, kur kas šviesesni ir optimistiškesni tonai ir prasminiai kontūrai. Matyt, man to labiausiai ir reikėjo! Nors spektaklis nesibaigė itin sėkmingai Stelos ir Džerio istorijai, tačiau svajonės ir nesėkmės jų nesunaikino, o ūgtelėjo juos kaip žmones. Manau, viena iš poteksčių galėtų būti: svajok ir žaisk gyvenimą tiek, kad niekada nesudužtų tavo širdis ir tavo svajonės tavęs nenutemptų į dugną, nes tas, kas pamatuoja racionaliai savo galimybes ir siekius, nenupuola, o tiesiog žaidžia gyvenimą ir retsykiais nusispjauna į nesėkmes. Patiko dėl savo pozityvumo ir humoro.

Manto Jankavičiaus daina "Dviese ant stogo".

Spektaklio anonsas.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tadas Blinda. Pradžia"

Sveiki,

Pagaliau ir aš pamačiau vieną svarbiausių lietuvių kino industrijoje įvykių per paskutinius metus – filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011 m.). Iš tikrųjų, kaip ir tikriausiai daugelis, filmą žiūrėjau todėl, kad jis „Made in Lithuania“, kitaip sakant, pasidomėjau savos šalies produkcija, gal labiau reiktų sakyti, bene pirmuoju komerciniu (neskaitant „Zero“ ir kitų komedijų) rimtesniu iššūkiu vien tik „tyliojo meninio“ pobūdžio filmams. Apie šį filmą iki šiol sklando daugybė legendų ir apkalbų. Skandalingas jo nutekėjimas į internetą sukėlė ant kojų teisuolius, kurie ėmėsi medžioti nelegaliai platinančių ir siunčiančių filmą. Paskutiniuoju metu filmas vėl srauniai teka „Linkomanijos“ puslapyje. Gal ir šiek tiek apmaudu, kad tiek pinigų prigrūstas filmas taip lengvai ateina į kiekvieno namus, bet kita vertus, jau pats laikas, nes kino teatruose pamatė tie, kurie tikrai pirko bilietus, DVD nusipirko per pirmąjį mėnesį tie, kurie iš tikrųjų norėjo jį nusipirkti, o kiti... geriausiu atveju būtų jį vis tiek per šventes pamatę per TV kaip ir kitus lietuvių filmus.

Mane šiek tiek nustebino „Sidabrinės gervės“ rinkimai, kada „Tadas Blinda. Pradžia“ skaudžiai gavo į kaulus ir apdovanojimas už geriausią metų filmą atiteko „Miegančių drugelių tvirtovei“, pastarasis, mano nuomone, Puipos darbas ir buvo žymiai geresnis. Taigi, mokomės brangiai kurti komercinį reginį ir mokomės juo džiaugtis, tad neverta lyginti su Pasaulio komercijos rinka, nors savus reikia pagerbti už drąsą, tačiau didelė dalis internautų visgi linkę pasmerkti filmą, jį išvadindami visokiausiais žodžiais. 

Mano akimis, filmas nėra jau toks prastas, kaip daugelis jį piešia, pridurdami, kad filme tik Lietuvos gamta graži, o visa kita – tuščia. Tenka sutikti, kad žali peizažai iš tikrųjų labai gražūs, estetiniai niuansai pakankamai gerai apgalvoti, silpniausioji dalis tikriausiai yra siužeto ištransliavimas ir charakteriai. Daugelis, kas matė pirminį Tados Blindos ekranizacijaą be paliovos lygina. Man patiko komentaras, kuriam visgi pritarčiau: „Pirmasis Tada Blinda buvo svieto lygintojas – jo visi bijojo, o šį Tadą Blindą – visi, kas netingi,  dūchina.“ Tenka pripažinti, kad pagrindinis vaidmuo, kažkodėl patekėtas dainininkui Mantui, atsipirko tik estetiškai – gražus veidas, balsas, kūnas, yra charizmos... Bet charakterio pasigedau. Ėjo iš kampo į kampą tą „auksinę subinę“ kartodamas ir kas antroje scenoje save menkindamas ir prikaišiodamas, kad nenori būti sukilėlių vadu. Kažkaip skystokas pasirodė vietomis, nors esama ir gerų dalykų – kartuvės ir laisvės troškulio išjautimas šioks toks, tiesa, kartais jau pasijusdavau, lyg žiūrėčiau romantinę dramą – poetinis literatūrinis kalbėjimas smarkiai vietomis prasimušdavo ir prasilenkdavo su realizmu. Iš aktorių gausos išskirčiau Antaną Šurną, kuris buvo pats geriausias, gal jo personažas dėkingas, gal puikus seno vilko meistrystės kraitis – vargšui, į užpakalį kulka pataikė, bet finale jis pabėgo, o tai liudija, kad filmas tikriausiai krauna kraitį ir ruošiasi tęsinio maratonui, tik įtariu, kad tęsinys nebesutrauks šitokio legiono smalsuolių, nes visgi nemaža dalis liko ir nusivylusių.

O aš nenusivyliau, žinojau, ko tikėtis, didelių pretenzijų nekėliau. Savam stiliuje ir žanre filmas, sakyčiau, visai neblogai atsilaikė. Gražus reginys savotiškai miniai, žinant ir jaučiant, kad tai lietuvių darbas ir jis nėra jau toks prastas, bet iki gero filmo, aišku, gerokai trūksta, daug spragų atsiveria žiūrint šį reginį. 

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.3 

P.S. Anonsas tikrai gražiai sukaltas. 

Jūsų Maištinga Siela