Filmas: "Tu man nieko neprimeni" / "Slow"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to, Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus, tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės režisūrinį braižą.

 

Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai – bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu. Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...

 

Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai – Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis, nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.

Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų, kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių, pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis, o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Išgyventi vasarą" / "Summer Survivors"

Sveiki,

Per paskutiniuosius penkerius metus tikriausiai mačiau vos kelis lietuviškus filmus, kurie visuotinai buvo labai išgirti, tačiau mane gerokai nuvylė. Nešneku apie tuos filmus, kurie prifarširuoti anekdotinių situacijų, kalbu apie meninę vertę turinčius, tad ir visų pamėgtas „Šventasis“ tuokart manęs nė kiek nejaudino. Šįkart grįžau prie lietuviško kino su nauja viltimi ir pažiūrėjau Marijos Kavtarazės filmą „Išgyventi vasarą“ (2018), kuris apskritai įvardijamas kaip vienas geriausių lietuviško naujojo kino pavyzdžių.

Istorija jau nebe nauja – teko panašių kelioninių tipažo filmų apie vėžiu sergančius, šiaip bepročius, sutrikusius ar invalido vežimėlyje sėdinčius žmones, kurie leidžiasi su nepažįstamais į kelionę ir akimirkai patiria kitą realybės jausmą, galgi net vienintelį gyvenime pasispardymą. Galima sakyti, kad „Išgyventi vasarą“ turi visus tuos šabloninio siužetinius akcentus. Keliaujanti ketveriukė tai juokiasi, tai dainuoja, tai bando vienas nuo kito pabėgti į savo įsivaizduojamą problemų pasaulį ir akylesnis kino žiūrovas jaučia režisierės akcentus, kad jie visgi yra tokie pat, kokie dažnai pasitaiko laikantis intrigos, vyksmo, kulminacijos ir atomazgos elementus. Netgi tas sustojimas šalikėlėje, kai veikėjus „nuplauna“ lietus, kai atrodo, jog visiems jau stogas nuvažiavo, irgi yra tos kino ritmikos pamatuotas strateginis kadras, kuris pernelyg vietoje ir pernelyg tvarkingas, atitinkantis visus šabloninio kino niuansus, bet...

Bet filmas vis tiek labai geras! Kodėl? Visų pirma dėl pačios atmosferos. Galgi filmo siužetas nėra pats geriausias ir tvirčiausias, tačiau jo realizacija išties pavykusi: justi melancholija, gyvenimo gėrio ilgesys, reti pokštai ir vaikiškos depresuojančiųjų išdaigos... Bet labiausiai mane veikė tas kilometražas Vilnius-Klaipėda-Palanga, kada keliauji autostrada, žinai visas stoteles, radijo stotis, tualetus, visus užsnūdimus ir apsikeitimus vietoje – tas mikro gyvenimas autostradoje toks intymus, visi tie lūžinėjantys pokalbiai apie prasmę ir priešingai – banalybes. Štai tokio kino, kuris iš esmės kasdieniškai galėtų pakalbėti apie žmogaus vidinius neramumus, apie tai, kad pasaulis platus ir gyvenimas atviras, tačiau nėra prasmės, jeigu žmoguje esti atskirtis, problemų akivaras...

Puikus aktorių darbas. Išties trijulė aktorių (Paulius Markevičius, Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė) buvo verti šių kadrų! Ypatingai negalėjau atplėšti nuo vitališko P. Markevičiaus vaidmens, kurio hiperkatyvios nuotaikos greitai mainosi su prislėgtomis ir todėl išgaunamas nuostabus sutrikusio vaikino būdas, kuris ir fiziškai, ir dvasiškai Pauliui labai tiko. Iš esmės tai nuo „Ekskursantės“ laikų tikriausiai vienintelis geras lietuviškas filmas, kuris leido galvoti pirmąkart ne apie lietuviško vaidybinio filmo trūkumus, o pasijausti vienu iš tų netobulų veikėjų, kurių pilna Lietuva ir pilnas pasaulis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:8.2

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

Jūsų Maištinga Siela