Rašytojos Isabel Allende knygos lietuviškai: trilogija "Dvasių namai, "Fortūnos duktė", "Portretas sepija"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Isabel Allende yra viena žymiausių ir skaitomiausių Lotynų Amerikos rašytojų pasaulyje, kurios kūryba pasižymi magiškojo realizmo elementais, gilia emocine jėga bei stipriais moterų charakteriais. Gimusi Čilėje, ji vėliau dėl politinių aplinkybių buvo priversta emigruoti, o šie asmeniniai išgyvenimai, netektys ir ilgesys tėvynei tapo svarbiais jos literatūrinių kūrinių varikliais. Autorė sugeba meistriškai pinti istorinius įvykius su intymiomis asmeninėmis dramomis, sukurdama epinio masto pasakojimus, kurie alsuoja gyvybe, aistra ir nepaprastu paslaptingumu. Jos romanai yra išversti į dešimtis kalbų, pelnę daugybę tarptautinių apdovanojimų ir pavergę milijonų skaitytojų širdis visame pasaulyje.

 

Ši trilogija, kurią sudaro romanai „Dvasių namai“, „Fortūnos duktė“ ir „Portretas sepija“, yra neatsiejamai susijusi ir viena kitą papildanti saga, apimanti kelias kartas bei žemynus. Kiekviena knyga atveria vis kitą epochą, tačiau jas visas jungia bendras giminės medžio kamienas, stiprios moterys, lemtis bei neišvengiami istorijos vėjai. Šie kūriniai skaitytoją nusiveda į kelionę per politinių sukrėtimų krečiamą Pietų Ameriką, XIX amžiaus Čilę, Kalifornijos aukso karštligę ir San Franciską. Trilogija stebina savo epine aprėptimi ir gebėjimu sukurti tirštą, mistinę atmosferą, kurioje realybė susipina su sapnais ir pranašystėmis.

 

Trilogijos pradžia ir pirmoji dalis „Dvasių namai“ (Originalo kalba pasirodė 1982 m.) vainikuoja giminės sagą nuo pat šaknų, apimdama beveik viso XX amžiaus Čilės istorijos laikotarpį. Knyga pasakoja apie patriarchalinę Truebų šeimą, kurios galva Estebanas Trueba yra ūmaus būdo ir valdžios trokštantis žemvaldys, o jo žmona Klara apdovanota aiškiaregystės dovanomis ir bendrauja su dvasiomis. Per šios giminės pakilimus ir nuosmukius, santykius tarp tėvų ir vaikų bei politinius sukrėtimus autorė vaizduoja visuomenės virsmą nuo feodalinių laikų iki kruvino karinio perversmo. „Dvasių namai“ tapo ne tik magiškojo realizmo klasika, bet ir giliu liudijimu apie diktatūrą, pasipriešinimą bei dvasinę stiprybę.

 

Antroji trilogijos dalis „Fortūnos duktė“ (originalo kalba pasirodė 1999 m.) nukelia mus į XIX amžiaus vidurį, kur Valparaise jauna našlaitė Eliza Zomers užauga britų pirklių šeimoje. Mergina slapta įsimyli neturtingą vaikiną Choakiną, kuris, prasidėjus aukso karštligei, išvyksta laimės ieškoti į Kaliforniją. Sužinojusi, kad laukiasi, Eliza nusprendžia leistis į itin pavojingą kelionę laivu per vandenyną, kad surastų savo mylimąjį. Šiame romane autorė meistriškai atskleidžia drąsios moters virsmą laukinės ir negailestingos Kalifornijos fone, kur susiduria įvairių tautų nuotykių ieškotojai, nusikaltėliai ir svajotojai.

 

Trečioji trilogijos dalis „Portretas sepija“ (originalo kalba pasirodė 2000 m.) pasakoja apie Elizos Zomers anūkę Aurorą Del Valę, gimusią San Franciske ir išgyvenusią skaudžią vaikystės traumą, dėl kurios ji prarado atmintį apie pirmuosius savo gyvenimo metus. Mergaitę užaugina jos ekscentriškoji ir valdinga senelė Paulina Del Valė, vėliau sugrąžinusi ją atgal į Čilę. Užaugusi Aurora tampa talentinga fotografe, bandančia per objektyvo lęšį ir sepijos spalvos nuotraukas sudėlioti savo praeities šukes bei suprasti savo tapatybę. Šis romanas giliai nagrinėja atminties, šeimos paslapčių, skaudžių netekčių ir brandos temas, pratęsdamas ankstesnėse knygose pradėtus likimo vingius.

 

Visi trys šios trilogijos kūriniai išsiskiria nepakartojamu autorės stiliumi, kuriame dera aštrus socialinis realizmas, poezija ir magiški reiškiniai, priimami kaip savaime suprantama kasdienybės dalis. Isabel Allende su reta atida ir empatija kuria personažus, ypač moteris, kurios privalo išlikti vyraujančioje vyriškoje visuomenėje, nešti sunkią tradicijų naštą ir kovoti už savo nepriklausomybę. Kiekviename puslapyje pulsuoja pietietiškas temperamentas, gamtos stichijų galybė, meilės aistra ir gyvenimo trapumas. Ši trilogija tampa ne tik įtraukiančia pramoga, bet ir gilia emocine bei intelektualine patirtimi, praturtinančia kiekvieną skaitytoją.

 

Skaityti šią trilogiją – tai patirti vientisą, svaiginantį epinį pasakojimą, kuriame praeities aidai nuolat atsispindi ateities kartose. Knygos sujungia giminės prakeiksmus ir palaiminimus į vieną darnų grandinės skambesį, įrodydamos, kad likimas yra išaudžiamas iš mūsų pasirinkimų, skausmo ir vilties. Tai literatūra, kuri įtraukia nuo pirmo puslapio ir nepaleidžia ilgai po to, kai užverčiamas paskutinis lapas, palikdama neišdildomą įspūdį apie žmogaus dvasios didybę. Isabel Allende kūriniai išlieka, kai kurių skaitytojų nuomone, amžinais literatūros šedevrais, gvildenančiais amžinąsias gyvenimo, mirties, atleidimo ir meilės paslaptis.

 

Maištinga Siela

Rašytojai: Garsių rašytojų kūrybos ritualai ir keistenybės

Sveiki,

Jau seniai šį įrašą norėjau padaryti. Apie keistus garsių rašytojų rašymo ritualus, be kurių tikriausiai neįsivaizduotume didelės dalies klasika tapusių kūrinių, tiksliau, galbūt jie nebūtų niekada parašyti, jeigu autoriai nebūtų laikęsi šių jiems svarbių ritualų. Vis kur nors užklysdavau ir perskaitydavau apie vieno ar kito rašytojo kūrybinės dirbtuvės faktus, todėl nusprendžiau pasidomėti apie tai plačiau ir įdomesnius perliukus pasidalyti su Jumis.

1.Vladimiras Nabokovas (Vladimir Nabokov) mėgo savo kūrinius rašyti ant lipnių lapelių, kad galėtų po to lengviau keisti pasakojimo struktūrą ir eigą. Nors didelį darbo dalį atlikdavo žmona, bandydama tuos lapelius sudėti chronologine seka.

2.Agata Kristi (Agata Kristi) – tai moteris paslaptis, ji ne tik kad buvo prieš rašytojos karjerą praradusi atmintį, bet ir turėjo keistų rašymo ritualų. Mėgdavo prisileidusi vonią ilgai gulėti vandenyje ir ten valgyti vaisius, galvodama apie savo knygos veikėjus.

3.Denas Braunas (Dan Brown). „Da Vinčio kodas“ ir daugelį kitų detektyvinio ir intelektualių šaradinio pobūdžio knygų autorius sako, kad geriausiai prieš rašant jį atpalaiduoja kabėjimas aukštyn kojomis. Autorius turi specialų stalą, kurį panaudoja stovėdamas aukštyn kojomis, ir teigia, kad tai jį labai atpalaiduoja ir leidžia susikoncentruoti į kūrybą.

4.Gerdtrūda Stein (Gertrude Stein) laikoma viena garsiausių gėjų ir lesbiečių gretų rašytojų, man beveik nežinoma, tik girdėta. Jos rašymo įprotis buvo važinėjimas vingiais, kas atrodo absoliučiai susikaupimui anomalija. Jos draugė vairuodavo Fordą, o ji keleivio pusėje atkakliai bandydavo viską užrašyti. Manoma, kad tai atkaklumo pratybos, davusios kitokį kūrybinį postūmį.

5.Čarlzas Dikensas (Charles Dickens). Sakoma, kad „Didžiųjų lūkesčių“ autorius stengėsi visada miegoti galva į šiaurę ir netgi su savimi nešiojosi kompasą, kad nuolat kryptingai būtų nusigręžęs į šią pusę, nors pagal Feng Shui ši pusė nėra rašytojui palanki kūrybiškai.

6.Virdžinija Vulf (Virginia Woolf) savo geriausius kūrinius parašė stovinti prie specialaus aukšto stalo. Panašiai rašė ir Ernestas Hemingvėjus, ir dar keletas garsių rašytojų. Tai buvo laikmečio mada.

7.Haruki Murkami (Haruki Murakami) labai svarbus fizinis pasirengimas ir judėjimas, jis mėgsta bėgti ilgas distancijas, netgi yra parašęs mažą memuarų knygutę apie tai „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.

8. Viktoras Hugo (Victor Hugo). Žvelgiant į šį rūstų veidą, atrodo, kad žmogus itin konservatyvus, tačiau, kaip tikina amžininkai, rašytojas mėgo rašyti būdamas nuogas ir dar priešai veidrodį.

9. Stivenas Kingas (Stephan King). Siaubo knygų karalius labai produktyvus, o taip yra dėl griežtos disciplinos, kurios laikosi ne vieną dešimtmetį. Kasdien rašytojas bėgioja ir turi parašyti po 2 tūkstančius žodžių, netgi per savo gimtadienį ir kitas šventes. Dažniausiai tą jis padaro iki pusės dviejų dienos, o likusią dieną skiria šeimai ir pramogoms.

10. Francas Kafka (Franz Kafka) savo literatūrine erdve negalėjo pasigirti, kadangi maždaug nuo 1900 jis pradėjo dirbti Prahoje gydytoju ir gyvento ankštuose namuose su šeima. Dažniausiai vyrukas rašydavo jau artėjant vidurnakčiui ir rašydavo, kol užsinorėdavo miego, palūždavo. Retsykiais ir iki šešių ryto.

11.Markas Tvenas (Mark Twain) turėjo įprotį rašyti gulėdamas, bet labiausiai garsėjo kaip reiklus rašytojas. Anksti ryte pavalgydavo ir dirbdavo be pertraukos iki penkių vakaro. Neleido šeimai brautis į darbo kambarį. Laisvadieniai būdavo tik sekmadieniai, kada jis leisdavo su šeima laiką ir rūkydavo cigarus.

12. Kurtas Vonegutas (Kurt Vonnegut) keldavosi pusę šešių ir dirbdavo iki 8 ryto, po to tvarkydavo savo reikalus, pusryčiaudavo, eidavo į miestą, skirdavo pusvalandį plaukimui. Dieną užbaigdavo gerdamas škotišką viskį.

13. Isabelė Aljendė (Isabel Allende) savo romanus, man asmeniškai sunku patikėti, pradeda visada rašyti sausio 8 dieną. Pirmasis romanas „Dvasių namai“ buvo pradėtas 1981 metais sausio 8 dieną, kai ji sunkiai stebėjo merdintį senelį ir tai tapo jai paguoda. Rašytoja sako, kad šią dieną pradeda rašyti ir kitus savo romanus, anksčiau dėl sentimentalumo ir debiutinės sėkmės, o dabar tiesiog dėl to, kad visi jau žino, jog jai šią dieną negalima trukdyti.

14. Literatūros Nobelio ir Pulitzerio premijos autorius Džonas Steinbekas (John Steinbeck) savo kūrinius rašė vien pieštukais. Buvo pamišęs dėl pieštukų, domėjosi jų gamyba, firmomis ir rūšimis, todėl ant jo stalo buvo bent 20 aštriai padrožtų pieštukų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Monika Budinaitė "Selfų slėnis"

Monika Budinaitė. „Selfų slėnis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 192 p.

Sveiki,

Šiemet iš tikrųjų ėmiau skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros ir vienas rizikingiausių šių metų eksperimentų buvo aklas Monikos Budinaitės knygos Selfų slėnis pasirinkimas. Labai bijojau paviršinių tekstų apie šiuolaikinį lietuvį, įklimpusį į savo socialinius vargus ir dėl to niekinantį save ir visą likusį pasaulį. Nors Selfų slėnio atgalinio viršelio anotacija žadėjo šiuolaikiškumą, ką taip mėgsta Marijus Gailius, irgi trumpai komentavęs šią knygą, visgi lietuvių literatūroje neturime itin daug kokybiškų ir aktualių tekstų. Kitą vertus viskas, kas parašyta anksčiau ir dabar, siejasi su tomis pačiomis bendražmogiškosiomis vertybėmis, skiriasi tik laikmečio kontekstas ir aplinkybės.

Knygą galima įvardyti kaip apsakymų rinkinį, sudarytą iš keturių atskirų istorijų, bet vienijančia žmogaus vienišumo problema. Knyga iš esmės vientisa ir struktūriškai apgalvota, regis, autorė nemažai skyrė dėmesio ir atskirų apsakymų struktūrai. Kai kada taikydama rėminės kompozicijos principą, pavyzdžiui, apsakyme #supermama, kai Luko mama gale istorijos sėdasi rašyti apsakymo ir užrašo tokį pat sakinį kaip ir prasideda pačios M. Budinaitės apsakymas. Nejučia prisiminiau, kad būtent Isabel Allende romanas Dvasių namai irgi šitokios rėminės kompozicijos.

Štai apsakyme #žmonės taip pat iš dalies rėminės kompozicijos. Pagrindinė veikėja Erika atsikelia naktį, sulaukusi po ilgo laiko mylimojo fotografo žinutę ir jau skuodžia pas jį. Kol veikėja viename laiko plane važiuoja, papasakojama dramatiška meilės istorija ir gale jau nujaučiamas pagrindinės veikėjos išsivadavimas. Visgi #žmonės pavadinčiau mažiausiai paveikiausiu tekstu, gal dėl to skaitydamas labai suabejojau, ar tikrai vertą laiko knygą laikau rankose.

Erika įsimyli ilgalaikių santykių nepuoselėjantį fotografą Ridą. Ridas – pripažintas visuomenės grietinėlės žmogus, laisvamanis menininkas, kuris rūpinasi tik tuo, ką apie jį parašys spauda. Jo pasaulis sukiužęs, tačiau visuomenei pateikiamas tik sukurtos tapatybės prototipas, tik tas vaizdas, kurį pats Ridas trokšta matyti – pozityvus, laimingas, o svarbiausia – sėkmingas. „Jų galvosenoje nėra paklaidų, neįmanoma būti šiek tiek geram ir truputį blogam. Gali būti baltas arba juodas, susipisęs arba tobulas. Selfas arba niekas (p. 27)“. Mums, lietuviams, kiek neįprastas (arba pernelyg amerikietiška svajonė) – pilkoji Erika kovoja įžymybės Rido šešėlyje. Ta turtinė atskirtis ir priklausomybė lietuvių sąmonėje labai toli ir nepažini, todėl nepatikėjau ta M. Budinaitės kuriama realybe.

Antrasis apsakymas #happyfamily patikėjau, kadangi tai toji šiuolaikinė realybė, kurią pažįstu: šeima išvažiuoja atostogauti, smarkiai susirieja ir sūnus pabėga. Tokią realybę atpažįstu, nes ji artima ir pagrįsta, „nenužvaigždinta“. Simona stebi, kaip vyras Robertas vis fotografuoja laimingą šeimą ir dalijasi socialinėje erdvėje sėkmingo tėvo ir vyro įvaizdžiu, tačiau realybė kitokia – jis emociškai apleidęs savo šeimą. Šioji netikrumo ir įvaizdžio formavimo visuomenėje problema labai puikiai atskleista, nes daugelis mėgsta formuoti savo sėkmingo gyvenimo istoriją ir deklaruoti ją viešai, nutylint stresines situacijas, apirusius šeimos santykius ir šaltą abejingumą. „Simona nori būti laiminga, o ypač nori, kad tą laimę matytų kiti. Svetimų žodžiai kažkodėl leidžia tuo tikėti. Tobula šeima, sako ir tu tiki. Gražučiai vaikai ir nuostabus vyras, ir tiki tuo. Tada turbūt ir ateina laimė (p. 91)“.

Monika Budinaitė

Panašiai ir toji apleista motina, kuri maniakiškai persekioja savo augantį ir bręstantį sūnų Luką, kiekvieną jo akimirką „mesdama“ į socialinį tinklapį. Užgniaužusi rašytojos ambicijas, ji mano rašanti didžiausią savo kūrinį – fiksuojanti sūnaus gyvenimą, atiduodama duoklę motinystei. Apsakyme #supermama vėlgi kuriama takoskyra tarp nepateisintų ambicijų ir žmogiškumo. Motinos energija, nors pasakojimo centre sukasi apie sūnų, tačiau ji vėlgi nukreipta į save pačią. Egoizmo ir individualizmo laikmetyje netgi terminas supermama tėra tik butaforinės reikšmės, kuris reiškia iš esmės ne super mamą, bet pateisinti tam tikrą visuomenės geros mamos modelį ir, regis, kartais modelis yra svarbiau už pačią motinystę. Akivaizdu, kad kartais tiesiog reikia duoti vaikams ramybę ir leisti augti patiems, o socialinė realybė neatstos užgniaužtų kūrybinių ambicijų.

Paskutinis apsakymas #selfųslėnis tarsi iš kokio filmo apie infantilią ir visomis prasmėmis tuščią Beatričę, kuri ilgus mėnesius užsiimdama prostitucija taupo, kad galėtų surengti įsimintiną vakarėlį ir patekti į žvaigždžių lygą. Skaitytojas jau nuo pat pradžių užprogramuotas, kad pagrindinė veikėja patirs nesėkmę, kaip kad režisieriaus Lars von Trier filmo Prieš bangas veikėja nepatirs pergalės, o tikrai susimaus. Nieko tokio, nes visas rinkinys yra apie iliuzijų sudužimą, bet Beatričei nenuskyla labiausiai. Į jos Pelenės puotą beveik niekas neateina. Skaitant vis galvojama, negi žmonės šiuose pasakojimuose tokie buki ir taip trokšta begalinės tuštybių mugės, pateisinti savo menkavertiškumą, kompleksus, žūtbūt tapti sėkmingais, kad net absurdiškai sau meluoja, kurdami įsivaizduojamas paraleles ir virtualias tapatybes? Knygos paraštėse išryškėja skaudūs mūsų auklėjimo, savivokos ir pasaulėžiūros įtrūkiai. Mums visą laiką kalė į galvas, kad privalome mokytis, būti sėkmingi, nes nusirisime į bedugnę, kad visada reikia siekti kilnaus tikslo ir save realizuotu. Bet visi tokiais tapti negali, todėl ir toji konkurencija tampa kilpa, kai pamatai, jog kitam sekasi kur kas geriau nei tau.

Prisiminiau serialą Juodasis veidrodis, kuris puikiai iliustruotų Monikos Budinaitės Selfų slėnio potekstes – mes vergaujame savo „prisijaukintoms“ iliuzijoms, įtikėję, kad būsime tobulesni, jeigu save pateiksime pasauliui (šiuo atveju socialiniame tinklapyje) mums iš esmės nebereikės vargti, nes jeigu ten, toje erdvėje, kažkas patikėjo, kad tau gera gyventi, kodėl tu negali pats tuo patikėti, paspaudęs enter ir paleidęs melagingą žinią į internetą?

Jūsų Maištinga Siela