Šios dienos citata: Hermann Hesse apie orumą, etiką, moralę ir teisingą elgesį

 Sveiki, skaitytojai,

 

Iš tos nostalgijos „Stepių vilkui“, o ypač Hessės „Sidharta“, šios cienos citata taip kartais, sakyčiau, reikalinga man ir kitiems.

 

„Prilaikyti liežuvį, kai visi apkalba, šypsotis be priešiškumo žmonėms ir institucijoms,  kompensuoti meilės stygių pasaulyje didesne meile mažuose, asmeniniuose dalykuose, būti labiau pasišventusiems savo darbe, rodyti daugiau kantrybės, atsisakyti pigaus keršto pajuokiant ir kritikuojant – visa tai galime padaryti.“ Hermann Hesse

 

Hermannas Hesse (1877–1962) – tai iškilus vokiečių ir šveicarų rašytojas, poetas bei tapytojas, pelnęs Nobelio literatūros premiją 1946 metais. Jo kūryba paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje, o jo darbai iki šiol skaitomi ir analizuojami visame pasaulyje.

 

Hesse's kūrybos esmę sudaro gilus žmogaus dvasinio kelio, savęs atradimo ir individualizmo tyrinėjimas. Jo personažai dažnai yra ieškotojai, keliaujantys per vidinius ir išorinius labirintus, siekiantys rasti prasmę ir harmoniją materialistiniame pasaulyje. Rašytojas nuolat priešino dvasinį ir materialųjį gyvenimą, pabrėždamas dvasinių vertybių svarbą. Jį stipriai veikė Rytų filosofija, ypač budizmas ir hinduizmas, taip pat Carl Gustavo Jungo psichoanalizės idėjos, kurios ryškiai atsispindi jo romanuose, tokiuose kaip „Sidarta“, pasakojantis apie jauno brahmano dvasinę kelionę, ar „Stepių vilkas“, nagrinėjantis individo susidūrimą su visuomenės normomis ir vidinius konfliktus.

 

Hesse's rašymo stilius yra išskirtinis – jis pasižymi filosofiniu gilumu, poetine kalba ir simbolizmo gausa. Jo kūryba yra ne tik meninė išraiška, bet ir kvietimas į savistabą, apmąstymą apie egzistencinius klausimus ir ieškojimą. Jis ragino žmones gyventi sąmoningai, priimti savo vidinius prieštaravimus ir nuolat tobulėti. Būtent dėl šios priežasties jo kūriniai išlieka aktualūs ir jaunosios kartos skaitytojams, ieškantiems savo vietos pasaulyje.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Franz Kafka apie nuodėmes, nekantrumą, lengvabūdiškumą ir rojų

 

Sveiki,

 

„Yra dvi pagrindinės žmonių nuodėmės, iš kurių kyla visos kitos – nekantrumas ir lengvabūdiškumas. Dėl nekantrumo jie buvo išvaryti iš rojaus, o dėl lengvabūdiškumo tyen nebegrįš. Tačiau galbūt yra tik viena pagrindinė nuodėmė – nekantrumas. Dėl nekantrumo jie buvo išvaryti ir dėl nekantrumo nebegrįš.“ Franz Kafka

 

Šie Franzo Kafkos žodžiai yra dalis jo aforizmų ir užrašų, kurie buvo rasti ir paskelbti po jo mirties. Jie nėra iš konkretaus romano ar novelės, o veikiau atspindi jo filosofines mintis ir apmąstymus apie žmogaus prigimtį, nuodėmes ir egzistenciją.

 

Konkrečiai, ši mintis dažnai siejama su Kafkos „Zürau aforizmais“ (angl. „Zürau Aphorisms“), kurie buvo užrašyti 1917–1918 metais, jam sveikstant nuo tuberkuliozės Zürau kaime. Šiuose aforizmuose Kafka gilinasi į įvairias temas, tokias kaip tiesa, melas, nuodėmė, kančia, atpirkimas ir Dievas.

 

Šis aforizmas apie nekantrumą ir lengvabūdiškumą (arba tingumą, priklausomai nuo vertimo) yra vienas žinomiausių, nes jis gvildena esminę žmogaus būseną – nuolatinę kovą su savo trūkumais ir nesugebėjimą grįžti į „rojų“ (galbūt dvasinės ramybės ar tobulumo būseną) dėl tų pačių trūkumų. Mintis, kad galbūt egzistuoja tik viena pagrindinė nuodėmė – nekantrumas – pabrėžia Kafkos polinkį į gilią, kartais niūrią savianalizę ir nuolatinį klausimų kėlimą, net jei atsakymai nėra galutiniai.

 

Franz Kafka (1883–1924) – tai vienas žymiausių ir įtakingiausių XX amžiaus vokiškai rašiusių prozininkų. Nors jo kūryba buvo plačiai pripažinta tik po mirties, ji padarė milžinišką įtaką moderniajai literatūrai ir filosofijai.

 

Jūsų Maištinga Siela