Ekstrasensas Craig Hamilton-Parker nuspėjo "Brexitą" ir Donaldo Trumpo pergalę 2016-iais, o ką žada dabar?

 

Mielieji!
 
Britų regėtojas Craigas Hamiltonas-Parkeris pastaraisiais metais užsitarnavo vieno labiausiai diskutuojamų ir prieštaringiausių šių laikų aiškiaregių reputaciją, žiniasklaidos skambiai krikštijamu naujuoju Nostradamu. Šis Jungtinėje Karalystėje gimęs ir užaugęs mediumas jau ne vieną dešimtmetį džiugina sensacijų ieškančius gerbėjus ir piktina skeptikus, drąsiai laidydamas pranašystes apie pasaulinio masto kataklizmus, politinius žemės drebėjimus bei žmonijos ateitį. Nors didžioji dalis tradicinės mokslo bendruomenės ir žurnalistų į jo pareiškimus žvelgia su dideliu skeptišku atsargumu, jo įtaka skaitmeninėje erdvėje ir milžiniška sekėjų armija „YouTube“ kanale liudija apie neblėstantį visuomenės susidomėjimą mistika bei baimę dėl rytojaus.
 
Kilmės šaknų ieškantis pasakojimas atskleidžia, kad Hamiltonas-Parkeris užaugo visiškai eilinėje britų šeimoje, o jo kelias į okultizmą prasidėjo ne per staigų nušvitimą, o per ilgus bandymus suprasti tariamus anapusinius signalus. Anot paties aiškiaregio, jis jau ankstyvoje jaunystėje pajutęs išskirtines galias – esą gebantis matyti ateities vizijas, bendrauti su mirusiųjų sielomis ir jausti globalius energetinius svyravimus. Šiuos savo gebėjimus jis bėgant metams tobulino, paversdamas juos ne tik asmeniniu dvasiniu keliu, bet ir viešu reginiu, pritraukiančiu tūkstančius smalsuolių, ieškančių atsakymų į nerimą keliančius klausimus.
 
Jo vizitine kortele ir didžiausiu koziriu viešuosiuose ginčuose tapo kelios skambios prognozės, kurios, pasak jo šalininkų, vėliau išsipildė su stulbinančiu tikslumu. Tarp dažniausiai jo gerbėjų minimų laimėjimų figūruoja Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos sėkmingas numatymas bei Donaldo Trumpo pergalė 2016 metų JAV prezidento rinkimuose. Šie įvykiai akimirksniu iškėlė jį į tarptautinį šlovės olimpą, o pati žiniasklaida ėmė akylai stebėti kiekvieną jo pasisakymą, tikėdamasi rasti užuominų apie kito didžiojo pasaulio lūžio kontūrus.
 
Visgi jo oponentai nesustoja priminti, kad šalia pataikytų prognozių yra ir gausybės skaudžių fiasko bei neišsipildžiusių baubų. Hamiltonas-Parkeris ne kartą yra skelbęs apie artėjančią masinę ekonominę suirutę, specifinius politinius perversmus ar netikėtas gamtos nelaimes konkrečiu laiku, kurios galiausiai taip ir neįvyko arba prasilenkė su tikrove. Skeptikai pabrėžia, kad jo pranašystės dažnai remiasi saugiais, miglotais ir universaliais teiginiais, kuriuos vėliau galima lengvai pritaikyti bet kokiam realioje erdvėje pasirodžiusiam įvykiui, o dalis jo vizijų tėra sumanus manipuliavimas masine baime.
 
Ypatingą nerimą jo gerbėjams kelia regėtojo mintys apie karus ir geopolitinę įtampą, ypač jo perspėjimai dėl galimų globalių karinių konfliktų, galinčių įsipliekti Azijos regione. Jis ne kartą yra įspėjęs, kad smulkus incidentas Taivano sąsiauryje arba jūrų erdvėje gali akimirksniu įžiebti didžiulį ugnį, į kurį neišvengiamai įsitrauktų didžiosios pasaulio valstybės, o tai reikštų visišką tarptautinio saugumo sistemos griūtį. Nors jis tiesioginės ir neatšaukiamos pasaulio pabaigos ar žmonijos sunaikinimo scenarijaus pastaruoju metu neprognozuoja, jo piešiamas ateities pasaulis atrodo grėsmingas, nestabilus ir persmelktas nuolatinės branduolinio ar ekonominio konflikto nuojautos.
 
Savo pranašystėse jis didelį dėmesį skiria ir dvasiniam žmonijos virsmui, teigdamas, kad planetos laukia ne vien tik materialios krizės, bet ir gilus sąmonės lūžis. Anot jo, dabartiniai sunkumai, klimato kaitos iššūkiai ir politiniai nusivylimai tėra skaistykla, per kurią žmonija privaloma tvarka turi pereiti, kad iš esmės pakeistų savo požiūrį į Žemę ir tarpusavio santykius. Šiose vizijose fatalizmas dažnai pinasi su viltimi, kad išgyvenę didžiausius sukrėtimus, žmonės sugebės sukurti naują, dvasiškai brandesnę visuomenę.
 
Žvelgiant į paties Craigo Hamiltono-Parkerio asmenybę žurnalistiniu žvilgsniu, ryškėja labai dvilypis portretas: viešojoje erdvėje jis demonstruoja ramybę, užtikrintumą ir charizmą, puikiai suprasdamas šiuolaikinės medijų rinkos dėsnius bei publikos poreikį reginiui. Kritikai jį vadina talentingu šoumenu, kuris meistriškai išnaudoja žmonių neužtikrintumą nestabiliame pasaulyje, tuo tarpu ištikimi sekėjai jame mato drąsų tiesos nešėją, perspėjantį žmoniją apie nematomas, bet realias grėsmes. Galiausiai, nepaisant to, ar jo žodžiais tikima, ar jie vertinami kaip eilinis bandymas pasipelnyti iš baimės, šis britų regėtojas tvirtai įsirašė į šiuolaikinę popkultūrą kaip savitas mūsų laiko simptomas.
 
Maištinga Siela

Aktualijos: tekstiniai autentiški blogeriai nyksta ir miršta, o internetas tampa dirbtinio intelekto sterilia erdve (Maištingos Sielos saito likimas)

 

Sveiki, mieli ir brangūs skaitytojai.

 

Šį blogą rašau beveik be esminių ir didelių pertrūkių nuo 2009 metų. Per 2025 metus parašiau rekordinį įrašų – net 1114 įrašų! Ne visais jais didžiuojuosi, tikrai, bet kai kurie iš jų yra tų dienų emocinis atspindys, savotiškas konservavimas ir archyvavimas, bet, velniai rautų, 1114 įrašų! Tai prilygsta kelerių metų ir dar truputį labai produktyviam kiekiui, tačiau, nepaisant produktyvumo, vis dažniau ir dažniau susimąstau, o ką apskritai duoda man ši veikla? Pastebėjau inertišką didesnį norą fiksuoti ir „dėti į internetą“, o juk viskas, kas internete, galima sakyti, yra ne amžina. Juk vieną diena blogspot.com, prie kurio „pririštas“ šis saitas, vieną dieną gali paskelbti, kad nutraukia palaikymą ir visi tie įrašai pranyks.

Vis dažniau jaučiu, kad tekstiniai įrašai nyksta, sparčiai kaip kokia retenybė. Vien „numarintų“ lietuviškų knyginių blog‘ų yra tiek daug, kad jau sunku būtų įvardyti, kurie šiuo metu yra aktyvūs. Tekstiniai blogai nebepajėgūs konkuruoti su YouTubėje esančiais vaizdiniais kanalais, vis mažiau skaitančių įrašų, o suaktyvėjus per 2025 metus dirbtinio intelekto turiniui, vis labiau pasikliaujama tiesiog sugeneruotų tekstų turiniu. Mes, tekstiniai blogeriai, gangrenuojame ir pamažu tyliai mirštame, o rinkai reikia naujovių, didesnės įtraukties, daugiau vaizdų ir neapsunkintų tekstų, kurie apsiribotų tiesiog kokia nors emocijas padirginančia žinute. Mes nenorime mąstyti, nes tai vargina, geriau lai mums suteikia emocijų ir nesudėtingo turinio.

 

Manau, kad tai vienos didžiulės eros pabaigos pradžia. Kaip sakė Paulius Gritėnas, internetas tampa vienu dideliu dirbtinio intelekto šiukšlynu. Greitai mums nerūpės autorinė muzika, kino filmų autentika, nes viską mums be didelio intereso sugeneruos algoritminiai parametrai. Kai apie tai mąstau, man darosi liūdna,  nes tuo metu internetas iš tiesų buvo įdomus, o turinys autentiškas, nenuvalkiotas, atrandamas su nuostaba, tai buvo era, kurios mūsų vaikai paaugę jau nebesupras. Kaip, beje, ir daugelį kitų dalykų. Internetas sintetinasi, interneto duomenų šaltiniai parašyti tvarkingai, pasiekiami ranka, bet nebegyvi, pataikaujantys, prisitaikantys, dalykiški ir dėl to, sakyčiau, iš dalies nuviliantys, nes nebėra prieš ką protestuoti, nebent prieš vieną ir tą patį TĖVĄ, iš kurio ritasi dabar nauja interneto era. Kitą vertus, ar tai nėra paskata atsitokėti ir išeiti iš vis nuolat pildomo šiukšlyno, atsikvošėti ir pradėti vertinti autentiškumą ir unikalumą? Manau, yra galimybė „atgal į internetą!“, bet tik po to, kai kiekvienas iš mūsų pajusime, kaip pilnėdamas ir daugindamas triukšmą ištuštėja internetas, kaip pamažu viskas suvienodėja, nusistovėja, nebestebina, darosi nuobodu.

 

Norėjosi pozityvaus įrašo, tačiau tikiu, kad apsilankymų „Maištingoje sieloje“ ir toliau dėsningai bei drastiškai mažės, nes tekstiniai blogeriai negali prisitaikyti, jie priversti rašyti tik sau ir archyvuoti be dėmesio ir įsitraukimo, būti interneto paribiuose, būti senamadiški, atgyvenę. Mes iš tikrųjų visi pamažu mirštame, o kai mirštame, išeiname kitur... arba nutylame. Internetinė erozija arba, kaip pasakytų naujosios kartos viešosios nuomonės formuotojai: vyksta natūrali atranka. Maištingos Sielos ateities prognozės nėra džiugios.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paulius Gritėnas apie Remigijaus Žemaitaičio likimą (pranašystė)

 

Sveiki,

 

„Didžioji Remigijaus tragedija bus tai, jei jis išties pasieks savo ir taps ministru ar net dar aukštesnės pozicijos politiku. Kodėl? Todėl, kad jis moka veikti tik destruktyviai ir tik atsakydamas į iššūkius. Kasdienis politiko gyvenimas yra nuobodūs biurokratiniai ritualai, kompromisų paieškos, interesų derinimai, o dėmesys ir nuopelnai dažnai tave pralenkia ir atitenka kitiems, stovintiems oponuojančioje pozicijoje. Politinio manipuliatoriaus, avantiūristo ir vienišo kovotojo su sistema talentas tiesiog dūlės kokiame nors nykiame ministerijos kabinete. Ir tada Remyga neišvengiamai neištvers šito nuobodulio ir sėdėjimo atokiai nuo dėmesio centro. Jis pervers emocijų kurstymo archyvą, išsirinks naują priešą, susikurps naują aukos kostiumą ir pakurs sau naują skandalą. Kaip visi populistai – kils į naują ir naują karą. Iki savo Vaterlo, galutinės apkaltos ar galutinio nuosprendžio.“ Paulius Gritėnas iš straipsnio lrt.: „Remyga“.

 

Šiaip nieko neparašiau apie pirmojo turo Seimo rinkimus. Nesu jais patenkintas, ypač Nemuno aušros pergale ir Žemaitaičio partijos išsišokimu. Aišku, 4 metai bus „įdomūs“ dėl galimų skandalų ir triukšmo, bet, pamatysime, kad ir tai praeis. Gritėno citata, kurią galima laikyti pranašyste, padedu čia į archyvą sau ir Jums, kad reikalui ištiksiant galėtume vėl „išsigriebti“ kaip kokį seną vadovėlį ir pasitikrinti ir padūsauti: o tai ką, argi nematėme, kad taip ir bus?

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Olga Tokarczuk apie pasaulį po karantino, pranašystės rytojui

Sveiki,

Manau, kad daugelis iš jūsų skaitėte Olgos Tokarczuk publikuotą 15min.lt portale straipsnį „Ateina nauji laikai“, kuriame garsi lenkų rašytoja išdėsto mintis, kilusias saviizoliacijos periode. Tai puiki pranašiška esė, parašyta labai paprasta ir taupia kalba apie moters pojūčius, kai žmonių pasaulis sulėtėjo. Straipsnis baigiasi būtent tokiomis iš kojų verčiančiomis prognozėmis apie būsimą ekonomikos nuosmukį, po kurio pasaulis ir mūsų realybė gerokai pasikeis. Ir tai gali būti visai kas kito nei 2008-2009 metais, tai gali būti netgi bankų viešpatavimo griūtis, o mes, vidutinės klasės darbininkėliai, žinoma, už tai turėsime labiausiai sumokėti...

Šiandien vis drąsiau per žiniasklaidą kalbama apie būsimą atsigavimą, bet ar atsigavimas čia svarbiausia, kai tikroji padėtis, juodžiausios visuomenės naktys mūsų dar tik laukia? Labai norėčiau, kad visa tai pavirstų į kažkokią kitą, daug humaniškesnę sistemą, kurioje Žemės ištekliai ir žmonių gyvenimo būdas, jų veikla ir darbas pasikeistų iš esmės tik į gera. Ar mums reikia realybės tos, kuria gyvenome paskutinį dešimtmetį, kuri nuveda mus į susinaikinimą, išsekimą ir Žemės išgręžimą?

Teisingo atsakymo nežinau. Baisu, kaip ir pati rašytoja teigė, kad labiausiai nukentės tie, kurie neteko darbo per šį laiką ir nebegali susimokėti paprasčiausių mokesčių ir išlaikyti šeimų. Tam yra atveri visi keliai į visuotinę paniką, plėšikavimą, protestą. Labai norėčiau, kad to nenutiktų. Labai.

Jūsų Maištinga Siela