Anatolijus Kašpirovskis: Sovietų Sąjungos gydūnas ir masinės hipnozės psichoterapeutas ar juodasis magas ir šarlatanas?

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Kaip ir prieš tai rašytame straipsnyje apie Michele Lamy, taip ir dabar apie Anatolijų Kašpirovskį galiu pasakyti, kad ir jis sulaukė itin kontraversiškų visuomenė vertimų. Nebuvau tas, kuris augo prie televizoriaus ekranų, kai Kašpirovskis hipnotizavo ir kerėjo per transliacijas visą Sovietų Sąjungą. Tiesą sakant, vaikystėje, jau sugriuvus Sovietų Sąjungai, per tą pirmąjį dešimtmetį beveik nieko negirdėjau arba bent jau neatsimenu, kad apie jį būčiau girdėjęs. Apie tai nebuvo nieko kalbama, tad apie jo populiarumą sužinojau jau tik paauglystėje. Šiandien buvo pranešta, kad šioji legenda paliko šį pasaulį. Ką Kašpirovskis reiškė mano tėvų kartai ir kas tai buvo per magas, pabandžiau sudėti šiame įraše visus akcentus.

 

Anatolijus Kašpirovskis paprastai pristatomas kaip viena kontraversiškiausių, mįslingiausių ir labiausiai milžiniškas mases hipnotizavusių asmenybių XX amžiaus pabaigos pasaulio istorijoje, kurios gyvenimas ir veikla paliko gilius bei nevienareikšmius pėdsakus milijonų žmonių sąmonėje. Gimęs 1939 metų rugpjūčio 11 dieną Ukrainoje, Chmelnyckio srityje, jis užaugo sudėtingu pokario laikotarpiu, kuris suformavo jo geležinę valią, autoritarinį būdą ir nepalaužiamą pasitikėjimą savo jėgomis. Vaikystėje ir jaunystėje jis patyrė nemažai sunkumų, tačiau pasižymėjo išskirtiniu fiziniu atkaklumu, sportiniais pasiekimais sunkumų kilnojime bei dideliu domėjimusi žmogaus psichikos gelmėmis, kas galiausiai nulėmė jo profesinį kelio pasirinkimą.

 

Savo profesinį kelią jis pradėjo įgydamas mediko išsilavinimą – A. Kašpirovskis baigė Vinycos medicinos institutą ir daugelį metų, beveik du dešimtmečius, išdirbo paprastu psichiatru bei psichoterapeutu Vinycos psichiatrijos ligoninėje. Šis periodas jam suteikė ne tik praktinių žinių apie žmogaus nervų sistemą, bet ir išmokė manipuliuoti minia, stebėti psichologines reakcijas bei suprasti gilias masinės sugadintos sveikatos bei psichozės baimių šaknis. Ilgą laiką būdamas provincijos gydytoju, jis kruopščiai kaupė patirtį, kuri vėliau staiga išsiveržė į didžiąją tarptautinę areną ir pavertė jį tikru sovietinės eros fenomenu.

 

Į pasaulio mados, televizijos ir masinės psichozės viršūnę A. Kašpirovskis įsiveržė 1980-ųjų pabaigoje, prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikos laikotarpiui, kai Sovietų Sąjungos centrinė televizija atvėrė duris iki tol nematytiems reiškiniams. Jo sukurtos televizinės „sveikatos sesijos“ prie mėlynųjų ekranų sutraukdavo dešimtis milijonų žmonių, kurie sustingę ir įsitempę laukė stebuklo, tikėdamiesi išsigydyti nuo pačių sunkiausių ligų. Jo pasirodymai pasižymėjo hipnotizuojančiu lakoniškumu, griežtu tonu, hipnotizuojančiomis pauzėmis ir visiems į atmintį įstrigusia fraze: „Aš jums duodu nurodymus...“ Šiandien man tai skamba šiurpiai.

 

Jo elgesys ekrane ir viešajame gyvenime visada dvelkė neįtikėtinu autoritarizmu, šaltu pasitikėjimu savimi ir tam tikru demonišku abejingumu aplinkinių emocijoms, kas kėlė didžiulį pasigėrėjimą vieniems ir siaubą kitiems. Jis griežtai draudė bet kokias abejones savo galiomis, neigė esąs paprastas magas ar šarlatanas, o savo seansus vadino moksline psichoterapija bei nuotoliniu poveikiu žmogaus organizmo regeneracijai. Sykiu jis vykdė visiškai neįtikėtinus eksperimentus – pavyzdžiui, per televiziją tiesioginiame eteryje atliko nuotolinę anesteziją chirurginių operacijų metu, priversdamas pacientus jaustis nejaučiančiais skausmo be jokių cheminių nuskausminamųjų.

 

Pasiekimų viršūnėje jis tapo nepaprastai įtakingu žmogumi, kurio fenomenas sulaukė pripažinimo ne tik SSRS, bet ir užsienyje, kur jis rengė anšlaginius pasirodymus JAV bei kitose šalyse. Jo populiarumas buvo toks beribis, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis pasuko į politiką ir 1993 metais buvo išrinktas į Rusijos Federacijos Dūmą, kur bandė daryti įtaką valstybės sprendimams, nors politinėje karjeroje ilgai neužsibuvo. Nepaisant oficialios medicinos bendruomenės skeptiškumo ir kaltinimų pseudokirliaciniais ar manipuliaciniais metodais, jo autoritetas tarp paprastų žmonių išliko nepajudinamas dešimtmečius.

 

Žvelgiant į šią asmenybę per alternatyviosios ezoterikos, aiškiaregių ir mediumų prizmę, A. Kašpirovskio figūra yra vertinama kaip itin tamsus, galingas ir nepaaiškinamas energijos reiškinys. Žinomi aiškiaregiai ir parapsichologai ne kartą tvirtino, kad jo pasirodymų metu televizijos ekranai veikė kaip savotiški okultiniai portalai, per kuriuos buvo transliuojama hipnotizuojanti, valią paralyžiuojanti energija. Pasak kai kurių dvasinių praktikų, jo gebėjimas valdyti milijonų minias per kelias sekundes liudijo ne apie paprastą hipnozės techniką, o apie prigimtinį, giliai tamsų charizmatinį geną, kuris maitinosi masine žmonių baime ir tikėjimu.

 

Regresinės hipnozės dalyviai ir subtiliojo pasaulio tyrinėtojai, gilindamiesi į energetinius pėdsakus, kuriuos A. Kašpirovskis paliko kolektyvinėje pasąmonėje, dažnai įvardija jį kaip „energetinį vampyrą arba žynį iš praėjusių civilizacijų“. Jų sesijose ir vizijose teigiama, kad jo griežtas žvilgsnis ir hipnotizuojantis balsas veikė kaip psichinis ginklas, galintis perprogramuoti žmogaus biologinį lauką. Kai kurie mediumai netgi iškeldavo radikalias hipotezes, esą jo nepaprasti sugebėjimai ir greitas poveikis buvo pasiekti per sąmoningą ar nesąmoningą prisijungimą prie žemųjų astralo sluoksnių, kuriais jis manipuliavo savo asmeniniam troškimui tenkinti.

 

Vertinant ezoteriniu požiūriu klausimą dėl jo galimo „sistemos ar tamsos jėgų palaikymo“, radikalesni mistikai jo gyvenimo pabaigą ir visą jo fenomeną interpretuoja kaip sunkią dvasinę naštą. Ezoteriniai komentatoriai dažnai pastebėdavo, kad tokio masto energijos manipuliacija niekada nepraeina be pėdsakų pačiam jos vykdytojui – nekenksmingas šaltumas ir nuolatinė įtampa palaikė jo paties vidinius energetinius blokus. Tačiau racionalesni parapsichologijos analitikai siūlo į tai žvelgti blaiviau, matant jį tiesiog kaip genialų, bet cinišką psichologą, kuris puikiai suprato giliausias masinės visuomenės silpnybes.

 

Pačiam A. Kašpirovskiui sulaukus gilaus amžiaus ir 2026 metų spalio pradžioje pasitraukus iš šio pasaulio, aplink jo vardą vėl kilo milžiniškas rezonansas, priminęs visą praėjusio amžiaus pabaigos epochą. Jo mirtis ligoninėje po sunkių sveikatos išbandymų užbaigė visą skyrių pasaulio televizijos ir netradicinės psichoterapijos istorijoje. Vieni jį iki šiol laiko dideliu gydytoju ir šviesuliu, išgelbėjusiu tūkstančius gyvybių, o kiti – didžiulio masto psichologinio eksperimento autokratišku vykdytoju.

 

Galų gale, Anatolijus Kašpirovskis lieka simboliu to, kaip stipriai žmogus, turintis geležinę valią ir tam tikrą mistinį charizmos užtaisą, gali paveikti milijonų likimus. Jo gyvenimo kelias rodo, kad visuomenė pati troško būti apgauta, įtikinta ir išgydyta per atstumą, o jis tiesiog suteikė šį reginį, tapdamas gyva legenda. Nepriklausomai nuo to, ar jį vertiname kaip medicinos novatorių, ar kaip prieštaringą iliuzionistą, jo paliktas pėdsakas globalioje popkultūroje ir žmonių atmintyje išliks dar ilgus dešimtmečius.

 

Maištinga Siela

Ekstrasensas Craig Hamilton-Parker nuspėjo "Brexitą" ir Donaldo Trumpo pergalę 2016-iais, o ką žada dabar?

 

Mielieji!
 
Britų regėtojas Craigas Hamiltonas-Parkeris pastaraisiais metais užsitarnavo vieno labiausiai diskutuojamų ir prieštaringiausių šių laikų aiškiaregių reputaciją, žiniasklaidos skambiai krikštijamu naujuoju Nostradamu. Šis Jungtinėje Karalystėje gimęs ir užaugęs mediumas jau ne vieną dešimtmetį džiugina sensacijų ieškančius gerbėjus ir piktina skeptikus, drąsiai laidydamas pranašystes apie pasaulinio masto kataklizmus, politinius žemės drebėjimus bei žmonijos ateitį. Nors didžioji dalis tradicinės mokslo bendruomenės ir žurnalistų į jo pareiškimus žvelgia su dideliu skeptišku atsargumu, jo įtaka skaitmeninėje erdvėje ir milžiniška sekėjų armija „YouTube“ kanale liudija apie neblėstantį visuomenės susidomėjimą mistika bei baimę dėl rytojaus.
 
Kilmės šaknų ieškantis pasakojimas atskleidžia, kad Hamiltonas-Parkeris užaugo visiškai eilinėje britų šeimoje, o jo kelias į okultizmą prasidėjo ne per staigų nušvitimą, o per ilgus bandymus suprasti tariamus anapusinius signalus. Anot paties aiškiaregio, jis jau ankstyvoje jaunystėje pajutęs išskirtines galias – esą gebantis matyti ateities vizijas, bendrauti su mirusiųjų sielomis ir jausti globalius energetinius svyravimus. Šiuos savo gebėjimus jis bėgant metams tobulino, paversdamas juos ne tik asmeniniu dvasiniu keliu, bet ir viešu reginiu, pritraukiančiu tūkstančius smalsuolių, ieškančių atsakymų į nerimą keliančius klausimus.
 
Jo vizitine kortele ir didžiausiu koziriu viešuosiuose ginčuose tapo kelios skambios prognozės, kurios, pasak jo šalininkų, vėliau išsipildė su stulbinančiu tikslumu. Tarp dažniausiai jo gerbėjų minimų laimėjimų figūruoja Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos sėkmingas numatymas bei Donaldo Trumpo pergalė 2016 metų JAV prezidento rinkimuose. Šie įvykiai akimirksniu iškėlė jį į tarptautinį šlovės olimpą, o pati žiniasklaida ėmė akylai stebėti kiekvieną jo pasisakymą, tikėdamasi rasti užuominų apie kito didžiojo pasaulio lūžio kontūrus.
 
Visgi jo oponentai nesustoja priminti, kad šalia pataikytų prognozių yra ir gausybės skaudžių fiasko bei neišsipildžiusių baubų. Hamiltonas-Parkeris ne kartą yra skelbęs apie artėjančią masinę ekonominę suirutę, specifinius politinius perversmus ar netikėtas gamtos nelaimes konkrečiu laiku, kurios galiausiai taip ir neįvyko arba prasilenkė su tikrove. Skeptikai pabrėžia, kad jo pranašystės dažnai remiasi saugiais, miglotais ir universaliais teiginiais, kuriuos vėliau galima lengvai pritaikyti bet kokiam realioje erdvėje pasirodžiusiam įvykiui, o dalis jo vizijų tėra sumanus manipuliavimas masine baime.
 
Ypatingą nerimą jo gerbėjams kelia regėtojo mintys apie karus ir geopolitinę įtampą, ypač jo perspėjimai dėl galimų globalių karinių konfliktų, galinčių įsipliekti Azijos regione. Jis ne kartą yra įspėjęs, kad smulkus incidentas Taivano sąsiauryje arba jūrų erdvėje gali akimirksniu įžiebti didžiulį ugnį, į kurį neišvengiamai įsitrauktų didžiosios pasaulio valstybės, o tai reikštų visišką tarptautinio saugumo sistemos griūtį. Nors jis tiesioginės ir neatšaukiamos pasaulio pabaigos ar žmonijos sunaikinimo scenarijaus pastaruoju metu neprognozuoja, jo piešiamas ateities pasaulis atrodo grėsmingas, nestabilus ir persmelktas nuolatinės branduolinio ar ekonominio konflikto nuojautos.
 
Savo pranašystėse jis didelį dėmesį skiria ir dvasiniam žmonijos virsmui, teigdamas, kad planetos laukia ne vien tik materialios krizės, bet ir gilus sąmonės lūžis. Anot jo, dabartiniai sunkumai, klimato kaitos iššūkiai ir politiniai nusivylimai tėra skaistykla, per kurią žmonija privaloma tvarka turi pereiti, kad iš esmės pakeistų savo požiūrį į Žemę ir tarpusavio santykius. Šiose vizijose fatalizmas dažnai pinasi su viltimi, kad išgyvenę didžiausius sukrėtimus, žmonės sugebės sukurti naują, dvasiškai brandesnę visuomenę.
 
Žvelgiant į paties Craigo Hamiltono-Parkerio asmenybę žurnalistiniu žvilgsniu, ryškėja labai dvilypis portretas: viešojoje erdvėje jis demonstruoja ramybę, užtikrintumą ir charizmą, puikiai suprasdamas šiuolaikinės medijų rinkos dėsnius bei publikos poreikį reginiui. Kritikai jį vadina talentingu šoumenu, kuris meistriškai išnaudoja žmonių neužtikrintumą nestabiliame pasaulyje, tuo tarpu ištikimi sekėjai jame mato drąsų tiesos nešėją, perspėjantį žmoniją apie nematomas, bet realias grėsmes. Galiausiai, nepaisant to, ar jo žodžiais tikima, ar jie vertinami kaip eilinis bandymas pasipelnyti iš baimės, šis britų regėtojas tvirtai įsirašė į šiuolaikinę popkultūrą kaip savitas mūsų laiko simptomas.
 
Maištinga Siela