Žemaitė nepagirtų: "Moterys Lietuvoje gali tapti prezidentėmis, tačiau negali išvengti smurto." (iš feministinio "Literatūra ir mena" numerio)

 

Sveiki,

Socialinė reklama iš feministinio „Literatūra ir mena“ numerio.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena iškiliausių lietuvių literatūros klasikių, kurios kūryba ir visuomeninė veikla glaudžiai susijusi su feminizmo idėjomis Lietuvoje. Nors pats terminas „feminizmas“ XIX amžiaus pabaigoje dar nebuvo plačiai vartojamas Lietuvoje, Žemaitės darbai ir pozicija atspindi esminius to meto moterų teisių ir socialinės emancipacijos siekius. Ji ne tik atvirai kritikavo patriarchalinės visuomenės nustatytas normas, bet ir giliai analizavo moterų padėtį, tapdama savotiška to meto lietuvių moterų judėjimo avangardiste.

Žemaitė ir moterų padėties vaizdavimas kūryboje

Žemaitės kūrybos esmė – autentiškas ir negailestingas kaimo moters gyvenimo vaizdavimas. Jos apsakymuose ir apysakose, tokiose kaip „Marti“, „Petras Kurmelis“ ar „Topylis“, atskleidžiama sunki moterų dalia, nulemta ne tik sunkaus fizinio darbo, bet ir teisės netekties bei socialinės nelygybės. Moterys jos kūryboje dažnai yra atsidūrusios bejėgėje padėtyje, priklausomos nuo vyrų valios – tėvų, brolių ar vyrų. Jos negali laisvai rinktis savo gyvenimo kelio, ypač santuokos, kuri dažnai tampa ne meilės, o ekonominio išgyvenimo ar turto konsolidavimo įrankiu. Žemaitė drąsiai aprašė šaltus, bejausmius santykius tarp sutuoktinių, motinų ir vaikų ryšius, kuriuos iškreipia skurdas, prietarai ir smurtas. Šis tikroviškas moters priespaudos atspindys jos kūrybą daro itin reikšminga feministinės kritikos požiūriu, nes ji atvėrė akis į tai, kas dažnai buvo nutylima ar laikoma savaime suprantamu.

Žemaitės feminizmo apraiškos ir indėlis

Žemaitės feminizmas nėra susijęs su abstraktžiomis teorinėmis deklaracijomis, bet yra įsišaknijęs giluminėje socialinėje kritikoje ir empatijoje į kaimo moters likimą. Jos kūryba ne tik fiksavo esamą padėtį, bet ir skatino apmąstyti, kaip moterys galėtų išsivaduoti iš priespaudos. Žemaitė pati aktyviai dalyvavo moterų judėjime, buvo Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo organizacinio komiteto narė 1907 metais, kur buvo atvirai kalbama apie moterų teisių sulyginimą su vyrų teisėmis, ypač švietimo srityje. Jos viešas kalbėjimas ir publicistiniai straipsniai, kritikuojantys „tėvo valią, vyro kumštį ir kunigo šventą žodį“, rodo jos ryžtą kovoti už moterų teises. Žemaitė savo asmeniniu pavyzdžiu ir kūryba įrodė, kad moterys gali būti stiprios, atsparios ir turėti savo balsą, net ir sunkiomis patriarchalinės visuomenės sąlygomis. Jos rašytinis palikimas įkūnija emancipacinę mintį, aktualią ne tik to meto Lietuvai, bet ir šiandien, kalbant apie lyčių lygybę ir teisingumą. Žemaitė parodė, kad moters tapatybė gali būti apibrėžta ne tik kaip „kitoniškumas“ vyro atžvilgiu, bet ir kaip visapusiška, savarankiška asmenybė.

Žemaitės indėlis į lietuviškąjį feminizmą yra nepaprastai svarbus, nes ji pirmoji lietuvių literatūroje taip išsamiai ir skausmingai atskleidė moters patirtį, taip darydama pamatą tolesnėms diskusijoms apie lyčių lygybę ir moterų teises Lietuvoje.

Maištinga Siela