Kas yra mizantropas ir mizantropija? Paaiškinimas (istorija ir raida kultūroje, dailėje, literatūroje)

 

Sveiki,

Žodis „mizantropas“, turintis gilias šaknis senovės graikų kalboje, kur misos (μῖσος) reiškia neapykantą, o anthrōpos (ἄνθρωπος) – žmogų, apibūdina asmenį, kuriam būdinga stipri žmonijos neapykanta arba gilus paniekos jausmas jai. Šis terminas žymi ne tik pavienius nemalonius susidūrimus ar laikinus nusivylimus konkrečiais individais, bet ir fundamentalų nepasitikėjimą bei neigiamą požiūrį į žmonių rūšį apskritai. Mizantropai dažnai yra įsitikinę, kad žmonių prigimtis yra iš esmės ydinga, jų motyvai – savanaudiški, o veiksmai – žalingi tiek vieni kitiems, tiek aplinkai.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mizantropija yra glaudžiai susijusi su socialiniu nerimu ar drovumu, svarbu atskirti šias sąvokas. Socialinis nerimas kyla iš baimės būti vertinamam ar atstumtam socialinėse situacijose, o drovumas yra tiesiog komforto trūkumas bendraujant su kitais. Tuo tarpu mizantropija yra kognityvinis ir emocinis požiūris, paremtas neigiamu įsitikinimu apie žmonių esmę. Mizantropas nebūtinai vengia žmonių iš baimės; veikiau jis tai daro dėl savo įsitikinimo, kad bendravimas su jais yra beprasmiškas, varginantis ar net žalingas.

Mizantropiškas požiūris pasižymi keletu ryškių bruožų. Visų pirma, tai yra gilus ir nuolatinis nepasitenkinimas žmonėmis. Mizantropai linkę pabrėžti neigiamas žmogaus savybes, tokias kaip godumas, veidmainystė, kvailumas, žiaurumas ir egocentrizmas. Jie dažnai kritikuoja socialines normas, institucijas ir visuomenės struktūrą, matydami juose tik šių neigiamų savybių atspindžius. Antra, nors ir ne visuomet, vengimas socialinių kontaktų yra dažnas mizantropų elgesio modelis. Jie gali sąmoningai riboti savo bendravimą, jausdami diskomfortą ar net pasibjaurėjimą būdami tarp žmonių. Tai nereiškia, kad jie visiškai atsisako bet kokių santykių, tačiau jų artimų ryšių ratas paprastai būna labai siauras, o kartais jų visai nebūna.

Be to, mizantropams būdingas pesimistinis požiūris į visuomenę ir ateitį. Jie dažnai mato pasaulį kaip vietą, kurioje dominuoja blogis, savanaudiškumas ir destrukcija. Jie gali būti skeptiški dėl bet kokių bandymų pagerinti situaciją ir tikėtis, kad žmonių elgesys ir toliau lems negatyvias pasekmes. Svarbu pažymėti, kad mizantropija gali pasireikšti įvairiais intensyvumo laipsniais. Vieni asmenys gali turėti tik stipriai kritišką požiūrį ir būti linkę į atsiribojimą, o kiti gali jausti gilią neapykantą ir priešiškumą visai žmonijai.

Galiausiai, nors mizantropija pati savaime nėra laikoma psichikos sutrikimu, svarbu atkreipti dėmesį, kad tam tikrais atvejais ji gali būti susijusi su kitomis psichologinėmis būklėmis, tokiomis kaip depresija, vienišumo jausmas ar asmenybės sutrikimai. Tačiau dažniausiai tai yra gilus, filosofinis ar emocinis požiūris į pasaulį ir žmonių prigimtį, o ne klinikinė diagnozė. Mizantropija atspindi tam tikrą pasaulėžiūrą, kurioje dominuoja neigiamos nuostatos apie žmoniją.

MIZANTROPIJA DAILĖJE

Pieteris Bruegelis Vyresnysis (apie 1525–1569) buvo vienas reikšmingiausių XVI amžiaus olandų renesanso tapytojų, žinomas dėl savo gyvų ir detalių valstiečių gyvenimo scenų, religinių alegorijų ir moralizuojančių kūrinių. Jo darbai dažnai pasižymi subtiliu humoru, ironija ir giliu žmogiškosios prigimties supratimu. Bruegelis meistriškai perteikdavo sudėtingas kompozicijas, kuriose gausu smulkių detalių, atskleidžiančių to meto socialinę ir kultūrinę aplinką. Jo kūryba turėjo didelę įtaką vėlesniems olandų tapytojams.

Pieter Bruegel, Mizantropija, 1568.

Paveikslas „Mizantropija“, nutapytas 1568 metais, yra vienas iš nedaugelio Bruegelio darbų, kuriuose aiškiai įvardijama konkreti moralinė ar filosofinė idėja. Šis palyginti nedidelis aliejumi ant drobės nutapytas kūrinys vaizduoja niūrios išraiškos vienišą figūrą, beveik visiškai apsigobusią tamsiu apsiaustu. Vyriškis eina kairėn, tačiau jo žvilgsnis nukreiptas atgal, tarsi jis atsisveikintų ar net bėgtų nuo pasaulio, kurį palieka. Ant jo dešiniojo peties sėdi mažas, sparnuotas padaras, kuris, atrodo, bando jį patraukti atgal arba į ausį kužda kažką negera.

Pagrindinė paveikslo idėja yra akivaizdi – tai mizantropija, neapykanta žmonijai ir noras atsiriboti nuo visuomenės. Vienišo vyriškio figūra simbolizuoja žmogų, kuris yra nusivylęs pasaulio blogiu ir kvailumu, todėl pasirenka vienatvę kaip vienintelį būdą išvengti šių negatyvų. Mažas sparnuotas padaras ant jo peties dažnai interpretuojamas kaip blogio ar pagundos personifikacija, galbūt net paties velnio pasiuntinys. Jo bandymas patraukti mizantropą atgal gali reikšti, kad net ir atsiribojęs nuo visuomenės, žmogus negali visiškai pabėgti nuo blogio, kuris slypi pačioje žmogiškoje prigimtyje arba jį supa. Kita interpretacija galėtų būti, kad šis padaras simbolizuoja patį mizantropo vidinį konfliktą – nors jis ir nori atsiriboti, kažkas jį vis dar laiko prisirišusį prie pasaulio arba primena jo žmogiškąją esybę.

Paveikslo reikšmė yra daugialypė. Pirma, tai yra moralinis įspėjimas apie pavojus, slypinčius pernelyg dideliame atsiribojime ir neapykantoje. Bruegelis tarsi klausia, ar visiškas atsiskyrimas yra tikras sprendimas, ar tik pasidavimas negatyvumui. Antra, paveikslas atspindi XVI amžiaus intelektualines ir religines diskusijas apie žmogaus prigimtį, nuodėmę ir pasaulio būklę. Reformacijos ir socialiniai neramumai galėjo paskatinti tokių pesimistinių nuotaikų atsiradimą. Trečia, „Mizantropija“ yra individualaus žmogaus būsenos alegorija, nagrinėjanti vienišumo, nusivylimo ir vidinės kovos temas, kurios išlieka aktualios ir šiandien. Bruegelio paveikslas kviečia žiūrovą susimąstyti apie savo paties santykį su visuomene ir apie tai, kiekvienas iš mūsų esame linkęs į atsiribojimą ar nepasitenkinimą pasauliu.

MIZANTROPAS IR MIZANTROPIJA LITERATŪROJE IR ŠIANDIEN

Sąvoka „mizantropas“ literatūroje pradėta naudoti dar antikiniame pasaulyje. Vienas žymiausių ankstyvųjų pavyzdžių yra graikų dramaturgo Aristofano komedija „Paukščiai“ (414 m. pr. Kr.), kurioje vienas iš veikėjų Pizeteras, pavargęs nuo Atėnų politikų ir visuomenės, kartu su draugu bando įkurti naują miestą danguje, atsiribodamas nuo žmonių. Taip pat žinoma istorija apie legendinį Atėnų mizantropą Timoną (V a. pr. Kr.), kuris tapo daugelio literatūros kūrinių prototipu.

Tačiau sąvoką išpopuliarino prancūzų dramaturgo Moljero 1666 metais sukurta komedija „Mizantropas“. Pagrindinis šios pjesės veikėjas Alcestas yra idealistas, kuris negali pakęsti visuomenės veidmainystės ir pataikavimo, todėl atvirai reiškia savo nepasitenkinimą ir nori gyventi atsiskyręs. Moljero kūrinys ne tik suteikė mizantropui ryškų literatūrinį veidą, bet ir pradėjo diskusiją apie nuoširdumo ir socialinio elgesio ribas. Vėliau mizantropų personažai pasirodė ir kitų autorių kūriniuose, pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro dramoje „Timonas Atėnietis“ (1606).

Šiandien būti mizantropu dažniausiai reiškia turėti kritišką ir neigiamą požiūrį į žmoniją apskritai. Tai nebūtinai reiškia visišką atsiskyrimą nuo visuomenės ar nuolatinę neapykantą kiekvienam sutiktam žmogui. Šiuolaikiniai mizantropai gali puikiai bendrauti su pavieniais asmenimis, kuriuos jie laiko vertais pasitikėjimo, tačiau jie išlieka skeptiški dėl didelių žmonių grupių motyvų ir elgesio. Globalizacijos, socialinių tinklų ir nuolatinio informacijos srauto amžiuje mizantropija gali būti susijusi su nuovargiu nuo paviršutiniškumo, manipuliacijų ir destruktyvaus elgesio, dažnai pastebimo virtualioje ir realiame pasaulyje. Būti mizantropu šiandien gali reikšti ieškoti prasmės ir autentiškumo individualiuose santykiuose, o ne pasikliauti masine kultūra ar visuomenės normomis, kurios, mizantropo akimis, dažnai yra veidmainiškos ir žalingos. Tai gali būti ne tiek aklina neapykanta, kiek gilus nusivylimas žmogiškosiomis silpnybėmis ir noras atsiriboti nuo jų neigiamo poveikio savo gyvenimui.

Maištinga Siela