Filmas: "Iki aušros" / "Until Dawn"

 

Sveiki, skaitytojai,

Švedų kilmės režisierius David F. Sandberg praeityje yra dirbęs su super herojų filmų turiniu, bet labiausiai jį prisimenu už, ko gero, geriausią frančizės filmą „Anabelė 2“ (2017), kuris, sakyčiau, buvo tikrai įdomiai įtraukiantis, lyginant su kitomis šios serijos dalimis. Naujausias režisieriaus sukurtas filmas „Iki aušros“ (angl. Until Dawn) (2025) pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie atvyksta į atokų provincijos miškingą vietovę ieškoti veikėjos Klever dingusios sesers Melani, galiausiai jie patenka į keistai užkeiktą zoną, dabar esančią kaip kapinyną, bet anksčiau tai buvo angliakasių miestelis, vieną dieną po incidento prasmegęs, tiesiogine to žodžio prasme, skradžiai.

Taigi grupė jaunuolių įstringa už vandens sienos keistuose svečių namuose ir kaskart išgyvena serijines savo pačių mirtis, bet stebuklingai vėl ir vėl atgimsta, kad ištvertų dar vieną baisią naktį. Jų užduotis – nenumirti iki aušros, nes tik tada jie galės ištrūkti iš užkeiktos vietos, kurią iš esmės valdo ir prižiūri išprotėjęs sociopatas gydytojas.

Tiesą sakant, filmas prastokas ir daugmaž nuspėjamas. Niekada nebuvau mėgėjas tų pasikartojančių dienų-naktų šablono, kai veikėjai prabunda ir viskas tarsi kartojasi iš naujo. Filmas labai šabloniškas ir klišinis, beveik nesukeliantis jokios nuostabos. Pagrindinė veikėja Klever, kuri akivaizdžiai anksčiau ne kaip sutarė su seserimi Melani, staiga gelbsti kažkur po tamsius miškus ir didvyriškai cypaudama aukojasi dėl jos. Panašiai elgiasi ir kiti veikėjai, pavyzdžiui, garbanotoji veikėja be gailesčio kirtikliu užkapoja savo draugužį, kad Klever išgelbėtų pabaisa virtusią seserį... Kas per „draugystė“ ir logika? Žodžiu, veikėjai, atsidūrę ekstremalioje situacijoje, kalba literatūrinio scenarijaus klišiniais sakiniais ir filme tai suveikia taip „neskaniai ir negyvai“, kad tiesiog viskas tampa kaip vaikystėje matytame animaciniame absurdiškame seriale „Skūbis Dū“.

Jeigu atvirai, filme beveik niekas neįtikino, idėjos naujos nėra, veikėjai erzinančiai šabloniški, o pati filmo produkcija yra skirta patenkinti neišrankių siaubo filmus ryjančius žiūrovus, kurie pažiūrėję „Iki aušros“ jau po savaitės nelabai beatsimins šio filmo. Kitaip sakant, filmas labai silpnas kaip kūrinys ir vienas iš tų, jeigu užmiksite įpusėjus, nieko neprarasite.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela