Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Marti", režisierė Gabrielė Tuminaitė, Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

Pirmuoju iškart po Naujųjų metų sutikimo spektakliu tapo Gabrielės Tuminaitės režisuota drama „Marti“ pagal rašytojos klasikės Žemaitės apsakymą (dramaturgė Paulina Pukytė). Klasikų klasika. Spektaklis buvo rodomas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, o premjera įvykusi, pasirodo, dar prieš karantininius laikus – 2018 metų rudenį, tad spektakliui jau 8 metai ir jį vis parodo, tačiau iki šiolei neteko jo pamatyti.

Kur dingo mūsų mergaitės, kurios svajojo tapti laimingomis moterimis? Ir kuo jos tapo... Siužetas išlaikytas kaip ir garsiojo apsakymo, beveik niekas nepakeista, tik įvestas paguodžiantis naujas veikėjas – šviesi blondinė, Katrės sielos prototipas, primenantis V. Hugo „Vargdienius“, kai galų gale jau kadaise nuo skurdo mirusi Fantine pasirodo kaip dvasios šviesa veikėjui Jeanui Valjeanui. Katrė turi iliuzijų, svajonių, ko sakyčiau, Žemaitė savo originaliame tekste nepavaizdavo, bet buvo galima numatyti. Aktorė Agnė Šataitė, perteikdama Katrės dvasią, potencialą, svajones užtraukia... anglišką country stiliaus dainą, atskirdama realistinį tikrovės moters paveikslą nuo darbinio arklio ir taip perteikdama savotišką katrių su panašiais likimais visame pasaulyje solidarumą.

Režisierė pabrėžtinai interviu teigė, kad nesistengė tapyti varganos kaimo buities, kurią taip hiperbolizuodama dėl ironijos darė pati Žemaitė, rašydama apsakymą. Vietoj to – stadiono griuvėsiai, tačiau man asmeniškai tai nevalingai asocijavosi su Vilniaus Šeškinėje, prie „Akropolio“, nebaigtu šio tūkstantmečio sostinės vilkinamu projektu – nacionaliniu stadionu, kuris tapo šiokiu tokiu valstybingumo simboliu, spektaklyje – Vingių šeimos apsileidimu, žemos moralinės kultūros ir prastuomenės simboliu. Visgi laiptai kaip griuvėsiai tampa tamsuolių Vingių namais, pečiumi, pasigulinėjimo vieta. Didelis ir netikėtas Driežų Katrės šeimos kontrastas tarp Vingių. Aprengti miestietiškai, išsilaikę ir padorūs, tačiau savo gerąją ir darbščiąją dukrą vis tiek parduoda už sandorį, Katrės tėvų neveiksmingumas, kurio nelabai apsakyme matydavome, spektaklyje tampa itin ryškiu: tėvai, atsakingi už savo dukters laimę ir likimą, ją įstūmė į Vingių kiemo purvynę. Puikų Driežų išvaizda slepia patriarchalines moterų likimo sutartis, spektaklyje Katrės tėvai tampa aklaisiais siaubūnais, budeliais, jie stumia dukrą nuo savęs, apdovanodami nenutrūkstamais priežodžiais, patarlėmis, tuščiais ir neveikiančiais patarimais.

Vingienė konkuruoja su Katre dėl tariamos namų galios, šeimininkavimo (mano matytoje versijoje Vingienę suvaidino Eglė Mikulionytė, sakyčiau, ją įsivaizdavau dar labiau tiesmukiškesnę, nei aktorė ją perteikė; įdomu būtų pamatyti versiją su Egle Gabrėnaite). Deja, Vingienei šios pozicijos tėra tik įsakinėjimo erdve, atsvara nuolat smurtu grasinančiam vyrui, o realius darbus ir atsakomybę prisiima naujoji marti, iš savęs pareikalaudama didžiulių psichinių ir fizinių pastangų. Ir čia nei Žemaitė, nei Tuminaitė neanalizuoja motyvacijos: kodėl Katrė šitaip „tamposi“? Manau, šiuolaikinė (galimai ir anų laikų) moteris gerbdama save būtų seniai palikusi šiuos namus, bet tik ne Katrė, kuri užuot maištavusi, save „sudegina“, tapdama darbo įrankiu. Kad ir kaip bepažiūrėsi, savo noru. Ir tai tikriausiai yra teisinga, nes kalbame apie XIX a. pačią pabaigą ir susitaikyti, kad esi kitų, ypač priklausoma nuo vyrų susitarimo, nes santuoka yra politinis aktas. Matyt, pasireiškia ir Katrės išugdytas padorumas ir darbštumas, kuriuo ji buvo jau pagarsėjusi gyvendama su tėvais. Sutvarkyti kiemą, namus, patalynę ir atrodyti gerai – jai įprasta, nes tai Katrės savastis, tad „sutvarkyti Vingius“ irgi yra pastangų reikalaujantis darbas. Didelį psichologinį vaidmenį nuveikia „pletkininkės“ kaimo moterys, kurios negailestingos Vingių šeimai ir iš dalies pačiai Katrei, nes marčia yra veikiama išorinio pasaulio, jai svarbi reputacija, kuriai palaikyti reikia didelių pastangų, perfekcionizmo.

Scenoje realiąją Katrę suvaidino aktorė Valstybinio Vilniaus Mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė. Aš po šio spektaklio ją įsimylėjau! Kaip menininkę. Labai organiška išmoterinimo ir galiausiai išžmoginimo transformacija. Pasirodžiusi kaip miestietė ant paaukštintų kulniukų, galiausiai Katrė tampa vis labiau suvargusi, arši, sužvėrėjusi, nes plakamas arklys ir tas tampa bailus ir agresyvus, tačiau nuo prievolių nepabėga. Iš naujo pergalvojau Katrės archetipą: ar ji pati kalta dėl išsekimo, ar ji norėjo pakeisti Vingių Joną, sutvarkyti Vingių namus ir juos perkeisti? Ko iš tikrųjų taip save alindama ir stengdamasi Katrė norėjo? Šie klausimai, žinoma, kyla iš šių dienų perspektyvos.

Sutikčiau su Paulinos Pukytės pasakymu: „Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume, nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri slegia veikėjus.“ Iš tikrųjų mes regime toksišką senąjį nesuromantizuotą lietuvių kaimiškąjį pasaulį su visais arkliais, arielkomis, traumų paveiktais veikėjais, kurie negydomi, nesusivokę sergantys, tampa savitos ydingos kultūros sistemos dalyviais ir tuo pačiu prižiūrėtojais. Centre – neišsilavinę ir tingūs Vingiai palaiko proto ir moralės skurdą, nekelia sau jokių siekių, tačiau puikiai moka pavarinėti martelę, kuri atėjusi iš šviesesnio pasaulio. Taip jau būna, kad kuo žmogus labiau juodesnis, tamsesnis, tuo jis iš šalies labiau stūgauja ant progresuojančių, nes šviesa visada pavojinga tamsai – tai instinktyvi ir nesąmoninga gynyba. Šių dienų Lietuvos visuomenėje, man regis, labai panašu: užteršti mūsų socialiniai tinklai nuolatos besiskundžiančiųjų komentarais, kuriuose įžeidimai, homofobija, patyčios, trykštantis cinizmas tampa nekentėjų progresyviuosius puolanti armija, patys gyvenime nenuveikę nieko, kas nors per nago juodymą pagerintų visų gyvenimą. Viską, ką šiandien Lietuvoje turime geriausio, yra ne tų piktų prie š... tupinčių komentatorių, o progresyvių žmonių nuopelnas. Deja, Katrei nepavyksta savo alinančiu pavyzdžiu pakeisti Vingių, galiausiai ji pati iš esmės susinaikina, nes vienas kare niekada nesi karys.

Manau, spektaklis pavyko klasiškai jautrus, netoli nutolstantis nuo Žemaitės apsakymo „Marti“. Jame puikiai atpažįstamas siužetas, priežastys, senojo lietuviško pobaudžiavinio kaimo tikrovė, kurioje puikiai prisitaikę mužikai sunaikino ne vieną tokią Kaitrę, o su jomis ir galimybę apsišviesti į voratinkliais apėjusius namus jų atnešta prometėjiška šviesa.

Drąsiai rekomenduočiau ir vyresniųjų mokyklų mokiniams, kurie galėtų lyginti pastatymą su apsakymu.

Maištinga Siela  

Spektaklis "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Didžiausią mano gyvenime link teatro kultūros postūmį padarė, be jokios abejonės, Oskaro Koršunovo pagal Viljamo Šekspyro tragediją pastatytas spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kurios premjera įvyko dar 2003 metais, vadinasi, spektakliui, kuris apkeliavo pasaulį, jau yra 22 metai. Ir jį režisierius vėlei atnaujino su naujų aktorių sąstatu! Prisimenu, kaip pirmąkart pamačiau šį spektaklį ir jis buvo toli gražu net ne kokiame dramos teatre, o būtent per LRT televiziją nufilmuotas ir transliuojamas per kultūros kanalą. (Ar dabar berodo tokius spektaklius televizija?) Nieko nuostabaus, kad teko pirmąją versiją matyti per televiziją, nes dar būdamas mokyklinio amžiaus neturėjau tokios progos nuvykti į Vilnių ir nueiti tiesiogiai į kino teatrą.

 

Visgi po daugel metų buvusiame Rusų dramos teatre, kuris dabar pervadintas į Vilniaus senąjį teatrą, kur anuomet dirbo ir kūrė O. Koršunovas, pavyko pamatyti spektaklį su senuoju sąstatu (tai gal buvo kokie 2009 ar 2010 metai). Pagrindinius vaidmenis anuomet atliko Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė, kuriems jaučiu iki šiol didžiulę simpatiją. Tačiau laikas negailestingas, aktoriai, kaip teigia pats režisierius, nebenori atlikti paauglių vaidmenų, kurie jau nebeatspindi ir jų pačių, todėl „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ turėjo savaip persitvarkyti. Siužetas, scenografija ir visa kita išliko praktiškai nepasikeitę, o kai kurie aktoriai, pavyzdžiui, Eglė Mikulionytė ir toliau atlieka komišką Džuljetos auklės vaidmenį.

 

Šį ankstyvą rudenį O. Koršunovas paskelbė, kad buvo parodytas jubiliejinis 200-asis pasirodymas. Aš tikriausiai buvau arba jame, arba 201-ajame, sunku apskaičiuoti, nes spektakliai pasirodė vienas po kito, o režisierius socialiniame tinklapyje galbūt įrašą padarė vėliau. Tą vakarą, neslėpsiu, labai norėjau pamatyti būtent Dignos Kulionytės pasirodymą Džuljetos vaidmenyje, tačiau vaidino man nežinoma Agnieszka Ravdo. Tiek Digna, tiek Agnieszka, manau, yra priimtinas pasirinkimas, nes Džuljetai spektaklyje beveik 14 metų, vadinasi, dar visai vaikas, todėl reikia infantilumo ir, žinoma, itin vaikiškos išvaizdos. Romeo vaidmenyje pasirodė man patinkantis aktorius Laurynas Jurgelis, ne vieną įsimintiną vaidmenį sukūręs Lietuvos nacionaliniame teatre, pvz., „Išvarymas“ ir „Svetimas“, kuriuos šiemet teko pamatyti.

 

Ką daro režisierius Oskaras Koršunovas? Jis ima V. Šekspyro pjesę, parašytą Renesanso metu (praktiškai Baroko priešaušryje), kuri pasakoja apie tolimąją Veroną. Laikmetį jis transformuoja į XX amžiaus pirmosios pusės itališkos virtuvės stilių, virtuvę, kurioje kaip kokiose Ramzio virėjų kovose pliekiasi Kapulečiai ir Montekiai. Svarbus leitmotyvas – miltai ir tešla. Tešla, jungiamoji ir skiriamoji lipni masė, kuri iš esmės yra ir konflikto priežastimi, ir meilės simbolis; tešloje esame visi vienodi, skirtybes susikuriame iš iliuzijų. Iškart pasireiškia komizmas, savotiškas netgi vietomis gašlumas, iš kurio randasi ir gyvybė, šeimos pratęsimas.

 

Tai ekspresyvusis teatras, tokie paprastai būna itin žiūroviški ir patrauklūs, juos lydi ilgalaikė teatrinė sėkmė, o kai kada sunku gauti į juos bilietų. Man savotiškai patinka, kad režisierius palieka originaliai išverstą į lietuvių kalbą Šekspyro poetinę kalbą, kuri gali nepripratusį žiūrovą išmušti iš vėžių, nes suprasti greitakalbėje Šekspyrą nėra jau taip paprasta. Pasirinkdamas palikti tiesioginę Šekspyro kalbą, režisierius toli nepabėga nuo originalo, t. y. nuo Šekspyro dvasios ir dramaturgijos. Visas įspūdis susitelkęs į įspūdingą scenografiją ir veikėjų karikatūrinimą. Veikėjai ekspresyvūs, bet trafaretiniai, tačiau nereiškia, kad bedvasiai. Priešingai – visas spektaklis pulsuoja bendra dinamika ir jausmingumu, nes po paryškintu komizmu ir grotesku slypi didžiulė paauglių meilės tragedija.

 

Juk tai spektaklis apie tėvų despotizmą! Džuljetos tėvai vienu metu iškelia mergaitei ultimatumą, jeigu šioji netekėsianti už turtingo egoistinio grafo, ji nebeteks Kapulečio apsaugos, šeima jos išsižadės. Istorija iš esmės apie maištą, kuris pražudo. Paradoksalu, bet veikėjai veikia pagal savo troškimus ir svajones, todėl savaip maištauja ir prieš šeimos patriarchatą ir prieš visuomenės standartus. Šioji kolizija šekspyriškai labai tragiška, nes pareikalauja daug mirčių. Viena ryškiausių šiame spektaklyje – Romeo nužudo Tebaldą. Įdomu, kad Koršunovas leidžia veikti scenoje miltuotiems numirėliams, jie užpildo kaltės ir sąžinės konfliktinę erdvę, tampa iliustracijomis, kas iš tikrųjų yra veikėjų mintyse. Jaunieji veikėjai renkasi meilę, jausmus, o ne primestą paklusnumą. Neturėdami jokio žalio supratimo, kas yra gyvenimas, jie aklai paklūsta, kaip pasakytų jau subrendę, hormonams, kurių negali suvaldyti nei griežta tėvo ranka, nei bausmės, nei jokios baimės.

 

Kodėl miršta tiek Džuljeta, tiek Romeo? Ne dėl to, kad jie buvo kvaili, pernelyg naivūs. Jeigu gerai panagrinėtume situacijas, pamatytume, kad didžiausioji priežastis – nesusikalbėjimas ir komunikacijos stoka. Jie nežinojo visų tikslių taisyklių, savo plano instrukcijos, o juk taip dažnai ir būna tikrame gyvenime, kada negalėdami susikalbėti, vyras ir žmona (arba vyras ir vyras, moteris ir moteris) pasuka skirtingais gyvenimo keliais.

 

Scenoje puikiai veikiantys virtuviniai rykai, besisukantis miltų katilas, kuriame užgimsta kaip lopšyje gyvybė, ir kartu jis reiškia karstą, nes jame ir mirštama, tad visa tai scenos centre simbolizuoja gyvenimo ciklinį ratą, besisukantį dualistiniame pasaulyje tarp gėrio ir blogio, tarp meilės ir neapykantos, tamsos ir šviesos. Nieko nepridursi, spektaklis vis dar daro didžiulį įspūdį ir kaskart atveria naujas prasmes ir apmąstymus. Apskritai man patinka, kaip Koršunovas realizuoja Šekspyrą, ne ką mažiau įspūdingi kiti Šekspyro pjesių pastatymai: „Hamletas“, „Otelas“. Tai lietuviškojo teatro viršūnė, galybė ir meistrystė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Speaktaklis "L. YRA. S" (Lyras), režisierė Greta Štiormer, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki,

Artėjant naujiesiems metams, teatras tampa man neišvengiama dovana, pramoga ir malonumas. Nors pastaruoju metu dažnai per šį laikotarpį būna atšaukiamų spektaklių, tačiau šįkart pavyko Vilniaus Mažajame teatre (VMT) pamatyti Gretos Štiormer pastatytą pagal Gabrielės Labanauskaitės šekspyriškai interpretuotą pjesę „L. YRA S.“ arba tiesiog „Lyras“. Šiaip mėgstu Šekspyro interpretacijas ir manau, kad lietuviški pastatymo variantai gana įdomiai interpretuoja tiesioginius Šekspyro kūrinius, o šįkart dar ir sukuria tragiško likimo veikėjo karaliaus Lyro jaunystės priešistorę.

Dviejų veiksmų spektaklis stebina savo laisvomis interpretacijos galimybėmis. Anglijos rūmai čionai vaizduojami kaip sodas, kuriame karaliauja Lyro motina plaštakė Neronė ir skraidūnas, tikriausiai įkūnijantis kokį nors paukštį, tėvas karalius Konas. Lyras tipinis dar nesusivokęs paaugliško ir naivaus būdo veikėjas. Sosto savininkai taikstosi su jaunojo Lyro arogancija, maištu ir laisvumu, negebėjimu prisiimti atsakomybės, laikytis nustatytų monarchams tradicijų. Netrukus po 18 gimtadienio Lyras lemtingai susipažįsta su  Sagu, kuris jam beregint tampa autoritetas ir daro didelę įtaką. Lyras domisi laisve ir muzika, Sagas jį lyg ir išlaisvina, tačiau šioji draugystė tik didelės tragedijos pradžia, nes Sagas jį provokuoja ir pakiša pragaištingas mintis, o vienąsyk vos per jį nenuskęsta... Manau, tai platoniška Lyro meilės istorija, jis naiviai įsimylį Sagą, užtaria ir pritaria jo buvimui rūmuose, nors tuo pačiu vyksta ir klasikinė monarchų sąjunga – Lyrui peršama hercogaitė Liza, būsima Lyro žmona ir jųdviejų vaikų motina. Galiausiai Lyro tragedija susijusi su tuo, kad platoniška meilė baigiasi išdavyste, o viskam tragišką finalą suteikia dar ir motinos Neronės mirtis.

Esama ir tiesioginių jungčių su Šekspyro kūriniu „Karalius Lyras“. Pjesės pradžioje nuskamba pranašystė, kurios turinys susijęs su karaliaus Lyro būsimomis trejomis dukterimis. Pagrindinį veikėją taip pat veikia pranašystės algoritmas, jis sutinka galiausiai vesti Lizą, nors jau spektaklio pabaigoje regime Lyro vis stiprėjantį cinizmą ir norą nuversti tėvą. Sena Urano, Krono ir Dzeuso antikos dievų tėvų ir sūnų santykių struktūra: kiekvienas sūnus galiausiai paneigia savo tėvo galią ir viešpatavimą.

Visgi, kad ir kaip bepažiūrėsi, spektaklis yra kur kas abstraktesnis ir sudėtingesnis. Kas iš tikrųjų buvo tas Sagas? Viena iš interpretacijų galėtų būti pati tamsioji Lyro pusė, nes galiausiai Sagas miršta prie Lyro motinos kapo ir tarsi įtvirtina jaunystėje Lyro beprotybės ir aklumo apraiškas. Ne veltui pačiame spektaklio pavadinime „L. YRA S.“, kitaip sakant, Lyras YRA Sagas, nes įprasmina pagrindinio veikėjo dvilypumą, Lyras kovoja su savimi, savo aistromis ir troškimais, savo narciziškumu, kuris neretai užgožia sveiką protą. Pjesėje nuskamba žodžiai apie tai, kad pro vartus išeina protas ir įsliūkina beprotybė, tad viso spektaklio metu mes matome, kaip Lyro tamsusis prototipas Sagas uzurpuoja chaotišku nerimu, maištu Anglijos rūmų kasdienybę, o galiausiai ir patį Lyrą. Man šis dvilypumo niuansas buvo įdomiausias visame spektaklyje.

Sakyčiau, labai tiko tas gyvūnijos skraiduolių gyvenimo įvaizdis, kaktusai, kurie tampa draugelių monarchės Neronės simboliu, trys damos kregždės, dainuojančios ir nešančios rūmų paskalas tarsi atlieka kokį antikos pjesių choro elementą. Pjesė tragikomiška, jame švysteli ir komiškos scenos, pavyzdžiui, Sago ir Lyro šlapinimasis ant motinos kaktusų, Lizos bandymai įsiteigti jaunajam princui, o ir Lyro tėvo bei Liucijaus infantiliški pasišaudymai taip pat perteikia žaismingai galios ir hierarchijos rūmuose žaismes.

Apskritai „L. YRA S.“ man patiko dėl savo pagrindinio veikėjo dvilypumo, veidrodinio tragiškos asmenybės efekto. Režisierė sako, kad jai svarbi buvo toksiško vyriškumo tema ir nemeilė sau – tai šių dienų aktualizavimo prasmių ašis. Tiesa, toksiškas vyriškumas, man regis, taip iki galo ir neatsiskleidė, nes pjesė kalba apie klasikinę hierarchiją Šekspyro sukurtais „Karaliaus Lyro“ laikais, kur vyras monarchas ir buvo toji viršesnė galva, kuri sprendžia kas yra kas, o moterys, kaip ir pas Šekspyrą, taip ir šioje pjesėje (beje, ir vyrai) labai pagal savo socialinius vaidmenis stereotipiniai. Kitą vertus, pjesėje nei Lyras, nei jo tėvas nepadarė jokio žygdarbio ar svarbaus politinio manevro, kas rodytų juos esant politiniais veikėjais, o ne turtais besimėgaujantys infantilūs intrigantai. Šiuo atveju juk pagal visą logiką ir pagal Šekspyro pasaulį tikras vyras ir karalius yra tas, kuris mūšio lauke pergalėmis įrodo savo vyriškumą, o šioje pjesėje vyriškumo iškėlimas tampa socialinės galios parodija, o ji sukuriama iš to, kad niekas nežino, kas vyrą daro vyru, nes viskas tėra tik galios žaidimo suformuoti stereotipai, galų gale jie spektaklyje ir yra pašiepiami.

Kur kas sudėtingesnė atrodo nemeilė sau pusė. Lyras buvo suvedžiotas Sago, savo tamsiosios pusės, tačiau dvilypumas sukūrė vidinę Lyro prieštarą ir pagrindinis veikėjas ima neigti meilę sau, nes negali priimti ir integruoti į asmenybės visumą savo tamsiosios pusės. Šis negalėjimas iš esmės „gimdo“ monstrą, todėl Lyras susidoroja su tėvais ir šiurkščiai priima Lizą pagal pranašystės programą.

Noriu pagirti pagrindinį aktorių Matą Sigliuką, kurio akimirką spektaklio pradžioje išsigandau, nes pamaniau: ką šis jaunuolis dabar temps visą pjesę? Galiausiai Matas Sigliukas puikiai susidorojo su medžiaga, vietomis matėsi, kad jam byrėjo tikros ašaros ir buvo savose rogėse nuo pradžių iki pačios pabaigos. Puikiai artikuliavo damų choras ir aktorė Eglė Mikulionytė. Apskritai spektaklyje jungiama ir derinama ne viena teatro scenos technika. Čia rasite daug ritmikos elementų, dainuojamųjų intarpų, vaizdo multimedijos pateikčių, kurie visi sukuria bendrą sodą sode įspūdį, kuris niuansuotas atmosferiškai, taupiai, šmaikščiai, neprarandant sąsajų iš šių laikų perspektyvos su šekspyriškuoju pasauliu.

 

Jūsų Maištinga Siela