Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Vasaros diena", režisierius Paulius Pinigis, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Pamažu šis mano teatro spektaklių lankymo sezonas pradeda vis dažnėti ir greitėti, bet drauge susimąsčiau, kad jau kitą sezoną bus vis sunkiau suplanuoti apsilankymus teatre, nes Klaipėdoje būsiu tikriausiai matęs beveik viską, išskyrus būsimas premjeras, o ir Vilniuje – taip pat pasirinkimai tirpsta, tad mano dėmesio sulaukia vis mažesnės teatro trupės. Žinoma, Klaipėdos jaunimo teatras nėra vien tik vietinės reikšmės teatras, jis jau ilgą laiką turi savitą veidą ir charakterį, kurį iš esmės padėjo suformuoti šios trupės patriarchas – dėstytojas, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis.

 

Klaipėdos jauno teatro aktorius ir režisierius Paulius Pinigis gyvenime, žvilgtelėjus į jo kūrybinių darbų aprašą, taip pat daug ką išbandęs. Tiesa, nieko nebuvau matęs jo pastatymų, tad buvo smalsu, kaip jis perteikė garsaus lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko (1930-2013) 1983 metais parašytą pjesę „Vasaros diena“. S. Mrožekas septintajame dešimtmetyje buvo uždraustas pačioje Lenkijoje dėl savo dramaturgijoje komunizmo kritikos vaizdavimo, tačiau „Vasaros diena“, matyt, tiesioginio ryšio su politika neturi, nes pjesė, bent jau tą medžiagą, kurią perteikė Paulius Pinigis, iš esmės pavadinčiau apolitiška, nukreiptą į bendražmogiškuosius santykius ir savotišką jauno potencialaus savižudžio bandymą kabintis į gyvenimą viziją.

 

Iš tikrųjų tai absurdo drama, turinti nemažai sąsajų su kultine S. Becketto kita absurdo drama „Belaukiant Godo“. Scenoje veikia labai minimalus skaičius tikrų veikėjų – du savižudžiai, kurie konkuruoja dėl seksualios jaunos damos. Jaunas vyrukas, įsivaizduojantis, kad jo gyvenimas vien katastrofa (aktorius Aurimas Bareikis), bando pasikarti ant gatvės šviestuvo, tačiau lemiamą akimirką jam sutrukdo ant suolelio prisėdęs solidus ponas (aktorius Gytis Šimelionis). Netrukus išsiaiškinama, kad ponas dar didesnis nihilistas, jis atvirai tyčiojasi iš jaunojo savižudžio, nes jame mato vien naujas galimybes toliau gyventi. Iš esmės ironiški ir sarkastiški dialogai sudėlioti klasiškai, per juos veriasi individo kova su absurdu. Žymus prancūzų filosofas ir rašytojas Albert Camus yra teigęs, kad vienas iš būdų kovoti su absurdu yra savižudybė, tad šioje pjesėje veikėjai fanatiškai trokšta savižudybės kaip panacėjos nuo gyvenimo beprasmybės, nesėkmių – žodžiu, absurdo. Įdomu tai, kad pjesėje nesistengiama kaip nors psichoanalitiškai analizuoti bejėgystės priežasčių, priešingai – jos pateikiamos paviršutiniškai, ironizuojant individo susireikšminimą...

 

Netikėtai autorius pasiūlo tokią viziją: lemiamą akimirką, kai veikėjas turi nusišauti, ištinka tam tikras apreiškimas. Aliuzija į galimą išsigelbėjimą. Apsireiškusi žavinga viliokė palieka smaragdinę skraistę ir du vyrukai sugalvoja, kad tai likimo ženklas, kuriuo verta tokią akimirką paklausyti, tad visą likusį laiką vyksta intrigos ir konkurencija tarp vyrukų dėl lemtingosios damos.

 

Šiaip pasakysiu: medžiaga labai infantili ir nuobodi. Tiesiog. Viskas paremta labai banaliai ir tikriausiai „Vasaros diena“ nėra ta universalioji pjesė, kuri pragydo kaip lakštingala Pinigiui scenoje pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis. Absurdo komedija specifinė, kurioje atsiveria XX a. stereotipinis lyčių konkurencijos schematiškumas: du patinai pameta galvą dėl viliokės patelės – klasikų klasika! Veiksmų seksualumo pinklės irgi klasikinės: jeigu veikėjai jau pamatę galvas dėl šokėjos, tai būtinai jie sukvailėja, jeigu seksuali viliokė, vadinasi, ji žaidžia vyrų likimais ir yra gudri kaip lapė. Beveik holivudinė lyčių schema, ateinanti, matyt, iš tų pačių XX a. dramaturginių klišių.

 

Šįkart nesu tikras dėl vaidybos. Pagirčiau Aurimą Bareikį, kuris įdėjo nemažai širdies ir tikrumo, jausmingumo šiam personažui, tačiau kiti veikėjai – dama ir antrasis savižudis – liko labiau sustabarėjusios ir karikatūrinės, net dialogai skamba kaip „kartoniniai“. Vyksmą paįvairina režisieriaus sprendimas užpildyti šokančiais ir dainuojančiais aktoriais, kurie atlieka kiekvieno veikėjo tam tikra prasme simboliškai lydinčius fantomus (vieniems tai demonai, kitiems angelai sargai, stilistiškai primenantys Čarlio Čaplino ir S. Kubriko filmo „Prisukamo apelsino“ chuliganinius hibridus), kurie tarsi neregimi tikriesiems veikėjams, bet jie iš tam tikros dimensijos padeda verpti pagrindinių veikėjų likimo siūlą, lemiamą akimirką pakreipia įvykius šiek tiek kitaip. Konkuruoja ne tik veikėjai, bet ir fantominis pasaulis. Asmeniškai jautri ir pavykusi scena pasirodė veikėjo išėjimas į jūrą, naiviai patikėjęs, kad naujasis konkurentas „draugas“ iš tikrųjų yra plaukiojimo instruktorius. Apskritai veikėjo fobija plaukimui buvo vienas įdomesnių fragmentų. Visgi daugelis dalykų pasirodė pernelyg naivu, negilu, paviršutiniška, infantilu – manau, tam koją pakišo absurdo dramos žanrinis nesudėtingumas ir nelabai ypatinga pjesės medžiaga, atsikartojantys modeliai, stereotipai. Šiuo atveju norėtųsi, kad režisierius devinto dešimtmečio pradžios pjesę pavojingiau ir įdomiau interpretuotų, kol kas atrodo, kas scenografinis klasikinis scenos užpildymas šioje minimalistinėje pjesė yra stipriausias spektaklio elementas.

 

Visgi nesigailiu žiūrėjęs ir apsilankęs, nes teatras visada tokia... savotiška šventė. Be to, pagaliau scenoje pamačiau pačią Viliją Matačiūnaitę, kuri vietomis dainavo, vaidindama vieną iš fantomų.

 

Jūsų Maištinga Siela