Spektaklis "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Didžiausią mano gyvenime link teatro kultūros postūmį padarė, be jokios abejonės, Oskaro Koršunovo pagal Viljamo Šekspyro tragediją pastatytas spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kurios premjera įvyko dar 2003 metais, vadinasi, spektakliui, kuris apkeliavo pasaulį, jau yra 22 metai. Ir jį režisierius vėlei atnaujino su naujų aktorių sąstatu! Prisimenu, kaip pirmąkart pamačiau šį spektaklį ir jis buvo toli gražu net ne kokiame dramos teatre, o būtent per LRT televiziją nufilmuotas ir transliuojamas per kultūros kanalą. (Ar dabar berodo tokius spektaklius televizija?) Nieko nuostabaus, kad teko pirmąją versiją matyti per televiziją, nes dar būdamas mokyklinio amžiaus neturėjau tokios progos nuvykti į Vilnių ir nueiti tiesiogiai į kino teatrą.

 

Visgi po daugel metų buvusiame Rusų dramos teatre, kuris dabar pervadintas į Vilniaus senąjį teatrą, kur anuomet dirbo ir kūrė O. Koršunovas, pavyko pamatyti spektaklį su senuoju sąstatu (tai gal buvo kokie 2009 ar 2010 metai). Pagrindinius vaidmenis anuomet atliko Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė, kuriems jaučiu iki šiol didžiulę simpatiją. Tačiau laikas negailestingas, aktoriai, kaip teigia pats režisierius, nebenori atlikti paauglių vaidmenų, kurie jau nebeatspindi ir jų pačių, todėl „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ turėjo savaip persitvarkyti. Siužetas, scenografija ir visa kita išliko praktiškai nepasikeitę, o kai kurie aktoriai, pavyzdžiui, Eglė Mikulionytė ir toliau atlieka komišką Džuljetos auklės vaidmenį.

 

Šį ankstyvą rudenį O. Koršunovas paskelbė, kad buvo parodytas jubiliejinis 200-asis pasirodymas. Aš tikriausiai buvau arba jame, arba 201-ajame, sunku apskaičiuoti, nes spektakliai pasirodė vienas po kito, o režisierius socialiniame tinklapyje galbūt įrašą padarė vėliau. Tą vakarą, neslėpsiu, labai norėjau pamatyti būtent Dignos Kulionytės pasirodymą Džuljetos vaidmenyje, tačiau vaidino man nežinoma Agnieszka Ravdo. Tiek Digna, tiek Agnieszka, manau, yra priimtinas pasirinkimas, nes Džuljetai spektaklyje beveik 14 metų, vadinasi, dar visai vaikas, todėl reikia infantilumo ir, žinoma, itin vaikiškos išvaizdos. Romeo vaidmenyje pasirodė man patinkantis aktorius Laurynas Jurgelis, ne vieną įsimintiną vaidmenį sukūręs Lietuvos nacionaliniame teatre, pvz., „Išvarymas“ ir „Svetimas“, kuriuos šiemet teko pamatyti.

 

Ką daro režisierius Oskaras Koršunovas? Jis ima V. Šekspyro pjesę, parašytą Renesanso metu (praktiškai Baroko priešaušryje), kuri pasakoja apie tolimąją Veroną. Laikmetį jis transformuoja į XX amžiaus pirmosios pusės itališkos virtuvės stilių, virtuvę, kurioje kaip kokiose Ramzio virėjų kovose pliekiasi Kapulečiai ir Montekiai. Svarbus leitmotyvas – miltai ir tešla. Tešla, jungiamoji ir skiriamoji lipni masė, kuri iš esmės yra ir konflikto priežastimi, ir meilės simbolis; tešloje esame visi vienodi, skirtybes susikuriame iš iliuzijų. Iškart pasireiškia komizmas, savotiškas netgi vietomis gašlumas, iš kurio randasi ir gyvybė, šeimos pratęsimas.

 

Tai ekspresyvusis teatras, tokie paprastai būna itin žiūroviški ir patrauklūs, juos lydi ilgalaikė teatrinė sėkmė, o kai kada sunku gauti į juos bilietų. Man savotiškai patinka, kad režisierius palieka originaliai išverstą į lietuvių kalbą Šekspyro poetinę kalbą, kuri gali nepripratusį žiūrovą išmušti iš vėžių, nes suprasti greitakalbėje Šekspyrą nėra jau taip paprasta. Pasirinkdamas palikti tiesioginę Šekspyro kalbą, režisierius toli nepabėga nuo originalo, t. y. nuo Šekspyro dvasios ir dramaturgijos. Visas įspūdis susitelkęs į įspūdingą scenografiją ir veikėjų karikatūrinimą. Veikėjai ekspresyvūs, bet trafaretiniai, tačiau nereiškia, kad bedvasiai. Priešingai – visas spektaklis pulsuoja bendra dinamika ir jausmingumu, nes po paryškintu komizmu ir grotesku slypi didžiulė paauglių meilės tragedija.

 

Juk tai spektaklis apie tėvų despotizmą! Džuljetos tėvai vienu metu iškelia mergaitei ultimatumą, jeigu šioji netekėsianti už turtingo egoistinio grafo, ji nebeteks Kapulečio apsaugos, šeima jos išsižadės. Istorija iš esmės apie maištą, kuris pražudo. Paradoksalu, bet veikėjai veikia pagal savo troškimus ir svajones, todėl savaip maištauja ir prieš šeimos patriarchatą ir prieš visuomenės standartus. Šioji kolizija šekspyriškai labai tragiška, nes pareikalauja daug mirčių. Viena ryškiausių šiame spektaklyje – Romeo nužudo Tebaldą. Įdomu, kad Koršunovas leidžia veikti scenoje miltuotiems numirėliams, jie užpildo kaltės ir sąžinės konfliktinę erdvę, tampa iliustracijomis, kas iš tikrųjų yra veikėjų mintyse. Jaunieji veikėjai renkasi meilę, jausmus, o ne primestą paklusnumą. Neturėdami jokio žalio supratimo, kas yra gyvenimas, jie aklai paklūsta, kaip pasakytų jau subrendę, hormonams, kurių negali suvaldyti nei griežta tėvo ranka, nei bausmės, nei jokios baimės.

 

Kodėl miršta tiek Džuljeta, tiek Romeo? Ne dėl to, kad jie buvo kvaili, pernelyg naivūs. Jeigu gerai panagrinėtume situacijas, pamatytume, kad didžiausioji priežastis – nesusikalbėjimas ir komunikacijos stoka. Jie nežinojo visų tikslių taisyklių, savo plano instrukcijos, o juk taip dažnai ir būna tikrame gyvenime, kada negalėdami susikalbėti, vyras ir žmona (arba vyras ir vyras, moteris ir moteris) pasuka skirtingais gyvenimo keliais.

 

Scenoje puikiai veikiantys virtuviniai rykai, besisukantis miltų katilas, kuriame užgimsta kaip lopšyje gyvybė, ir kartu jis reiškia karstą, nes jame ir mirštama, tad visa tai scenos centre simbolizuoja gyvenimo ciklinį ratą, besisukantį dualistiniame pasaulyje tarp gėrio ir blogio, tarp meilės ir neapykantos, tamsos ir šviesos. Nieko nepridursi, spektaklis vis dar daro didžiulį įspūdį ir kaskart atveria naujas prasmes ir apmąstymus. Apskritai man patinka, kaip Koršunovas realizuoja Šekspyrą, ne ką mažiau įspūdingi kiti Šekspyro pjesių pastatymai: „Hamletas“, „Otelas“. Tai lietuviškojo teatro viršūnė, galybė ir meistrystė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Išvarymas", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ yra tiek prikalbėta ir prirašyta, kad kažin ar ką nors naujo galiu pasakyti. Pasidalysiu savo įspūdžiais ir tiek.

 

Spektaklio premjera įvyko beveik prieš 15 metų, t. y. 2011 metais, o man tik 2025 metų vasarą pagaliau pavyko pamatyti legendinį Koršunovo spektaklį, kurio fenomenas iki šiol neatslūgsta. Ir tai gryna tiesa, nes pabandykite gauti bilietų geroje vietoje, kol neišsipirko kokios įmonės ir jų darbuotojai urmu! Pavieniai bilietai geroje vietoje – tikra laimė. Laukiau šios progos ir pagaliau sulaukiau. Pernai ištisa serija šio spektaklio pasirodymų buvo atšaukta sunegalavus aktoriui, o šią vasarą pakartotinai surengti papildomi spektakliai – salės pilnos, bilieto kaina siekia 100 eurų. Ir ką? Susiruošiau ir aš pažiūrėti vienintelio spektaklio, kuris buvo rodomas net pilnose arenose! Žinojau, kad verta, todėl šįkart nedvejojau, nors atsiėjo ir nemažai – viešbučiai, transportas ir rizika, jog spektaklis dėl kokių nors aplinkybių gali ir neįvykti, bet viskas baigėsi labai gerai.

 

Spektaklis prasidėjo 5 valandą ir baigėsi prieš vidurnaktį, t. y. beveik 6 valandų teatrinė patirtis, kurios taip lengvai neišmuši iš galvos. Tam tikra prasme, genialusis Koršunovas yra tikra teatro legenda ir mūsų teatras yra puikus.

 

Žinokite, šiek tiek prailgo, išties išsėdėti kad ir su dviem pertraukomis iki galo nepasiruošus kavos po ilgos dienos reikia pastangų, todėl į spektaklį rekomenduoju eiti gerai fiziškai pailsėjus, kad nepristigtų dėmesio koncentracijos. Istorija sukurta dramaturgo ir prozininko Mariaus Ivaškevičiaus, su kuriuo Koršunovas jau ilgą laiką dirba. Labai man patiko jų bendrystė ir spektaklis „Miegantys“, tad tikiuosi pamatyti ir apie Imanuelį Kantą (jau kitą teatro sezoną). „Išvarymas“ iš esmės pasakoja apie laikotarpį po stojimo į Europos Sąjungą, po vadinamųjų 2004-ųjų, kai atsivėrė sienos ir galimybė lietuviams emigruoti, susikurti savo sėkmės istoriją. Kaip žinia, didžiajai daliai tą padaryti pavyko, o kai kurie baigė savo gyvenimus kalėjimuose arba po tiltais. Marozai, kekšės, gyvenimo nieko prarasti nebijantys smurtautojai ir nuoširdūs naivuoliai, sunkaus darbo nebijantys patiklieji – visokio plauko lietuviai vienu autobusu išsiruošia į Londoną kaip į stebuklų šalį, tačiau nutinka labai greitas pravalas – jie netenka pasų, o žadėtas darbas ir galimybės greitai žlunga.

 

Pagrindinis veikėjas Benas (aktorius Kęstutis Cicėnas) autobuse susipažįsta su Egle, su kuria dar susitiks Londone, kai gyvenimas juos suves. Ar tai tragiškos meilės istorija? Kažkiek. Bet labiausiai, sakyčiau, Vandalo (aktorius Marius Repšys) ir Beno draugystės istorija, paženklinta išdavyste, atleidimu ir pragaištimi. Benas Londone yra integruotas policininkas, šnipas, bet atsidūręs benamio pozicijoje lieka eiliniu imigrantu pastumdėliu, kuris nebegali grįžti į Lietuvą, todėl glaudžiasi pas anarchistus ir gyvena morgo karstuose, kol galiausiai žingsnis po žingsnio atsitiesia, susikuria naują tapatybę, tačiau praeitis nuolat Beną/Robertą persekioja, kol galiausiai jis suvokia, kad negali pabėgti nuo savasties.

 

Spektaklis „Išvarymas“ pagarsėjo pirmiausia dėl to, kad ten pilna atpažįstamo žargono ir keiksmų, prie kurių asmeniškai nesu pratęs, tačiau spektaklio pabaigoje tai jau tapo kone savita „namų kalba“, o tai rodo, kaip greitai kalbiškai priprantama prie smurtinės kalbos. Iš tikrųjų spektaklis galingas tuo, kad ne tik per Beną, bet ir per antraeilius veikėjus papasakoja bendrą margą tautos likimą užsienyje. Vienas įsimintiniausių ir tragiškiausių veikėjų – svajoklė fotografė Eglė, kuri nepritapusi prie britų visuomenės ir negavusi Beno meilės galiausiai tampa kekše, kuri gauna galą. Puikus Gailės Butvilaitės pasirodymas! Kaip, beje, ir Mariaus Repšio sukurtas charizmatiškas marozas Vandalas, bet labiausiai, sakyčiau, šiame spektaklyje be atvangos gyventi ir veikti reikia Kęstučiui Cicėnui, kuris sukūrė nepamirštamą ir evoliucionuojantį veikėją.

 

Šiaip galvoju, kad spektaklis turėjo būti ypač 2011-2012 metais aktualus, kai tik iš tikrųjų pradėjome reflektuoti lietuvių patirtis emigracijoje, kai iš tikrųjų aidu parėjo į viešumą pas mus sukrečiančios istorijos apie išgyvenimą savotiškuose laukiniuose Vakaruose. Šiandien, manau, ypač jau po karantino daugelis dalykų jau pasikeitę, o emigruojantys lietuviai jau moka puikiai kalbą, suvokia galimybes ir paklydimus, nėra naivūs, dažniausiai jau remiasi tuo, kad kažkas ten iš artimųjų ar pažįstamų jau laukia. Vaikščiodamas po didmiesčių rajonus, pagalvoju dažnai, kad dar kokiais 2004 metais tuose rajonuose sutemus būdavo labai pavojinga: kur visi jie pasidėjo? Ogi emigravo, sunyko, išmirė, susėdo į kalėjimus ir iš tikrųjų, nors spektaklis apie išvarymą, bet jis ir apie savitą apsivalymą nuo naivumo, smurto, iliuzijų. Sakyčiau, spektaklis istorinis ir jį jau galima nagrinėti kaip išgyventą patirčių laiką, ypač traumos aspektus, vienatvės ir gyvenimo prasmės dalykus.

 

Tai įspūdingas spektaklis, tikrai. Kartą gyvenime tikrai verta pamatyti. Beje, labai patiko gyva muzika! Bet ar tai mano mėgstamiausias O. Koršunovo pastatymas? Tikrai ne. Esu senamadiškas, tad tebesu ištikimiausias Koršunovo Šekspyro dramų interpretacijų gerbėjas. Techniškai žiūrint „Išvarymas“ nėra pats įdomiausias ar netikėčiausias spektaklis netgi scenografiškai žiūrint (gal pernelyg daug apie jį buvau girdėjęs ir žinojau ko iš jo tikėtis?), tačiau tai organiškai laiką įvairiais aspektais detaliai atskleidžiantis pamfletas, kurio taip lengvai neužmirši, kuriam komizmas ir tragedija yra neatsiejami susimovusio emigranto gyvenimo palydovai.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Spektaklis: Oskaras Koršunovas "Katedra"

Sveiki,

Taip, kol kas nematau jokio perspektyvesnio ir genealesnio Lietuvoje teatro režisieriaus už Oskarą Koršunovą – savitas stilius ir braižas, savita medžiagos interpretacija, magiška ir kartu kontraversiška scenografija... Būtų galima daug ką vardyti apie Koršunovo teatrą, bet šįkart pasidalysiu trumpai apie jo pastatytą spektaklį „Katedra“, remiantis Justino Marcinkevičiaus kadais parašyta pjese.

Pirmas įspūdis, kad didingos katedros statybos scenografijos terpėje rutuliojasi savotiška V. Hugo „Paryžiaus katedros“ ir V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ miksas. Tamsus, kone gotikinės atmosferos pasakojimas turi tai, kas iškart mane kaip žiūrovą nuginkluoja – prieblandos misticizmą, davatkišką tarnystę, po kuria slepiasi žmogiškosios aistros, dvilypumas. Pagrindinis veikėjas – Vilniaus arkikatedros architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, grįžęs iš Europos patiria (ak, kaip netikėta!) regėjimą apie katedrą, kuri turi būti pastatyta ant senosios griuvėsių.

Na, tada ir prasideda aistros dėl finansavimo, meilė vienuolei Ievai, kuri susilaukusi sūnaus nuo Vilniaus vyskupo. Kaip priklauso gerai tragedijai – daug mirčių, neteisybės, istorinio konteksto. Visgi man O. Koršunovas patinka tuo, kad jis pjesėse geba iškelti nūdienos aktualijas ir šioji gotiško, barokiško ir klasicizmo persipynusių mentaliteto pasaulyje iškelti modernią idėją apie kiekvieno iš mūsų katedros statybas ir tos statybos griuvėsius t.y. savotišką vertybių, disciplinos ir vidinės ramybės katedrą viduje. Ką kiekvienam iš mūsų reiškia toji katedra? Ką ji atspindi? Geriausiai viską užbaigia liaudiška daina su egzistenciniu klausimu „Kaip man dabar būti?“ Kai katedros pasaulyje griūva, meilė čia yra, čia nėra, kai viskas taip nepastovu ir didingumas tampa niekingu, iliuzija per tiršta... Iš esmės kaip būti tame nepastovume tarp karų ir nelaimių? Kur tas Dievas, kuris turėtų mus apsaugoti? Tokie klausimai „kybo“ pasibaigus spektakliui. Ir tie klausimai teisingi ir smelkiantys dabartį, kaip kiekvienam iš mūsų atrasti tą teisingą koloną, kuri taptu ramsčiu ir užuovėja nuo neteisybės ir karo?

Gera Mariaus Repšio vaidyba, puiki scenografija, kuri turi ir nacionalistinių tautiškų motyvų, bet kartu atspindi visos Vakarų Europos istorinį portretą... Nežinau, man visada Koršunovas palieka įspūdį, dažnai po karnavališka pateiktimi, rėkavimais lieka toji tyroji egzistencinė nata, kuri nuginkluoja. Visumoje „Katedra“ judanti, progresyvi ir statoma spektaklyje kaip Sizifo mite vėlei iš naujo tam, kad ji būtų nugriauta.

Gera recenzija: Matas Grubliauskas – Katedra vs „Katedra“

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šventasis"

Sveiki, kino žiūrovai,

2017 metų Lietuvos metų filmu išrinkta juosta „Šventasis“ (2017) jau seniai kirbino mano smalsumą, nors paskutiniu metu buvau tiek nusivylęs lietuvišku kinu, kad praktiškai net nebenoriu jo žiūrėti ir jokia komercija manęs nebeatviliodavo į kino salę. „Šventasis“ turėjo tą šansą, tačiau po jo tikriausiai ir vėl ilgai nebežiūrėsiu „rimtojo“ lietuviško kino. Tuoj paaiškinsiu kodėl.

Filmo medžiaga – absoliučiai šiuolaikiška ir artima mums, lietuviams, kurie išgyveno ekonominę krizę, kuri davė išbandymą ne vien per piniginę ir darbą, bet ir gerokai ištampė psichinę būklę, santykius su šeima ir apskritai leido permąstyti savivertę. Visi šie aspektai „nagrinėjami“ „Šventasis“ juostoje, kur pagrindinis aktorius Marius Repšys, primenantis fūros vairuotoją, kovoja su egzistencine krize ir ieško vietos po saule, kad galėtų išlaikyti savo šeimą. Visa tai padaryta konservatyviai „tyliai“, be kokių įvardijimų, tiesiog kamerai sekant veikėjo veiksmus. Tai dažniausiai suveikia ir gurmano vaizduotę pripildo kažin kokios egzistencinės pajautos, užuojautos, palieka apmąstymų, tačiau „Šventasis“ nejaudino nors tu ką. Absoliučiai nesugraudino, neprivertė įsijausti, o ką aš daryčiau, kaip aš jausčiausi, kaip aš elgčiausi toje pilkoje atmosferoje ir toje tikėjimo keistoje parabolėje ties vidine žmogaus krize. Nejaudino ir Mariaus Repšio įvertinta vaidyba.

Gal filmas padarė daugiau nei galiu pasakyti? Jis demaskavo abejingumą šiai temai? Galbūt. Tačiau kodėl kiti filmai geba sujaudinti, o „Šventasis“ pasirodė skurdaus pilko miražo ir vietomis keliantis žiovulį? Negaliu pasakyti, kad režisierius prastas, tiesiog, mano akimis, filmui trūko paprasčiausios dvasios, kibirkšties, kuria patikėčiau, kad iš tikrųjų veikėjas malasi šūdiname krizių pasaulyje.

Mano įvertinimas: 4.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela