Afiša, reklama: spektaklis "Baltaragio malūnas", Alytaus miesto teatras, režisierė Milda Emilija Mičiulytė

 

ALYTAUS MIESTO TEATRAS

„BALTARAGIO MALŪNAS“

Muzikinis spektaklis pagal Kazio Borutos romaną

 

Režisierė – Milda Emilija Mičiulytė

Kompozitorius – Martynas Bialobžeskis

Scenografas, kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis

Režisierės asistentė – Alma Purvinytė

Choreografas – Marius Pinigis

Videoprojekcijos – Titas Jurjonas

Šviesų dailininkai – Natali Melnychuk, Vytautas Skruibys

Garso režisierius – Marius Franckevičius

 

Aktoriai: Vaidas Praspaliauskas, Lyja Maknavičiūtė, Povilas Adomaitis, Eglė Juškaitė, Jonas Gaižauskas, Andra Kavaliauskaitė, Erika Jasinskaitė-Salickienė, Ona Gudaitytė, Tomas Kunčinas, Tomas Pukys, Vincas Vaičiulis

 

Stebuklingi nutikimai, atgaivinti mitai, romantiška meilė ir nelabojo pinklės – tai klasikinė Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ istorija, pasmerkta neblėstančiam populiarumui. Lietuvių literatūros kūrinys, kuriame jungdamas romano formą ir turtingą tautosakos palikimą, rašytojas sukūrė tikrą lietuvišką epą, atgimsta Alytaus teatro scenoje muzikiniu formatu.

Muzikinis spektaklis „Baltaragio malūnas“ – amžinoji kova tarp gėrio ir blogio, apie žmogaus ir velnio grumtynes dėl savo sielos ir laimingo gyvenimo, persipinanti su romantiška Girdvainio ir Jurgos meilės istorija. Antgamtiški reiškiniai, burtai, blogio jėgos nugali trapią žmogaus prigimtį.

Šiame spektaklyje, kaip ir tautosakoje, ypatingas dėmesys skiriamas velnio personažui – regis, visas gyvenimas sukasi aplink jį. O ar kas nors pagalvojo, kodėl Pinčiukas taip elgiasi? Kokie jo elgesio motyvai? Pinčiuko personažas spektaklyje traktuojamas ne kaip priešiška ir destruktyvi jėga, ne kaip blogio įsikūnijimas, o kaip jaunas žmogus, kuris dėl savo kitoniškumo, vienišumo ar charakterio savybių yra nužmoginamas, demonizuojamas, patraukiamas į visuomenės paribį.

 

Tai žmogaus drama, kova su nelabuoju, kuri pirmiausia simbolizuoja sizifišką kovą su likimu. Juk žmogaus gyvenimą dažnai valdo nepažįstamos, svetimos, net priešiškos jėgos, kurių įveikti mirtingieji negali. Visgi net ir pralaimėdami galime išsaugoti savo žmogiškąjį orumą ir išdidžiai pasitikti likimo siunčiamus išbandymus.

 

Premjera – 2024 m. kovo 22 d.

Spektaklio trukmė 2 val. (be pertraukos)

Durys atidaromos 1 val. iki renginio pradžios

Vaikai nemokamai neįleidžiami

Filmas: "Velnio nuotaka" (pagal Kazio Borutos "Baltaragio malūnas")

Sveiki,

Šabloniškai pradėsiu niekam jau nebepristatomą, nes puikiai visiems žinomą, tačiau retesniam mačiusiam iš jaunosios kartos žiūrovų – Lietuvos kino klasika tapusį pirmąjį ekranizuotą miuziklą „Velnio nuotaka“ (Devil‘s Bride) pagal Kazio Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“. Pirmasis miuziklas buvo nufilmuotas Lietuvos kino studijos 1973 metais ir jam tuokart scenarijų parašė vienas didžiausių literatūros XX a. antrosios pusės, mano supratimu, eruditų ir šviesuomenininkų – Sigitas Geda.

Šiandien jau ne kartą scenoje esame sulaukę perkūrimo, spektaklių, muziklų ir dramų, tačiau už ką žinome vieną skaitomiausių mokyklinėje programoje kūrinių „Baltaragio malūnas“, tai dėl to tikriausiai reiktų iš dalies dėkoti Arūno Žebriūno ekranizacijos versijai „Velnio nuotaka“. Istorija pasakoja apie Paudruvės krašte gyvenantį Baltaragį, kuriam gimė dukrelė Jurga, tačiau Baltaragis sudarė sutartį su vietos velniu, išvarytu angelu iš rojaus, todėl jis niekaip negalįs ištekinti savo dukros... Po daugel metų atsiranda toks puikuolis Jurgis Girdvainis, kuris visgi ryžtasi pralaužti ledus ir lekia puikiausiais žirgais pasipiršti Jurgai. Miuziklas iš esmės tiek pasakojimo pobūdžiu, tiek struktūra šiek tiek skiriasi nuo K. Borutos knygos. Visų pirma filme girdime daugiau minorinių dainų, kas šiandienos jaunajam žiūrovui sunku ištverti, tad apysaka atrodo vietomis kur kas dinamiškesnė. Gal tiesiog pats miuziklo žanras, kai atliekama kokia arija nelabai tinkamas staigiems įvykiams vystyti, tad tokios dainos, kai Vaivos Mainelytės atliekamos Jurgos veikėja dainuoja: „Pažiūrėk, tu pažiūrėk, kaip man gera, kas ten daros...“ apskritai bendrame kontekste atrodo labai gyvai.

Taip pat absoliučiai skiriasi romano ir filmo pradžia ir atomazga. Filme ji misterinė, pasakojama apie dangaus karalystę, kada Dievas ištremia bloguosius angelus ir nuridena nuo kalnų į ežerus. To romane nėra, tačiau toji misterinė scena viena įspūdingiausių filme, nes ji apgaubta trankios tuometinės muzikos ir, žinoma, jau užgimstančios sovietinės, jeigu taip galima išsireikšti, hipių dvasios. Manau, filmui dabar reiktų kuo didesnės rekonstrukcijos. Gal net naujo pastatymo, kuris būtų prieinamas mokiniams ir visiems kitiems? Štai rusų filmas „Baubas“ pagal Gogolį jau turi ne vieną versiją, tad kodėl mes negalime savų tautosakinių velnių „pagerbti“?

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:8.7

Visą filmą galite pamatyti čia:

Jūsų Maištinga Siela