Filmas: "Piktoji" / "Wicked: Part 1"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pernai metų pabaigoje pasirodęs miuziklas, kuris remiasi „Ozo šalies burtininko“ pasauliu ir kai kuriais veikėjais manęs pasižiūrėti į kino salė neatvedė tik pustrečios valandos trukmės juostos ilgumas, nors filmą jau tada daugelis kino kritikų aptarinėjo palankiai, o ir paprasti žiūrovai negailėjo liaupsių. Bet yra vasara, per kurią galima sužiūrėti praleistas komercines juostas ir šįkart apie Jon M. Chu režisieriaus sukurtą, sakyčiau, šeiminiam žiūrėjimui muzikinę pasaka „Piktoji“ (angl. Wicked: Part 1) (2024). Taigi, pirmoji „Piktosios“ dalis, tad jau šių metų pabaigoje laukia antroji epopėjos dalis.

 

Istorija pasakoja apie Ozo šalies provincijoje gyvenančią ir per atsitiktinumą gimusią Elfabą, kuri išsiskyrė dėl savo neįprastos smaragdinės žalios odos spalvos ir netikėtomis magiškomis galiomis, kai ši supyksta ir pajunta neteisingumą. Nuo vaikystės nemėgstama tėvo, kaltinama ir gėdinama aplinkinių dėl savo odos spalvos ir nesuvaldomų magiškų galių, ji auga gan atsiskyrusi, įnikusi į knygas ir pan. Vieną dieną jos jaunesnioji sesuo įstoja į koledžą, o ji turi lydėti savo sesę, nepaisant aplinkinių patyčių. Netikėtas incidentas leidžia ir jai pačiai įstoti į burtininkų mokyklą ir šitaip ji įsitvirtina viename kambaryje ne su seserimi, bet pačia populiariausia mergina Galinda, kuri taip pat be proto nori išmokti kerėti, tačiau laikosi princesės jautruolės ir viliokės įvaizdžio...

 

Žodžiu, šioje istorijoje nuolat dainuojama, nekenčiama, susitaikoma, demonstruojamos atviros vertybės ir mažos niekšybės, užsimezgusi trapi draugystė, svajonės ir kova už silpnuosius. Filme nusifilmavo aksominio ir stipraus balso atlikėja Cynthia Eviro, pastaroji ir atliko Elfabos piktosios vaidmenį, o jos antigoniste tapo populiarioji JAV atlikėja Ariana Grande, suvaidinusi Galindą. Gražuolės ir pabaisos principas – populiariausia ir nepopuliariausia mokyklos merginos gyvena viename kambaryje. Skiriasi ir personažų vertybiniai nuostatai, laikysena, kol vieną dieną į mokyklą neatvyksta iš tolimos karalystės studijuoti gražuolis Fijero (aktorius Jonathan Bailey). Deja, jis iškart „atitinka“ gražuolei Galinda... Tačiau filmas neapsiriboja vien tik meilės konkurencijos istorija, nes akivaizdu, kad čia pridėta ir kur kas daugiau probleminių situacijų ir politinių aliuzijų į mūsų tikrovę. Pvz., neįmanoma nesuprasti, kad žalia Elfabos spalva ir socialinis jos atstūmimas kalba apie šių dienų rasizmą, o kalbančių gyvūnų pašalinimas iš profesūros ir apskritai iš žmonių pasaulio rodo diktatūrinės galios ir politinius susidorojimus su apskritai kitokios tautinės tapatybės žmonėmis ir tų žmonių idėjų įvairove.

 

Visame tame prastėjančiame Ozo šalies politiniame laikotarpyje turime tik vienintelę Elfabą, kuri elgiasi teisingai, kalba ir nori padėti dėl galios būti empatiška. Visi kiti yra patikli pilka masė, politiškai neraštingi, pasiduodantys ir silpni prieš autoritetus ir diktatūrines valdžios apraiškas. Norisi tikėti, kad Elfaba bus labiau evoliucionuojanti, tačiau šiame filme ji ištikima nuskriaustųjų ginėja, tiesmuka ir elementari. Akivaizdu, kad Ozo šalyje nepaklusus jai uždedama piktadarės kaukė, kad dar labiau jos bijotų ir šalintųsi. Štai taip sistema susidoroja su mąstančiais, empatiškais ir pokyčių trokštančiais žmonėmis, o piktosios raganos įvaizdis tėra tik propagandinis manipuliacinis įrankis. Bet „Piktojoje“ visas politinis mūsų pasaulio atšvaitas perteikiamas, sakyčiau, taip suprantamai ir akivaizdžiai moralizuojant ilgose teatralizuotose scenose, kad atitinka visus standartinius pasakos-miuziklo žanrinius kanonus.

 

Kita vertus, dainos ir istorija surežisuotos taip spalvingai ir dailiai, kad nekyla jokios abejonės, jog stereotipinis kūrinys yra gerai apgalvotas ir pritaikytas masiniam kokybiškam reginiui. Geri aktorių balsai, šokiai, gėrio ir blogio kova kuriama nepasitelkiant nieko naujo, todėl filmas kažkiek panašus į Burtono serialą „Trečiadienė“, filmą „Gėrio ir blogio mokykla“ – konceptas labai panašus: blogiems ir tamsiems veikėjams metas suteikti pateisinimą ir žmogiškumą, paaiškinti ir atleisti jų niekšybes parodant pateisinančias priežastis. Argi tai ne blogiukų aukso amžius kine?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Šunų sala" / "Isle of Dogs"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Wes Anderson tikriausiai daug kam žinomas kaip keistos logikos, pasakų motyvais pagarsėjęs tokiais filmais kaip „Mėnesienos karalystė“ ir „Viešbutis Didysis Budapeštas“. Jis taip pat turi patirties kuriant ir animacinius filmus. Vienas naujausių jo darbų jau nominuotas „Oskarui“ yra animacinis filmas, skirtas visai šeimai „Šunų sala“ (angl. Isle of Dogs) (2018), kuris pasakoja apie Japonijoje vykstantį šunų genocidą ir trėmimą į negyvenamą sąvartyno ir atliekų salą...

Išties, ko imasi šis režisierius, viskas atrodo kiek neįprasta, nestandartiška, paties režisieriaus logikos sistemoje, o tai ir yra jo pati stipriausia pusė. Kiek neįprasta, kad kūrėjas pasirinko rytietiškos tematikos kontekstą, bet iš esmės jokio skirtumo, nes tai tėra tik pasakojimo forma, o problemos gvildenamos tokios pat tiek Argentinoje, tiek JAV, tiek Lietuvoje. Geriausio draugo šuns ištrėmimas yra savotiška atskirtis ir dar vienas niekingas žmonijos bandymas atsieti save nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, pasitelkiant žiaurumą ir valdžios godumą. Kol šunys kapstosi po šunų salą ir išgyvena įvairius nuotykius, padėdami mažam berniukui susigrąžinti mylimą sargą, tol žiūrovas neskiria, kad šuo yra vien tik gyvulys. Viena stipriausių iliuzijų, kad pasakojimas leidžia pasijusti šunų bendruomenės, savotiška žmogaus civilizacijos sistemos-bendruomenės dalimi, kuri menkai kuo skiriasi nuo pačių žmonių. Sutapatintos šunų ir žmonių vertybės iš esmės išskleidžia jautrų žmogaus ir gyvūnų tapatumo ryšį kaip vieningą serginčios ir viena kitą palaikančios gyvybės visumą.

Tiesa, filme būta tokių keistų pasvarstymų, o kaip sąvartyne integruota tokia aukšta vyriausybės sekimo infrastruktūra, kaip šunys pasistatę plaustus keliasi per vandenyną su... šviečiančiomis lemputėmis? Kaip panirę iš esmės į nuotakų vamzdžius, jie regi apšviestą kanalizaciją lempomis negyvenamoje saloje? Tam tikros filmuko detalės akylesnį žiūrovą priverčia gūžčioti pečiais ir stebėtis.

Jeigu ko ir moko šis filmas, tai tikrai neišmesti šuniuko į gatvę. Priešingai – saugoti ir branginti gyvybę. Nors labai norėčiau, kad kažkas sukurtų animacinį filmą apie skerdyklose pjaunamas karvutes, kiaules ir parodytų vaikams sąmoningumo lygį, kad iš esmės šuo ar kiaulė tai yra ta pati gyvybės, kuri turi jausmus ir savitą bendravimo sistemą, forma. Kol kas labai lengva tapatintis su geriausiu draugu šunimi, nes šunis iš esmės daugelis laiko „nevalgomu“ padaru, neskaitant Šiaurės Korėjos ir kai kurių Kinijos gyventojų. Bet kokiu atveju tokie filmai suteikia per emocinį intelektą geriausią patyrimą, kad bet kokia gyvybė yra brangi.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas po vandeniu" / "The Life Aquatic with Steve Zissou"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Gyvenimas po vandeniu“ (angl. The Life Aquatic with Steve Zissou) (2004) visais atžvilgiais panašus ir į kitus režisieriaus Wes Anderson filmus: „Mėnesienos karalystė“, „Didysis Budapešto viešbutis“ ir t. t. Režisierius turi unikalų braižą, unikalų istorijos matymo kampą, kuris visada balansuoja ant liūdno absurdiškumo, jo veikėjai kaip iškirptos iš kartono lėlės – netikroviški, angažuoti, keisti komiksiniai šablonai, kuriems lemta nuolat susimauti, o susimovus tapti netikrais didvyriais. Taip, tai tipinis W. Anderson filmas.

Pažiūrėjęs jo senesnį darbą, galiu pasakyti, kad tikriausiai jis kuo toliau, tuo mažiau mane žavės. Pripažįstu šį unikalų režisierių, tačiau tikriausiai jo pasaulėvoka kine skirta ne man. Tikrai. Žiūrėjau ir darėsi vis nuobodžiau ir nuobodžiau, nors ir galima pajusti šioje kino juostoje „dvasią“, tačiau kai kada viskas pasidarydavo tiek nuobodžiai ir absurdiškai, kad herojai manęs nebejaudindavo. Filmo pradžia žavi taikiu „liūdnu humoru“ – kuriamas filmas apie ryklių pasaulį, kuriame suėdamas vienas herojus. Vedamas neįtikinamo ir beaistrio keršto pagrindinis herojus nori atkeršyti rykliui, todėl surengiama dar viena karkasinė ekspedicija, kurioje patiriama daugybė keistų nuotykių: piratai, nauji herojai, apsimetėlis sūnus... Viskas atrodo tarsi šiek tiek nerealiai saldu ir šiek tiek nerealiai dirbtinai visko prikaišiota, kad atrodo siužetinė linija tuoj ims ir visai padrikai nutrūks, tačiau režisierius filmo gale ryžtingai sudeda visus akcentus ir filmas galiausiai išlaiko struktūrą.

Filme pasirodo galionas Holivudo žvaigždžių, kuriuos nesunku atpažinti. Kai kurie aktoriai tapo nuolatiniais režisieriaus kompanionais, kurie nuolat švysteli įvairiuose jo projektuose. Apibendrinant norisi pasakyti, kad filmas tikrai nėra prastas, bet bijau, kad vienas iš tų retesnių atvejų, kai mano ir filmo „biolaukai nesutapo“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela