Filmas: "Eretikas" / "Heretic"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Apie siaubo filmą „Eretikas“ (angl. Heretic) (2024), kurį režisavo duetas Scott Beck ir Bryan Woods, (pastarieji praeityje sukūrę komerciškai sėkmingą „Tylos zona“ frančizę), girdėjau nemažai. Naujausias jų darbas „Eretikas“ šiaip gan plačiai išgirtas darbas tiek kino kritikų, tiek paprastų žiūrovų, siaubo mėgėjų, todėl tikėjausi nežinia ko. Gal naujo siaubo elementų? Nematytų ir negirdėtų įtampos būdų? Originalaus scenarijaus? Mindfucko?

 

Filmas pasakoja apie dvi baptistes, kurios atsidavusios ir pasišventusios nuo mažumės religijai, todėl išsiskiria iš savo amžiaus merginų ir sulaukia patyčių. Visgi sesuo Barnes ir sesuo Paxton laikosi drauge ir po mokslų kartu traukia per gyvenamuosius rajonus skleisdamos Dievo žodį dalydamos lankstinukus. Vieną dieną merginos privažiuoja prie atokaus ir prabangaus namo, kuriame gyvena vyras. Pastarasis pakviečia merginas į vidų ir jie pradeda religingą pokalbį, vyras pasirodo svetingas ir geraširdis, pavaišina gėrimais, žada žmonos kepto mėlynių pyrago, bet žiūrovui nuo pat pradžių tampa aišku, kad ten, kur maloningas ir svetingas vyras, ten galima tikėtis vilko, persirengusio avies kailiu. Galiausiai tai pasitvirtina, o besisvečiuojančios merginos netrukus suvokia, kad negali ištrūkti iš vyro namų, tad tenka susigrumti ir savaip išbandyti savo tikėjimo tikrumą ir tyrumą su eretiko paruoštomis užduotimis.

 

Kaip bežiūrėsi, filmas juk primena šiek tiek „Pjūklą“, tik jis ne toks jau žiaurus, kadangi merginoms nereikia nieko nusipjauti, kad išsigelbėtų, viskas daugiau ar mažiau vyksta teologinių karų lygmenyje. Didžiausias šio trilerio siaubo privalumas yra pokalbiai apie religiją. Psichopatas, kurį suvaidino britų aktorius Hugh Grant, primena mefistofelio, gundytojo vaidmenį, kitaip sakant, jam maniakiškai svarbu įrodyti, kad religija išnaudoja merginas, o jos pačios yra suvedžiotos kvailų įsitikinimų apie atpirkimą, stebuklų tikėjimo apie prisikėlimą ir pan. Galiausiai merginos nusileidžia į požemį, kur jų laukia psichopato paruošti vaidinimai ir išbandymai, tačiau būtent nuo šios vietos visas trilerio efektyvumas ir baigiasi, nes žiūrovas pradeda suvokti filmo struktūrinę formą (kompiuterinių žaidimų pagrindu paremtą išėjimo išgyvenimo kambarį) ir jau pamažu darosi nuobodu.

 

Visgi filmo pirmoji pusė įdomi, ji mįslinga, nenuspėjama, dar neaišku, kur viskas pakryps, ko nori eretikas-maniakas, kas nutiks merginoms, ar jos tikrai jau tokios tikinčios ir atsidavusios, o labiausiai stebina teologinis filmo plepumas, kuris masina žiūrovą įsiklausyti į veikėjų argumentus ir pajusti maniakišką psichologinį spaudimą, nepatogumą. Tačiau čia viso filmo įtampa ir pasibaigia, toliau pajungiami išgyvenimo merginų instinktai, o prisikėlimo ir pranašės, valgančios nuodingų šunvyšnių įdaro pyragą, atrodo labiau cirkas, nei tikrovė. Kada nurijus kelis kąsnius žmogus krenta veidu į pyragą negyvas? Lyg nuodai akimirksniu nužudytų nė neįsisavinę per virškinimo traktą. Tam tikra prasme filme yra skubotų ir neapgalvotų dalykų, kurie stebina savo nelogiškumu, karikatūriškumu. Suprantama, nes norėta, kad įvykis vytų įvykį ir atsirastų daugiau dinamikos, bet, man regis, būtent dinamika ir antroje filmo pusėje atsiradęs šabloniškumas sužlugdė šį filmo projektą, padarė iš jo eilinį žiūrovišką filmą, skirtą ne apmąstyti tikėjimo išbandymo klausimus, o tiesiog nueinama į psichopatines pseudointelektualinių imitacijų skerdynes. Taigi pamatinės galimos idėjos subyra ir filmas iš esmės subliūkšta kaip mėlynių pyragas, nepasiūlęs jokių įdomesnių žiūrovui interpretacinių galimybių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesa" / "Truth"

Sveiki,

Paskutiniu metu politinių dramų amerikietiškame kine tikrai nestinga. Šių metų „Oskaras“ filmui „Sensacija“ ir nominuotas „Didysis sprogimas“ bei kasmet prasiveržiančios dramos išties sulaukia didelio pasisekimo, tik šįkart tyli ir beveik nepastebėta kino juosta „Tiesa“ (angl. Truth) (2015), mano akimis, nepelnytai primiršta. Ši kino juosta pasakoja maždaug 2003–2004 metų įvykius, kada laida „60 minučių“ paviešino demaskuojančius to meto JAV prezidento veiklos metus karinėje tarnyboje aštuntajame dešimtmetyje. Anot dokumentų, kurių taip niekada ir nepavyko įrodyti, Dž. Bush niekada neatliko karinės prievolės ir apie tai melavo tautai.

Tiesa, šis biografinis filmas labiau susietas su tiriamąja žurnalistika ir pagrindine Busho demaskavimo iniciatore Mary Mapes, kurią šiame filme įkūnijo Cate Blanchett. Tiesą sakant, kažkodėl visi masiškai kalbėjo apie jos pasirodymą filme „Kerol“, kad tiesiog visi pamiršo šį vaidmenį, nes C. Blanchett šioje juosta man patiko dar labiau! Jos veikėjos ir tėvo senos problemos filme atrodė kur kas žmogiškesnės ir realesnės už sintetiškai suromantizuotą „Kerol“ pasirodymą. Ir apskritai „Tiesa“ dvelkia kažkokia organiška derme tar pagrindinės veikėjos asmeninio gyvenimo vaizdavimo ir darbo televizijoje. Aštrios situacijos, valdžios manipuliacijos ir įvykių „slidumas“ paruošia žiūrovui išties įdomiai politizuotai dramai, kuri kalba apie tai, apie ką Dž. Bush tikrai nenorėtų prabilti.

Prisipažinsiu, kad mane vargina tos politinės dramos ir tiek „Oskaro“ nominantai mane vargino savo angažuotomis žurnalistinėmis kriminalinėmis istorijomis apie plačiai apkalbamas korupcijas, tačiau šioji drama, dėka puikiosios C. Blanchett vaidybos ir būvimo kadre, susižiūrėjo taip, lyg žiūrėčiau ne politizuotą dramą, sutelktą į problemą, bet asmenišką žmogaus išniekinimo dramą, todėl ši juosta man labai tiko ir patiko. Gera režisūra, nuostabi C. Blanchett vaidyba, visa eilė žinomų vyrų aktorių – įtraukiantis reginys.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos ultra" / "American Ultra"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Amerikos ultra“ (angl. American Ultra) (2015) be kompromisų gali šiemet konkuruoti su visais filmais, kurie vaizduoja pilkas asmenybes, staigiai tapusiais super didvyriais. Nors siužetas atrodo gana pusėtinas ir netgi šiek tiek keistas dėl izoliuotos teritorijos, iš kurios bando ištrūkti herojus filmo pradžioje – nejučia imame klausti, kas tai per vieta? Kokie čia moksliniai bandymai? Kuo ypatingas šis personažas? Deja, filmo nenaudai, ši intriga išsisklaido per 20 minučių ir belieka vėlei „išeiti žaidimo“ kambarius.

Greitai užsimezgusi intriga subliūkšta, paslaptys išplaukia pernelyg greitai, personažai atrodo lyg brokuotos lentos ir, tiesą sakant, mažai kuo įdomūs. Vyrukas vis nesugeba pasipiršti merginai (dieve, kaip banalu), prisvilina kiaušinienę (ar būna banaliau?), vėliau pradeda žudyti vardan išlikimo (ultra banalu), nors prieš tai buvo eilinis žolės rūkytojas (maga-turbo-ultra banalu). Ar nenuostabu, kad blogi ir pilki vyrukai filmo ekranuose tampa dvivyriais? Čia nelabai įžvelgiau ir grakščių kovos elementų, kuriuos galėtume pavadinti „estetiniais“, čia ne itin įdomi ir santykių analizė – vaikinas ir mergina susipyksta, o pabaigoje susitaiko (ak, tik nebesakykit, kad nebanalu...). Tiesą sakant, filmas pasirodė toks tuščias ir stačiai kiauras, kad sužiūrėjau jį taip, lyg vandenį leisčiau per rėtį.

Filmas gali pasigirti nebent keturiais gerai žinomais aktoriais, įvertintais įvairiais apdovanojimais – Kristen Stewart, Jesse Eisenberg, Connie Britton, Topher Grace... Kad ir kaip šie aktoriai šiame filme lakstytų, žudytų, pyškintu kulkas ar būtų nugrimuoti, vis tiek tai nelabai įsimenantys vaidmenys. Aišku, pamatyti juos ekranuose su nauju amplua buvo tikriausiai vienas didžiausias malonumas iš šio filmo, bet visumoje kūrinys atrodo prėskas, keistas ir... ką čia ir bepridursi, būna tikrai geresnių juostų už „Amerikos ultra“. Beje, ar sakiau, kad ir pavadinimas taip pat tvoskia banalumu? 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pašaukimas" / "The Calling"

Sveiki,

Taip jau būna su tais mistiniais trileriais, kad juos mėgsti arba jų nemėgsti. Taip nutiko ir su filmu „Pašaukimas“ (angl. The Calling) (2014), kuris man iš esmės patiko. Filmą pažiūrėti, kaip ir daugeliui, tikriausiai inspiravo aktorė Susan Sarandon. Tai pirmasis pilnametražis Jason Stone sukurtas vaidybinis filmas, kuris pasakoja atokaus miestelio serijinio žudiko istoriją.

Jeigu jums patiko tokie filmai kaip „Septyni“ ar „Zodiakas“, manau, šį filmą taip pat vertėtų pažiūrėti. Nors kino kritikai filmą sutiko ganėtinai „drungnai“, bet man jis paliko gana neblogą įspūdį. Aišku, pirmoji filmo pusė, ypač pradžia ganėtinai nuobodoka. Susan Sarandon laka alkoholį, masiškai geria vaistus ir visaip stengiasi gyventi normalų policininkės gyvenimą. Intriga prasideda po pirmosios savižudybės, ją paaštriną tos baisios mirusiųjų fotografijos, kurių burnose sustingęs liežuvis ir lūpos taria po raidę. Galiausiai kriminalinė istorija tampa apgaubta ne tik žmogžudysčių, bet ir religinio, fanatiško ritualo – 12 mirčių prikels vieną mirusįjį. 

Žinote, vietomis filmas tapo gana kraupokas. Net nesitikėjau, kad šitaip greitai įsijausiu į filmą, nors iš pradžių filmas lyg ir nieko gero nežadėjo. Net plaukeliai pasišiaušė, kai teko regėti lavonų nuotraukas, klausytis senų užkeikimų. Aišku, Sarandon atliko gerai savo darbą, bet filme bene efektingiausiai atrodė „Saulėlydžio“ sagos blogiukas Christopher Heyerdahl, kurio veidas skleidė nepaprastą demonišką fanatiko energiją. Jam šis vaidmuo be galo tiko.

Tai efektingas, bet ramus filmas, kuris, bent man, buvo baugesnis daug kartų už kruvinas standartines skerdynes. Kartais subtilumas gali priversti virptelėti, o brutalūs kraujo fontanai ir klyksmai užmigdyti vidury seanso. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Parvežk mane šiąnakt namo" / "Take Me Home Tonight"

 

Sveiki,

Pažiūrėjęs filmą „Vaikinams tai tinka“ (2008), nutariau pratęsti aktorės Annos Faris filmografiją ir nedelsiant pasižiūrėti dar vieną romantinę komediją „Parvežk mane šiąnakt namo“ (Take Me Home Tonight). Nors šis toli gražu nebuvo vien tik komedija, nes nevykėlis, kuris filmo pabaigoje nuskina laurus, romantinių komedijų yra daug, šis nieko nebeišsiskiria. Gal filmų ir nevertėtų lyginti, tačiau kaip komedija „Vaikinams tai patinka“, man asmeniškai, buvo geresnis.

„Parvežk mane šiąnakt namo“ – tai šiek tiek nuobodoka, nors ir linksma, ir greitai įtraukianti romantinė komedija, tačiau ji paskęsta savo scenarijumi – ir vėl vakarėlis, ir vėl prisimenami mokykliniai laikai, ir vėl šokiai, ir vėl nesėkmės, ir vėl „nepamirštama naktis“, ir vėl koksas, alkoholis, kurių romantinių komedijose tikrai netrūksta ir nestinga. Žinoma, vakarėlis atrodo siautulingai įdomus, o ir nelabai užmigsi prie tokio filmo, jeigu esi nusiteikęs gerai praleisti laiką, tačiau nepaisant visko, turiu priekaištų scenarijui, pasigedau originalumo, išskirtinumo ir kažko savito, kas išskirtų šį kūrinį iš daugelį kitų.

Nesigailiu žiūrėjęs, tačiau filmas nesužavėjo, nebuvo jis ir pernelyg juokingas. Apart apkūnaus ir labai kvailo draugelio, kuris matomai visą gyvenimą kentė patyčias dėl savo bukumo, personažų juokingų filme nelieka. Lieka tik geriečiai „nusivylę“ ir tie, kuriems visą laiką sekėsi, kitaip sakant, šikniai. Filmas kaip ir apie netradicinį klasės susitikimą ir mokyklinių laikų atgaminimas bei senų meilių prisiminimai baigiasi kaip tikroje pasakoje, tik tai be banalių ir spalvingų Bolivudo tipo šokių ir dainų. Nepaisant visko, man buvo žavūs aktoriai, jie tokie sutverti būti šitam filme, ypatingai Topher Manager, kuris man priminė šuniuką, kuriam pasiseka gauti kaulą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela