Filmas: "Butas" / "The Apartment"

 Sveiki,

 

Senas geras retro kinas vėl sugrįžo pas mane! XX amžiaus vidurio kino legenda Billy Wilder sukūrė ne vieną kultinį filmą, kurie tapo net tolimiems lietuviams žinomi vien iš pavadinimo, pavyzdžiui, „Džeze tik merginos“ (1959), o štai po metų režisierius pristato kitą sėkmingą filmą – „Butas“ (angl. The Apartment) (1960), kurį iš esmės nusprendžiau pasižiūrėti dėl didelių simpatijų aktorei Shirley MacLaine, pastaroji šioje juostoje sukūrė vieną iš pagrindinių Franės Kubelik vaidmenį.

 

Tiesą sakant, filmas išties labai seno sukirpimo ir jau nuo pat pirmųjų kadrų atsidūriau lyg senuose namuose! Buvau primiršęs tą seno ir gero sukirpimo Holivudą, kuris išgyveno tikrą aukso amžių ir niekas jo nebardavo dėl įsigalėjusių šablonų, nors jis akivaizdžiai egzistavo, bet dėl to, kad nebuvo pernelyg su kuo palyginti, nebuvo ir pretenzijų. Tos juodai baltos spalvos, interjero detalės, televizoriaus valdymo pultelis, patefonas ir senoviniai šaldytuvai atrodo kaip iš kokios į istoriją nugrimzdusios Atlantidos. Tiesą sakant, taip ir yra.

 

Istorija išties šmaikšti ir įtrauki. Biuro darbą dirbantis C. C. Baxteris, norėdamas užkopti karjeros laiptais, naktimis ir vakarais laikinai pernuomoja savo butą viršininkams, kad jie galėtų atsivežti savo meilužes ir praleisti vakarą. Tuo pat metu Baxteris slampinėja po miestą, miega ant suolelio ir persišaldo, tačiau jam pavyksta išsikovoti geresnes sąlygas darbe. Galiausiai įsivelia į darbinį meilės trikampį. Biuro šefas „kadrina“ lifto darbuotoją (man išvis neįtikėtinas darbas – visą dieną važinėji liftu ir visiems maigai mygtukus!? Čia kaip koks Antanas Garšva iš „Baltos drobulės“), tačiau su liftininke Frane santykius norėtų megzti ir Baxteris, galiausiai Franė patenka į keistą vieno buto istoriją, į kurį ją kaip meilužę vežasi šefas, bet iš tikrųjų jis priklauso Baxteriui... Daug paradoksalių ir komiškų situacijų filme verčia ir stebėtis, ir juoktis. Puikus scenarijus!

 

Nepaisant visos įtraukios istorijos, man filmas atrodė maskulistinis. Visi vyrai šefai be išimties turi meilužes, vienas kitą drąsina kaip „patinai“, patiklios ir naivios moterys paliekamos ant ledo, nes jos per kvailos suprasti, kad tikri „patinai“ savo vaikų ir žmonų nepalieka dėl liftininkių. Klasikinis variantas klasikiniame kine. Visgi scenos konstruojamos daugiau ar mažiau kaip teatro scenoje, tad manau, kad pakoregavus tam tikras scenas scenarijų nesunkiai būtų galima adaptuoti teatro scenoje. Komiškos situacijos, sakyčiau, nelabai pasenusios, daugelis šiuolaikinių holivudinių komedijų iki šiol kalba apie tuos pačius dalykus kaip ir filme „Butas“. Žavesio filmui suteikia būtent istorinė kino raiška, spalvos, tuometinis operatoriaus darbas ir netgi tas pats senoviškai svaiginantis orkestrinis garso takelis. Visgi žiūrėdamas kaip ir kiekvieną retro filmą, galiu prisiekti, jog filmą esu matęs vaikystėje, kažkur ataidėjo prisimanai, nuotrupos, kad dešimtame dešimtmetyje per kažkokias šventes visgi filmą transliavo, nes įspėjau tam tikras scenas ir intuityviai atsekiau naratyvą. Filmas smagus, jį galima žiūrėti kaip delikatesą ir nesierzinti, kad viskas nusenę, priešingai – mėgautis, tarsi vaikščiotum po senovinį kino pasaulį.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bernis" / "Bernie"

Sveiki, 

Šįkart apie kultinių filmų „Vaikystė“ bei trilogijos „Prieš saulėlydį“ režisieriaus Richard Linklater komediją „Bernis“ (angl. Bernie) (2011). Na, kažkaip neįprasta, kad tikras gyvenimas stanga tampa amerikietiško komedijinio filmo siužetu – realūs žmonės, jų prototipai, dokumentuota medžiaga staiga įgyja ne tik šiame filme juoko ir parodijos, kiek parodo pačius bendražmogiškuosius amerikiečius, kurie gana skirtingai priima nusikaltėlius ir jų nusikaltimus. Bernis be jokios abejonės yra jau savaime kaip vaikščiojantis anekdotas, o jo kriminalinė praeitis istoriją tik padaro dar labiau kontrastingą: visai kitaip būtų, jei filme veiktų koks nors „treninguotis“ iš Vilijampolės.

Iš esmės netipinė komedija, nes ji biografinė. Tai, žinoma, smagu, nes vykęs scenarijus, dokumendinio filmo pateikties parodija iš esmės įtikina. Čia ir juoko, ir per tą juoką išreikšta socialinė kritika leidžia mėgautis kone absurdiškais istorijos niuansais. Filme pasirodo puikioji aktorė Shirley McLaine, kurią taip mėgstu iš aštuntojo dešimtmečio filmų. Švysteli ir daugelio mėgiamas Matthew McConaughey, tačiau nepasakyčiau, kad kažkuo filmas sukurtais personažais būtų ypatingai unikalus (o unikalumą šis režisierius itin mėgsta), kiek džiugina apskritai bendra filmo parengtis ir išgauta specifinė, nors ir amerikietiška, istorija.

Jeigu paklaustumėt, ar verta žiūrėti? Atsakyčiau, kad verta žiūrėti kaip komediją, kuri turi savito išskirtinumo amerikiečių pop jaunimo sukurtų prastų komedijų bume. Man asmeniškai „Bernis“ patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plieninės magnolijos" / "Steel Magnolias"

Sveiki, skaitytojai,

Seniai ketinau pažiūrėti šį filmą, bet tiesiog kažkaip vis užkrisdavo, o ir buvau visai praradęs susidomėjimą. Tikra JAV kino klasika tapusi juosta „Plieninės Magnolijos“ (angl. Steel Magnolias) (1989) jau yra sulaukusi ir naujesnio pastatymo, tačiau mane domino būtent šis su daug kam žinomomis puikiomis Holivudo aktorėmis.

Tiesą sakant, filmas pakvipo pelėsiais ir seniena. Ne pačia prasčiausia prasme, bet tos devinto dešimtmečio pabaigos mados, šukuosenos, grožio supratimas... Tiesiog neįtikėtina, kaip viskas pasikeitė per tiek metų. Filmą gali daug kas palaikyti tiesiog „bobišku“ dėl savo kvailų įsitikinimų, kad moterų tauškalai per vestuves kirpykloje gali tikti tik moterims, o vyrams reikia smurto, sekso ir ginklo. Kvaili, aišku, stereotipai. Nepasakyčiau, kad „Plieninės magnolijos“ yra tas filmas, kurį būtina pamatyti. Istorija nelabai mane sujaudino, nors tenka pripažinti, kad scenarijus gana neblogas, intymūs ir moters gyvenimą atspindintys dialogai, bendruomeniškumas ir viena kitos palaikymas išties glaudžiai supresuotas, kad iš tikro primena magnolijų krūmą. Vyrų pasaulis, pagalvojau, kur kas uždaresnis ir vienišesnis. 

Apskritai labai džiaugiausi vėl pamatęs daugybę savo mėgstamų aktorių, įskaitant ir Julia Roberts, kuri pelnė už šį vaidmenį „Auksinį gaublį“, taip pat visada charizma spinduliuojanti Shirley Maclaine, kuri buvo puiki, tačiau tuo pačiu pernelyg bukai komiška, kažkokia dirbtina. Apskritai visas filmas yra apie gėlių sužydėjimą ir praradimą, apie dukters ir motinos ryšį, tačiau istorija pateikta balansuojant tarp komedijos ir dramos, čia liūdna, čia tuoj darosi juokinga, tarsi bijant sužeisti žiūrovą. Toks eklektiškas balansavimas sukuria filme tokią specifinę pozą, kad pasaulis yra įvairių jausmų mikstūrą, tačiau būtent dėl noro jį pavaizduoti įvairų, išėjo kažkoks netikrumas, sintetika. Šiaip ar taip filmas visai patiko, tačiau antro karto nebežiūrėčiau...

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švelnumo kalba" / "Terms of Endearment"

Sveiki, kino žiūrėtojai,

Filmas „Švelnumo kalba“ (angl. Terms of Endearment) (1983) anuomet buvo vienas geriausių metų filmų, nominuotas net 11 „Oskarų“ ir net penkis iš jų pelnęs. Tai tikriausiai buvo antroji priežastis, kodėl pažiūrėjau šį filmą, pirmoji – aktoriai, kurie nuraškė „Oskarus“. Na, filmas šiandien primintų mums komedijos ir dramos derinį, bet filmas, sakyčiau, daugiau turi dramos elementų. Ekranizuotas pagal romaną ir anuomet sulaukė netgi kultinės sėkmės. Visų pirma aktorė Shirley MacLaine, kurią paskutiniu metu itin pamėgau, pelnė „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, o Jack Nicholson antrąjį savo karjeroje „Oskarą“ už antraplanį vaidmenį – abu vaidmenys įsiminti, tačiau man labai šiame filme patiko ir aktorė Debra Winger, kuri pasitenkino tik nominacija.  

Na, toli gražu man filmas nepasirodė „superinis“, bet kad kultinis, tai jautėsi ir veržlumas, ir scenarijus, ir vaidyba. Sakyčiau toks „lengvas“ su ilgo šeimyninio gyvenimo nuotrupomis ir aistromis. Filmas pasakoja apie motinos ir dukters santykius ir jų atskirus ryšius su vyrais – lengva ir sudėtinga gyvenimo ir tarpusavio santykių tėkmė. Filme esama visko – ir holivudinių dvelksmo, šablonų, ir įdomių scenų, praradimų, dramų, skirtingų charakterių, ir liūdesio. Lyg iš pirmo žvilgsnio atitiktų šiuolaikines mūsų romantines komedijas diapazoną, tačiau čia svarbus ne tiek romantinės meilės aspektas, kiek vieningos šeimos portretas. Filme esama ir itin skaudžių praradimų, susijusių su sunkiomis ligomis...

Tiesiog filme visko radau po truputį. Sužiūrėjau su lengvu atodūsiu, mėgavausi siužetu, lėta ir jaukia tėkme, aktoriais, tačiau tas mėgavimas liko be kažkokio didesnio jaudulio, nors filmo pabaigoje jau beveik norėjau išspausti ir ašarą. Filmas, manau, vertas savo žiūrovo, jį gali žiūrėti ir paprasti žiūrovai, ir kino gurmanai, nes, kaip jau sakiau, juostoje rasite visko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela