Filmas: "Butas" / "The Apartment"

 Sveiki,

 

Senas geras retro kinas vėl sugrįžo pas mane! XX amžiaus vidurio kino legenda Billy Wilder sukūrė ne vieną kultinį filmą, kurie tapo net tolimiems lietuviams žinomi vien iš pavadinimo, pavyzdžiui, „Džeze tik merginos“ (1959), o štai po metų režisierius pristato kitą sėkmingą filmą – „Butas“ (angl. The Apartment) (1960), kurį iš esmės nusprendžiau pasižiūrėti dėl didelių simpatijų aktorei Shirley MacLaine, pastaroji šioje juostoje sukūrė vieną iš pagrindinių Franės Kubelik vaidmenį.

 

Tiesą sakant, filmas išties labai seno sukirpimo ir jau nuo pat pirmųjų kadrų atsidūriau lyg senuose namuose! Buvau primiršęs tą seno ir gero sukirpimo Holivudą, kuris išgyveno tikrą aukso amžių ir niekas jo nebardavo dėl įsigalėjusių šablonų, nors jis akivaizdžiai egzistavo, bet dėl to, kad nebuvo pernelyg su kuo palyginti, nebuvo ir pretenzijų. Tos juodai baltos spalvos, interjero detalės, televizoriaus valdymo pultelis, patefonas ir senoviniai šaldytuvai atrodo kaip iš kokios į istoriją nugrimzdusios Atlantidos. Tiesą sakant, taip ir yra.

 

Istorija išties šmaikšti ir įtrauki. Biuro darbą dirbantis C. C. Baxteris, norėdamas užkopti karjeros laiptais, naktimis ir vakarais laikinai pernuomoja savo butą viršininkams, kad jie galėtų atsivežti savo meilužes ir praleisti vakarą. Tuo pat metu Baxteris slampinėja po miestą, miega ant suolelio ir persišaldo, tačiau jam pavyksta išsikovoti geresnes sąlygas darbe. Galiausiai įsivelia į darbinį meilės trikampį. Biuro šefas „kadrina“ lifto darbuotoją (man išvis neįtikėtinas darbas – visą dieną važinėji liftu ir visiems maigai mygtukus!? Čia kaip koks Antanas Garšva iš „Baltos drobulės“), tačiau su liftininke Frane santykius norėtų megzti ir Baxteris, galiausiai Franė patenka į keistą vieno buto istoriją, į kurį ją kaip meilužę vežasi šefas, bet iš tikrųjų jis priklauso Baxteriui... Daug paradoksalių ir komiškų situacijų filme verčia ir stebėtis, ir juoktis. Puikus scenarijus!

 

Nepaisant visos įtraukios istorijos, man filmas atrodė maskulistinis. Visi vyrai šefai be išimties turi meilužes, vienas kitą drąsina kaip „patinai“, patiklios ir naivios moterys paliekamos ant ledo, nes jos per kvailos suprasti, kad tikri „patinai“ savo vaikų ir žmonų nepalieka dėl liftininkių. Klasikinis variantas klasikiniame kine. Visgi scenos konstruojamos daugiau ar mažiau kaip teatro scenoje, tad manau, kad pakoregavus tam tikras scenas scenarijų nesunkiai būtų galima adaptuoti teatro scenoje. Komiškos situacijos, sakyčiau, nelabai pasenusios, daugelis šiuolaikinių holivudinių komedijų iki šiol kalba apie tuos pačius dalykus kaip ir filme „Butas“. Žavesio filmui suteikia būtent istorinė kino raiška, spalvos, tuometinis operatoriaus darbas ir netgi tas pats senoviškai svaiginantis orkestrinis garso takelis. Visgi žiūrėdamas kaip ir kiekvieną retro filmą, galiu prisiekti, jog filmą esu matęs vaikystėje, kažkur ataidėjo prisimanai, nuotrupos, kad dešimtame dešimtmetyje per kažkokias šventes visgi filmą transliavo, nes įspėjau tam tikras scenas ir intuityviai atsekiau naratyvą. Filmas smagus, jį galima žiūrėti kaip delikatesą ir nesierzinti, kad viskas nusenę, priešingai – mėgautis, tarsi vaikščiotum po senovinį kino pasaulį.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Psichopatas" / "Psycho"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti jau nebepristatomą, bet visiems daugiau ar mažiau žinomą Alfredo Hitčkoko Filmą „Psichopatas“ (Psycho) (1960 m.). Tai legendinė legendinio amerikiečio režisieriaus juosta, pastaroji įtraukta į visus geriausių visų laikų filmų sąrašus. Keista tai, jog šį filmo niekas nenorėjo finansuoti, todėl režisierius apsiėmė kurti nespalvotą filmą, dalį finansinių lėšų padengdamas iš savo kišenės. Filmas buvo labai populiarus, bet nemažiau kartu kritikuojamas ir tuometinės visuomenės už smurto scenas bei atvirus aktorės rūbus. Dabar žiūrint, filme vaizduojamas smurtas ir rūbai nieko nebestebina, tiek dabar viskas atvira ir žiauru šiuolaikiniame kine, kitą vertus, galima spėti, kad ši Hičkoko juosta ir pravėrė didžiulę skylę nepuritoniškajam kinui. Filmas, kaip rašo išmaningoji vikipedija, buvo nominuotas net keturiems „Oskaramas“, tačiau kažkodėl taip nė vieno apdovanojimo, spėjama dėl cencūzinės kritikos, taip ir nebuvo apdovanota, bet kritikai šį filmą įvertino labai gerai, o žiūrovai iki šiol laiko kino industriniu šedevru.

Man asmeniškai filmas tikrai patiko, ilgai dvejojau grįžti į kino klasiką, tačiau buvo verta ir, manau, viena Hitčkoko juosta tikrai neapsiribosiu. Filmas tikrai gan senas, sulaukęs net trijų tęsinių, o 1998 metais net gan tikslaus perdirbimo, pastarasis buvo įvertintas Kanų kino festivalyje, jei dabar neklystu, auksine palmės šakele. 

„Psichopatas“ – tai dramos, trilerio ir siaubo mišinukas su puikiais, jau į istoriją įėjusiais aktoriais, o ką jau besakyti apie patį režisierių. Iš pradžių filmas pasirodė kaip kokia romantinė „Kasablanka“, bet laikui bėgant išauga kriminalinė įtampa, kurią lydi nuostabios retro spalvos ir intensyvus garso takelis, būdingas tuometiniams filmams. Šiaip iš šio filmo gavau beveik visko – aktorius, režisūrą, filmavimo manieros, istorijos, įtampos, įdomumo... Ir tikrai, perspjauna daugelį šiuolaikinių trilerių ir kriminalinių dramų. Labai džiaugiuosi pamatęs šią juostą, o jei jūs vis dvejojate ir galvojate, kad norite žiūrėti klasiką, bet vis dėl to nesiryžtate, siūlau pažiūrėti šią juostą – nenusivilsite. Galbūt imsiuosi šiol juostos vertimo ir ateityje galėsite išvysti titruotą lietuviškai.

Mano vertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com