Dienos citata: Alfred Hitchcock (Alfredas Hitčkokas) apie siaubą ir įtampos skirtumą kine

 

Sveiki,

 

Kol žiūriu trečiojo R. Murphy serialo „Monstras: Edo Geino istorija“, kuriame mane itin nustebino režisieriaus Alfredo Hitchcocko pasirodymas, kuris, remdamasis Edo Geino istorija, sukūrė vieną klasiškiausių siaubo filmų „Psichopatas“. Vėl prisiminiau Hitchcocką, kuris savo skambiais ir tyčia ciniškais pasisakymais ne kartą drebino visuomenę skandalais.

 

„Teroras (siaubas) yra tada, kai žinai, kad po stalu yra bomba. Įtampa yra tada, kai žiūrovas žino, kad po stalu yra bomba, bet personažai nežino.“ Alfred Hitchcock

 

Alfredas Hičkokas (Alfred Hitchcock) gimė 1899 m. rugpjūčio 13 d. Lėtonstone, Rytų Londone, katalikiškoje, konservatyvioje šeimoje, kurioje buvo trys vaikai. Jo tėvas buvo daržovių ir vaisių prekiautojas, o šeima vertėsi gana gerai. Hičkoko vaikystė pasižymėjo griežta ir disciplinuota katalikiška aplinka, ypač jo motinos įtaka. Jis pats save apibūdino kaip uždarą, šiek tiek nutolusį vaiką. Baimės ir kaltės jausmai, kurie tapo jo filmų pagrindu, buvo suformuoti ankstyvaisiais metais; pats Hičkokas mėgo pasakoti anekdotą, kaip būdamas mažas berniukas buvo nusiųstas į vietos policijos nuovadą su rašteliu, o pareigūnas jį trumpam uždarė į kamerą, sakydamas, kad štai kas nutinka neklaužadoms berniukams. Šis įvykis, tikras ar išgalvotas, rodo jo ankstyvąjį susižavėjimą autoritetu ir baime.

 

Jaunasis Alfredas įgijo jėzuitų išsilavinimą Šv. Ignaco koledže, kurio griežta tvarka dar labiau sustiprino jo polinkį į detales, tvarką ir kaltės temas. Būdamas aštuoniolikos, mirus tėvui, jis pradėjo dirbti telekomunikacijų kabelių gamybos įmonėje, studijuodamas vakariniuose kursuose meno ir inžinerijos srityse. Jo kelias į kiną prasidėjo atsitiktinai: 1920 m. jis gavo darbą JAV įmonės „Famous Players-Lasky“ Londono padalinyje, kur pradėjo nuo techninių pareigų – piešė titrų korteles nebyliesiems filmams. Greitai įgimtas meninis talentas, detalių stebėjimas ir kruopštumas leido jam pakilti pareigose. Jis tapo scenaristu, meno vadovu, kol galiausiai 1925 m. sukūrė savo pirmąjį, nebaigtą, filmą, o 1927 m. išleido pirmąjį komerciškai sėkmingą trilerį „Nuomininkas: Londono miglos istorija“ (The Lodger: A Story of the London Fog), įtvirtinusį jį kaip įtampos kūrimo meistrą.

 

Hičkokas buvo žinomas kaip itin kontroliuojamas ir metodiškas kūrėjas. Jo santykis su kinu buvo inžinerinis ir vizualus: jis teigė, kad filmas turi būti visiškai suplanuotas dar prieš pradedant filmavimą. Dažnai sakydavo, kad filmavimo aikštelėje jis jaučiasi nuobodžiaujantis, nes visos kūrybinės idėjos jau įgyvendintos scenarijuje ir kadruotėse. Jo asmenybė buvo kompleksiška: viešai jis buvo ciniškas, juodojo humoro nestokojantis figūra, o jo elgesys su aktoriais buvo profesionaliai manipuliuojantis (garsioji citata: „Aktoriai turėtų būti traktuojami kaip galvijai“), siekiant išgauti maksimalų efektą be menamo „vaidybos proceso“ trukdžių. Šis jo valdingas temperamentas ir preciziškumas jam pelnė „Įtampos Meistro“ reputaciją.

 

Jo asmeninis gyvenimas buvo gana užslėptas, stabilus ir nekonfliktiškas, palyginti su jo ekrano dramomis. 1926 m. jis vedė Almą Reville, kuri buvo scenaristė, montuotoja ir patikima jo bendradarbė bei gyvenimo partnerė. Alma tapo jo patikimiausia patarėja ir kritike, su kuria Hičkokas turėjo dukterį Patriciją. Nepaisant viešos Hičkoko asmenybės, pilnos niūrumo ir ciniškumo, jis buvo atsidavęs vyras ir tėvas. Tačiau jo filmuose nuolat pasireiškianti sudėtinga ir dažnai destruktyvi aistra šaltoms, elegantiškoms blondinėms (pavyzdžiui, Grace Kelly, Tippi Hedren) peržengė profesinius santykius ir tapo žinoma kaip jo kūrybinė fetišo išraiška.

 

Hičkoko santykis su visuomene ir žiūrovais buvo kontroliuojamas ir manipuliuojantis. Jis puikiai išnaudojo medijas ir tapo vienu pirmųjų režisierių, kuris pats tapo prekės ženklu. Jo siluetai, garsūs pasirodymai savo paties filmuose ir jo televizijos laidos „Alfred Hitchcock Presents“ įvadiniai monologai pavertė jį atpažįstamu kultūros simboliu. Jo temperamentas, nors ir kontroliuojamas, visada buvo apipintas įtampos ir paranojos elementais, kuriuos jis, regis, sąmoningai puoselėjo tiek asmeniniame gyvenime, tiek kine. Jis mirė 1980 m. balandžio 29 d. Los Andžele, palikęs neišdildomą pėdsaką kino istorijoje.

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Pasirodė Alfredo Hitchcocko filmas "Psichopatas"

Sveiki,

Šią birželio 16 dieną, 1960 metais, pirmąkart pasirodo legendinis Alfred Hitchcocko filmas „Psichopatas“, kuris pakeičia kino raidos istoriją. Iš pradžių filmas buvo beveik nepastebimas ir vangiai apie jį buvo kalbama, tačiau netrukus į jį atkreipia dėmesį kino kritikai ir žiūrovai, kurie iki tol nebuvo pratę ne tik prie tokio atviro smurto ir kraujo kine, bet ir prie intymiai vaizduojamų poros santykių. Filmas buvo itin mažo biudžeto ir kritikuojamas dėl dorovės, tačiau netrukus daugelis panašaus žanro filmų pamažu daugiau ar mažiau ėmė sekti „Psichopato“ keliu, tad šio filmo įtaka neabejojama. 1992 metais filmas įtrauktas į Nacionalinių filmų registrą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paukščiai" / "The Birds"

Sveiki, skaitytojai,

LRT televizija net aštuonis vakarus mus lepins vienu paslaptingiausiu pasaulyje režisieriumi Alfred Hitchcocko filmais. Ir vienas iš jo klasiškiausių filmų, žinoma, yra „Paukščiai“ (angl. The Birds) (1963). Tiesą sakant, žaviuosi šio režisieriaus darbais „Psichopatas“, „Svaigulys“ ir kitais, kad net neabejojau, jog „Paukščius“ sužiūrėsiu irgi su malonumu.

Visų pirma – ta septinto dešimtmečio elegancija ir atmosfera! Kokios gražios moterys ir vyrai! Kur čia nepatikėsi, kad darbininkų klasės atstovai šitaip gražiai rengdavosi... Bet tai graži holivudinė maniera, kai aktoriai be perstojo arba rūko, arba geria viskį. To „Paukščiuose“ neįmanoma nepamatyti, nes aktoriai tikrai būtų tuštesni ir neturėtų ką veikti, jeigu kišenėse nesinešiotų cigarečių pakelio ir ypač tos elegantiškos moterys... Visgi nieko nepadarysi, to laikmečio filmai užgriozdinti šių kadrų ir kad žmonės anuomet gyveno sveikiau, kažin, ar tai nėra iš piršto laužta nesąmonė. Visgi filmas keistas kaip ir jo scenarijus: kurių galų graži blondinė važiuoja su automobiliu 100 kilometrų, kad pristatytų du varganus paukštelius nepažįstamajam? Tai tikra mistika labiau nei tie apsėsti paukščiai! Kai kurių loginių spragų, manau, šiuolaikinis kinas paprasčiausiai neleistų daryti, bet dėl tam tikros stilistikos, logikos nebūvimo, manau, A. Hitchcocko filmuose daug kas leidžiama...

Meluosiu, jeigu sakysiu, kad filmas įtraukė nuo pat pirmųjų kadrų – nė velnio. Teko gana ilgai kiurksoti ir muistytis, kol galiausiai mistiniai potėpiai – to aš ir lakiau! – galiausiai užvaldytų. Nors galima pasijuokti iš tam tikrų techninių ano meto sprendimų, kaip antai automobilio vairavimas, rodant projekcijai ir kuriant dinamišką veiksmą, visgi režisieriui pavyko perteikti gana originalų siaubo ir mistikos persunktą scenarijų apie paukščius kaip velnio apsauginius, puolančius žmones. Nė nesitikėkite, kad viskas kaip klasikiniame kine įprasta, bus atskleista, ne, tai tarsi apreiškimas, neturintis bendro paaiškinimo. Pro duris snapais sau kelią kertantys jūriniai paukščiai ir varnos išgąsdintų kur kas labiau nei tarpduryje pasirodžiusi vėlė. Visgi manau, kad šis filmas, nepaisant laikmečio standartų, yra vienas iš klasiškiausių A. Hitchcocko filmų, palikęs siaubo žanro aruoduose savąją žymę.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svaigulys" / "Vertigo"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Lėtai, bet tęsiu geriausių Alfred Hitchcock filmų peržiūras ir šįkart jau trečioji mano matyta jo juosta „Svaigulys“ (angl. Vertigo) (1958). Šį filmą pasirinkau Helovyno nakčiai, nors jame maža to siaubo, bet žiūrėjimo malonumas užtat buvo garantuotas. Prieš tai matyti „Psichopatas“ ir „Langas į kiemą“ taip pat buvo tikra karamelė akims ir sielai, tai lyginant su jais „Svaigulys“ man pasirodė įdomesnis ir geresnis už „Langą į kiemą“.

Apskritai filmas pagal įvairius topus yra laikomas vienas geriausių per visą kino industriją. Šio titulo „Svaigulys“ gviešiesi ilgus dešimtmečius vis nenumaldomai kildamas ir pagaliau 2012 m. (topas pertvarkomas kas 10 metų) jam pavyko įsitvirtinti geriausiųjų pozicijos viršūnėje. Apskritai kalbant, filmas išties geras. Jame yra visko – lėtos draminės tėkmės, intrigos, jausmų pertekliaus, detektyvo, bet labiausiai filmą „puošia“ scenarijaus cinkelis duoti pagrindiniam personažo aukščio baimės ligą, kuri suteikia personažui svaigulį. Svaigulys įgauna metaforinę galią ir jis įsiviešpatauja ne tik kaip liga, bet apskritai kaip detektyvo dvasinės būsenos susverdėjimas, iliuzijų pasaulio patikrinimas. Veikėjai pradeda balansuoti tarp tikrovės ir vaiduokliškai iliuzinės tikrovės – šitoks balansavimas anuomet kine buvo tikrai nuostabus. Jis ir tebėra nuostabus netgi lyginant su Ingmar Bergmano „Žemuogių pievele“, kur ryškiai akcentuojama sapno plotmė.

„Svaigulys“ be jokios abejonės yra ir klasikinė sentimentalizmo istorija. Tiesiog nualpti galima, kaip vyrukas spaudžia moterį pasikeisti išoriškai, kad patikrintų praeities įvykius, net galvoj netelpa, kaip jis nemato, kad tai yra ta pati moteris! Žinoma, visi romantiniai apsikabinimai, simfoninis garso takelis – tiesiog viskas puiku, nors ir panašėja į šiuolaikines muilo operas. Visgi filmas labiau detektyvinis, su mistikos elementais. Viena gražiausių ir įspūdingiausių scenų, bent man, yra pasivaikščiojimas po sekvojų mišką ir rąsto rievių analizė, per kurią bandoma sumistifikuoti veikėjos psichinę būklę. 

Filmas tiesiog vertas savo žiūrovo. Nemirštanti klasika, kaip ir visi A. Hitchcocko aktoriai, kuriais gėrėjausi ir gėrėjausi...

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.4 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Langas į kiemą" / "Rear Window"

Sveiki, kinomaniakai,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti amerikiečių legendinio režisieriaus Alfred Hitchcock‘o filmą „Langas į kiemą“ (angl. Rear Window) (1954). Vėl grįžtu prie šio kino genijaus. Prieš porą metų matytas jo filmas „Psichopatas“ padarė labai gerą įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir daugiau šio režisieriaus darbų. 

„Langas į kiemą“ – tai visiškai kitoks filmas. Deja, iškart prisipažinsiu, kad jis man nepadarė tokio stipraus ir galingo įspūdžio, kokį buvo padaręs „Psichopatas“, tačiau filmas pasirodė labai mielas ir gana įtraukiantis. Klasikinis režisieriaus pasirinktas kino žanras – kriminalinis trileris su detektyviniais elementais. „Langas į kiemą“ iškart patraukia savo šešto dešimtmečio dvasia – neįtikėtino grožio aktorė Grace Kelly, apie kurią šiuo metu jau sukurtas filmas „Monako princesė“ su Nicole Kidman. Čia ji tiesiog tviskėte tviska elegancija ir moteriškumu – dievaži tos senojo Holivudo moterys buvo tokios gražios. Taigi filmas iškart dvelkia šeštu dešimtmečiu ir karkasiniu, teatro dekoraciniu pastatymu. Įspūdis toks, kad filmas filmuojamas tarp kartoninių dėžių, bet tuo kartu ta trapi dirbtina realybė tampa žavi ir įtikinama, o personažai savo languose netgi prijaukinti.

Scenarijus labiau panašus į pjesę, nei į scenarijų filmui. Veiksmas vyksta izoliuotose patalpose, praktiškai niekur neišeinama iš kiemo ribų, todėl kamerai patogu slankioti nuo vieno lango prie kito. Filmo kriminalinė mįslė taip pat įdomi – iki pat pabaigos, jeigu nežinote šio filmo siužeto, neaišku, ar personažai stebintis kaimynus per langus klysta kaltindami kaimyną žmonos nužudymu, ar iš tikrųjų yra teisūs... Tai ir yra didžioji šio filmo sėkmė – siužetinė intriga, nors finalas šiek tiek ir skurdokas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Šiaip filmas stilingas, įdomus – mėgstu šio dešimtmečio kiną, tačiau taip pat negaliu pasakyti, kad „Langas į kiemą“ mane itin sužavėjo. Geras filmas geram vakarui, bet nedaugiau, tačiau net neabejoju, o ir IMDb reitingai rodo, kad tai vienas geriausių šio režisieriaus darbų, įvertintų žiūrovų.

Kadrai iš filmo "Langas į kiemą":

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Psichopatas" / "Psycho"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pakomentuoti jau nebepristatomą, bet visiems daugiau ar mažiau žinomą Alfredo Hitčkoko Filmą „Psichopatas“ (Psycho) (1960 m.). Tai legendinė legendinio amerikiečio režisieriaus juosta, pastaroji įtraukta į visus geriausių visų laikų filmų sąrašus. Keista tai, jog šį filmo niekas nenorėjo finansuoti, todėl režisierius apsiėmė kurti nespalvotą filmą, dalį finansinių lėšų padengdamas iš savo kišenės. Filmas buvo labai populiarus, bet nemažiau kartu kritikuojamas ir tuometinės visuomenės už smurto scenas bei atvirus aktorės rūbus. Dabar žiūrint, filme vaizduojamas smurtas ir rūbai nieko nebestebina, tiek dabar viskas atvira ir žiauru šiuolaikiniame kine, kitą vertus, galima spėti, kad ši Hičkoko juosta ir pravėrė didžiulę skylę nepuritoniškajam kinui. Filmas, kaip rašo išmaningoji vikipedija, buvo nominuotas net keturiems „Oskaramas“, tačiau kažkodėl taip nė vieno apdovanojimo, spėjama dėl cencūzinės kritikos, taip ir nebuvo apdovanota, bet kritikai šį filmą įvertino labai gerai, o žiūrovai iki šiol laiko kino industriniu šedevru.

Man asmeniškai filmas tikrai patiko, ilgai dvejojau grįžti į kino klasiką, tačiau buvo verta ir, manau, viena Hitčkoko juosta tikrai neapsiribosiu. Filmas tikrai gan senas, sulaukęs net trijų tęsinių, o 1998 metais net gan tikslaus perdirbimo, pastarasis buvo įvertintas Kanų kino festivalyje, jei dabar neklystu, auksine palmės šakele. 

„Psichopatas“ – tai dramos, trilerio ir siaubo mišinukas su puikiais, jau į istoriją įėjusiais aktoriais, o ką jau besakyti apie patį režisierių. Iš pradžių filmas pasirodė kaip kokia romantinė „Kasablanka“, bet laikui bėgant išauga kriminalinė įtampa, kurią lydi nuostabios retro spalvos ir intensyvus garso takelis, būdingas tuometiniams filmams. Šiaip iš šio filmo gavau beveik visko – aktorius, režisūrą, filmavimo manieros, istorijos, įtampos, įdomumo... Ir tikrai, perspjauna daugelį šiuolaikinių trilerių ir kriminalinių dramų. Labai džiaugiuosi pamatęs šią juostą, o jei jūs vis dvejojate ir galvojate, kad norite žiūrėti klasiką, bet vis dėl to nesiryžtate, siūlau pažiūrėti šią juostą – nenusivilsite. Galbūt imsiuosi šiol juostos vertimo ir ateityje galėsite išvysti titruotą lietuviškai.

Mano vertinimas: 9.5/10

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com