Filmas: "Nostalgija" / "Ностальгия" / "Nostalghia"

Sveiki, skaitytojai,

Priešpaskutinis dar nematytas garsiojo rusų režisieriaus Andrei Tarkovsky filmas „Nostalgija“ (ital. Nostalghia) (1983) jau buvo sukurtas už Sovietų Sąjungos ribų. Režisierius po „Stalkerio“ daugiau nebesukūrė nė vieno savo filmo gimtinėje. Kad ir kaip atskirai bevertinčiau šio legendinio režisieriaus darbus, tai mano vienas pačių artimiausių savo jausena režisierių, kūrusių neišdildomus metafizinius sapno ir ilgesio prisodrintus filmus. Paskutiniai jo darbai „Nostalgija“ jau sukurtas italų kalba, o „Auka“ (1986) prieš pat autoriaus mirtį – švedų kalba. Ar kitos šalys ir aktoriai turėjo įtakos režisieriaus darbams? Žinoma, tačiau stebėdamas „Nostalgiją“ praktiškai pajutau visą A.Tarkovskį su visomis jo rusiškomis žemėmis.

Nors mano mėgstamiausi jo filmai visgi išlieka „Stalkeris“ bei „Adrėjus Rubliovas“, tačiau ir „Nostalgija“ turi didelio peno ir pamąstymų: ką jis norėjo pasakyti šia sceną? Ką jis norėjo pasakyti? Nuolat galvoji, kai žiūri „Nostalgiją“ ir atpažįsti mistinį šunį, simbolius, pasąmonės klodus, kurie „išvirsta“ kaip sapnai, sumišę su prisiminimais, kurie beregint tampa pilni sakralios mistikos. Kai kada nereikia nė galvoti, užtenka jausti laiką, lašantį vandenį, apleistus skurdžius namus, būties ženklus... Visa tai kuria kažin kokį A. Tarkovskio pasaulį, kuris nors ir Italijoje, vis tiek tebėra režisieriaus žemėje. Iš visų penkerių filmų, tikriausiai „Nostalgija“ yra mažiausiai turintis siužetinių vingių ir daugiausiai dirbama ties žmogaus emocijomis, jas suaštrinant iki nostalgiško skaudulio, ką rodos, iš tikrųjų išgyvena pagrindinis personažas, išsemtame karštųjų vandenų baseino dugne nešdamas simbolinę šviesios atminties žvakę, kuri tampa ir jo gyvenimo žvake...

Kas šiame filme itališko? Bepročiai stebi, kaip didingoje antikinėje architektūros aikštėje susidegina beprotis, sakantis kone šekspyriško turinio monologus, manifestuodamas prieš bedvasį pasaulį... Didybės ir menkybės triumfas, netgi kadrai, filmuoti viešbučiuose, žingsniai, cemento bildesys yra itališkas, nes jie kitaip skrieja erdvėje, atsimuša į kur kas aukštesnes lubas, byloja, kad apie erdvę režisierius pasakoja garso juslėmis ir tai tampa dar viena tėvynės, praeities ir ramybės ilgesio išraiška. Amžinas būvimas tarp sapno ir realybės A. Tarkovsky padarė sakralų kūrėją, kad net šiek tiek apmaudu, jog tiek mažai filmų paliko per savo trumpą gyvenimą. Galbūt „Nostalgija“ nėra mano mėgstamiausias režisieriaus filmas ir kažin, ar būtų iš tų, kurį norėčiau pažiūrėti antrąkart (todėl džiaugiuosi, kad LRT rubrikoje „Šlovės alėja“ būtent rodė šį filmą), tačiau bent kartą pamatyti šį filmą bet kuriam kino gurmanui, manau, yra tik į naudą, o A. Tarkovskio gerbėjams neįmanoma pražiopsoti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švelnumo kalba" / "Terms of Endearment"

Sveiki, kino žiūrėtojai,

Filmas „Švelnumo kalba“ (angl. Terms of Endearment) (1983) anuomet buvo vienas geriausių metų filmų, nominuotas net 11 „Oskarų“ ir net penkis iš jų pelnęs. Tai tikriausiai buvo antroji priežastis, kodėl pažiūrėjau šį filmą, pirmoji – aktoriai, kurie nuraškė „Oskarus“. Na, filmas šiandien primintų mums komedijos ir dramos derinį, bet filmas, sakyčiau, daugiau turi dramos elementų. Ekranizuotas pagal romaną ir anuomet sulaukė netgi kultinės sėkmės. Visų pirma aktorė Shirley MacLaine, kurią paskutiniu metu itin pamėgau, pelnė „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, o Jack Nicholson antrąjį savo karjeroje „Oskarą“ už antraplanį vaidmenį – abu vaidmenys įsiminti, tačiau man labai šiame filme patiko ir aktorė Debra Winger, kuri pasitenkino tik nominacija.  

Na, toli gražu man filmas nepasirodė „superinis“, bet kad kultinis, tai jautėsi ir veržlumas, ir scenarijus, ir vaidyba. Sakyčiau toks „lengvas“ su ilgo šeimyninio gyvenimo nuotrupomis ir aistromis. Filmas pasakoja apie motinos ir dukters santykius ir jų atskirus ryšius su vyrais – lengva ir sudėtinga gyvenimo ir tarpusavio santykių tėkmė. Filme esama visko – ir holivudinių dvelksmo, šablonų, ir įdomių scenų, praradimų, dramų, skirtingų charakterių, ir liūdesio. Lyg iš pirmo žvilgsnio atitiktų šiuolaikines mūsų romantines komedijas diapazoną, tačiau čia svarbus ne tiek romantinės meilės aspektas, kiek vieningos šeimos portretas. Filme esama ir itin skaudžių praradimų, susijusių su sunkiomis ligomis...

Tiesiog filme visko radau po truputį. Sužiūrėjau su lengvu atodūsiu, mėgavausi siužetu, lėta ir jaukia tėkme, aktoriais, tačiau tas mėgavimas liko be kažkokio didesnio jaudulio, nors filmo pabaigoje jau beveik norėjau išspausti ir ašarą. Filmas, manau, vertas savo žiūrovo, jį gali žiūrėti ir paprasti žiūrovai, ir kino gurmanai, nes, kaip jau sakiau, juostoje rasite visko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tylos zona" / "The Dead Zone"

Sveiki,

Šiaip esu senųjų Stephen King romanų ekranizacijų gerbėjas, todėl nedvejodamas ėmiausi filmo „Tylos zona“ (angl. The Dead Zone) (1983) su puikiu aktoriumi Christopher Walken. Na, režisierius David Cronenberg nėra naujas atradimas kino industrijoje, jis režisavo begales filmų: „Žvaigždžių žemėlapiai“ (2014), „Pavojingas Metodas“ (2011), „Rytietiški pažadai“ (2007), „Smurto istorija“ (2005) ir kt. Tai nėra prastas režisierius, jis nebijo skirtingų žanrų, eksperimentuoti, moka pritraukti garsius aktorius.

„Tylos zona“ balansuoja tarp misticizmo ir siaubo filmo elementų, neprarasdamas savo Stephen King būdingo vidinės psichologinės personažo įtampos. Režisierius, sakyčiau, visai neblogai „pagavo“ šį personažą, o gal reiktų čia nuopelnus priskirti aktoriui Ch. Walken, bet tenka pripažinti, kad filmas, deja, nebuvo toks įspūdingas, koks buvo romano ekranizacija „Mizerė“ (1990). Pirmoji filmo pusė išties intrigavo – iš komos pabudęs vyrukas tampa aiškiaregiu, netrukus jis įsivelia į rinkiminę kompanija ir juo bandoma spekuliuoti. Tiesą sakant, iki tol, kol personažas neįsivelia į politines machinacijas, tol filmas „iki pirmos žmogžudystės“ atrodo dar labai daug žadantis ir intriguojantis, o vėliau siužetine prasme praslysta paviršiumi ir darosi vis nuobodžiau ir nuobodžiau kaip ir patys politiniai rinkimai, kurie užgožė filmo kuriamą mistinę ir paslaptingą aurą.

Filmą rekomenduočiau nebent patiems S. Kingo gerbėjams arba tiems, kurie mėgsta devinto dešimtmečio kiną, bet kad itin patiks – nepažadu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karen Silkvud" / "Silkwood"

Sveiki, kino gerbėjai,

Noriu pristatyti ir pakomentuoti seną neprastą filmą „Karen Silkvud“ (angl. Silkwood) (1983) – šiuo atveju, tai ne kokio miestelio pavadinimas, bet realiai egzistavusios moters pavardė. Filmas biografinis ir jis pasakoja apie Karen Silkvud (1946–1974), kuri buvo paprasta ir sunkiai besiverčianti daugiavaikė motina, dirbanti pavojingame fabrike su radioaktyviu plutoniu, patyrusi ne vieną nudegimą ir į viešumą iškėlusi kompanijos neadekvačius nesiskaitymus ne tik su savo darbuotojais, bet ir jų nuodijimais bei papirkinėjimais. 1974 lapkričio mėnesį, Karen Silkvud po susitikimo su žiniasklaida, grįžtant namo, pateko į avariją ir netikėtai žuvo. Manoma, kad prie šios autoavarijos prisidėjo kompanijos nusamdyti atitinkami asmenys, kurie nenorėjo, kad į viešumą išeitų jų juodi darbeliai...

Tikriausiai niekada gyvenime nebūčiau pamatęs šio filmo, jei ne Meryl Streep, kuri eilinį kartą, bet šįkart už Karen Silkvud vaidmenį, buvo nominuota „Oskarui“, o aš daugiau ar mažiau seku visus šios aktorės geriausius filmus. O filmas išties neprastas, nors iš tikrųjų šiek tiek slėgė žiūrint į devintą dešimtmetį, kuris dabar atrodo toks ribotas, skurdus ir net daug skurdesnis už tviskantį retro stilių – tai rokerių amžius! Nežinau, kiek Meryl Streep sudegino cigarečių šiam vaidmeniui, bet tikriausiai ne vieną bloką, nes vangiai pamatysi sceną, kur jos personažas Karen Silkvud neturi tarp pirštų smilkstančios cigaretės. O jau liesumas, o jau gražumo tos Meryl Streep būta – tiesiog pasigėrėjimas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Cher, kuri atliko lesbietės Doly vaidmenį, nors jis antro plano personažas, tačiau taip pat nominuotas „Oskarui“. Iš tikrųjų baisiai atrodė tik tos baisiai išdarkytos šukuosenos – iškarpyti plaukai priminė nevalyvas ir pilnas blusų galvas, tačiau tokia buvo laikmečio mada. Filme pasirodo dar vienas garsus aktorius – Kurt Russell, tačiau jis man šiame filme nepasirodė itin įdomus...

Kadras iš filmo "Karen Silkvud".

Na, filmas įdomus savo medžiaga. Nors svarbiausias įvykis yra Karen kova su darboviete, tačiau labai daug dėmesio skiriama jos pačios gyvenimui – atskirta nuo vaikų, gyvenanti su meilužiu ir nuomojanti kambarį draugei, jos santykiai, nuotaikos – kartais atrodė, kad filmas šiek tiek vilkina pačią esmę, bet, kitą vertus, režisieriui rūpėjo aprėpti platesnę Karen Silkvud asmenybę ir, ką gi, jam iš tikrųjų pavyko. Graudūs ir žiaurūs paskutinieji kadrai, kurie nebepalieka jokių abejonių – puikiai papasakota istorija ir dar kartą puiki toji Meryl Streep. Nesigailiu žiūrėjęs. Patiko. Paliko tikrai neblogą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela