Lietuvoje
nemažas būrys kinomanų, kurie lenkiasi Andrejaus Tarkovskio kūrybai. Koks šis
žmogus buvo? Kuo jis gyveno? Kaip jį atsimena artimieji? Nuo Tarkovskio mirties
praėjo jau daugiau nei 30 metų, o savo paskutiniuosius gyvenimo metus po filmo „Aukojimas“
jis nugyveno Europoje, nebegalėdamas grįžti į tuometinę Sovietų Sąjungą. Gana
nemažai teko atskirai domėtis A. Tarkovskio asmeniniu santykiu su jo paties
kūriniais ir tuo, kaip jis gyveno, todėl į jo paties sūnaus Andrejaus A.
Tarkovskio paruoštą dokumentinę kino juostą „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip
malda“ (angl. Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer) (2019) pažiūrėjau
su pirmutiniu smalsumu ir ketinimu atrasti ką nors išties negirdėto...
Prieš
kelerius metus Kino pavasaris buvo pažėręs įspūdingos dokumentikos, kada
asmenybės kultas, jo asmeninis gyvenimas ir laikmečio dvasia sukūrė vakuumą
kaip atskiro personažo, todėl poveikis tų filmų, kad ir apie operos legendą Maria
Callas, buvo sunkiai suvokiamas, nes filmai pritrenkdavo savo asmenybės
visapusiškumu. To iš esmės tikėjausi ir iš šios kino juostos, tačiau, matyt,
Tarkovskio sūnus turėjo kitokią viziją. Apie Andrejų Tarkovskio gyvenimą
sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, o šitas „Kinas kaip malda“ labiau, mano
supratimu, skirtas A. Tarkovskio kino pradininkams, kurie matė kelias jo
juostas, tačiau nėra susipažinę su medžiaga, kaip tie filmai buvo kuriami.
Jeigu
iš tikrųjų, vienu momentu filmas nuliūdino, nes jis nesukūrė nei asmenybės
kulto, nei leido apčiuopti, kas tas Tarkovskis. Veikiau filmą vertinčiau kaip
tėvo ir sūnaus patirčių apmąstymo filmą, kur Tarkovskio sūnus, turėdamas gana konservatyvią
idėją, bando išgryninti sakraliuosius genialaus režisieriaus aspektus, visų
pirma, požiūrį į poeziją, tėvo kultą, kiną, meną ir galiausiai į patį tikėjimą.
Filme skamba daug pačių A. Tarkovskio interviu nuotrupų, taip pat skamba
muzika, panaudota „Veidrodyje“, Andrejaus Tarkovskio tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio
eilėraščiai... Atraminiu filmu visgi, mano supratimu, tampa „Veidrodis“, bet nė
žodžio, kad režisierius buvęs ir velnių priėdęs, ir impulsyvus, labai mažai
informacijos apie tai, kaip režisierius priėmė savo ligą, nutylima ir jo
santykiai su sūnumi ir žmona... Tiesiog tas asmeninis buities ir kasdienybės
fasadas eliminuotas iš filmo, o galbūt jis ir būtų padėjęs labiau išgryninti
Tarkovskio gyvenimą.
Filmo
struktūra gana primityvoka, ji laikosi ne bendros temos, bet laiko
chronologijos. Šykščiai „perbėgama“ per Tarkovskio vaikystę, praktiškai jau
spaudoje išreklamuotomis Tarkovskio vaikystės klišėmis ir nieko naujo. Toks
įtarimas, kad sūnus, kurdamas apie tėvą filmą arba bijojo kažką įžeisti, arba
atskleisti daugiau nei būtina. Bet klausimas tada: kam kurti dar vieną dokumentinį filmą, kad jį pavadintum „savu žvilgsniu“, jeigu būtent autentiškumo filme ir
pristigo. Pasakysiu taip: tai labai užslaptintas filmas, labai nudailintas ir
dėl to kiek netikras.
Kitą
vertus, filme pasakojama apie Tarkovskio metafizinius potyrius ir tai buvo
vienas iš pagrindinių kino filmo įgyvendintų tikslų. Ką gi, jis pasiektas. Įdomūs
tie kadrai, kai grįžtama po daug metų į tas vietas, kur buvo filmuojamas „Veidrodis“
ir „Nostalgija“. Bet vėlgi dokumentika tokia, kad jos, bent mano galva,
nesupras, kas nematė nė vieno Tarkovskio filmo. Tai dokumentika, kuri
nesupažindina, o tiesiog sujungia jo filmų retrospektyvą ir iš sudėtingų
metafizinių simbolių paaiškinama paprastomis poetizuotomis citatomis. Bandoma
atskleisti ir režisieriaus santykius su Sovietų Sąjungos cenzūra, kas jį labai
liūdino, tačiau aštrumo ir įtaigių detalių, liudijimų, kurie išties paveiktų, pristigo.
Galiu tik numanyti, kad obuolys nuo obels netoli rieda ir Tarkovskio sūnus iš
esmės norėjo kalbėti per dokumentiką savo tėvo kalba, metaforizuotai, o
žiūrovas po naratyvu pats turėtų atrasti aštresnes prasmes. Galbūt. Bet kokiu
atveju filmą vertinu kaip A. Tarkovskio sūnaus paminklą savo tėvui.
Paskutinis dar
nematytas Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmas „Aukojimas“
(kai kur verčiama „Auka“) (šved. Offret) (1986) tapo ir
man paskutiniu nematytu septintuoju iš jo repertuaro. Šie metai man ypatingi,
nes peržiūrinėju antrąsyk visus A. Tarkovskio filmus, tačiau taip niekada ir neteko
pamatyti jo paskutiniojo „Aukojimo“, kurį iš dalies tausojau ypatingai savo
gyvenimo progai, iš dalies dėl to, kad filmas švedų kalba su angliškais
titrais, o A. Tarkovskio dialogai-monologai, persmelkti filosofijos ir
religijos apmąstymų, nėra tokie lengvi analizei, tačiau toji diena išaušo per
pačias Vėlines ir pagaliau pamačiau paskutinį jo kūrinį.
Tais pačiais
metais nufilmuotas filmas A. Tarkovskiui tapo lemtingas dar ir dėl to, kad
režisierius gruodžio pabaigoje mirė. Pasak režisieriaus sūnaus, tėvas tikėjo
pranašystėmis ir ritualais, o „Aukojimo“ scenarijus būtas dvigubas, kaip ir
gaisras filmavimo aikštelėje, kai beprotis Aleksandras sudegina namus. Pirminiame
scenarijaus variante režisierius buvo sukonstravęs savotišką pasveikimo nuo
vėžio, kuriuo sirgo pagrindinis veikėjas Aleksandras, stebuklą, kai jis
permiega su namų tarnaite, pabėgėle iš Islandijos, vardu Marija. Vyriško ir
moteriško pradų susijungimas irgi ritualas, tačiau scenarijų režisierius netikėtai
ima ir pakeičia, kai šis sužino, jog jam pačiam diagnozuotas plaučių vėžys. Kiek
tokių menininkų, kurie kurdami aplinkybes iš esmės sukuria savo lemtį? Apie tai
reiktų parašyti atskirą traktatą, tačiau kokio įtikėjimo galią turėjo pats A.
Tarkovskis, kad galėjo „prisišaukti“ ligą ir bandė nuo jos „pabėgti“
pakeisdamas scenarijaus likimą ir kartu savo paties likimą? Man iki šiol
paslaptis.
Deja,
režisierius Kanų festivalyje, kuriame filmas pelnė net tris svarbius
apdovanojimus, jau nebegalėjo pasirodyti dėl jo sunkios būklės. Taip pat
režisierius jau nebegalėjo grįžti ir į Sovietų Sąjungą, nes 1983 metais po
Italijoje nufilmuotos „Nostalgijos“, pasiliko už Geležinės uždangos, palikęs
vienuolikmetį sūnų ir žmoną, ir artimuosius... Jis pasirinko kūrėjo kelią, bet
gal ir iš esmės tikėdamasis, kad vakarietiškoji kur kas pažangesnė medicina
padės jam išsikapstyti iš ligos. „Aukojimas“, skirtas sūnui, kurį režisierius
pamato jau penkiolikos, visai merdėdamas ir užbaiginėdamas savo knygos
rankraščius, dirbdamas ir kurdamas, apmąstydamas mirties patale.
Tik filmui
pasibaigus tapo aišku, kad jame vaizduojamas nekalbantis berniukas, kuris
išgyveno gerklės operaciją Japonijoje, o dabar reikės gydyti Australijoje, todėl
varo artimuosius į neviltį, yra paties A. Tarkovskio sūnaus prototipas. Režisierius
negali susikalbėti su juo dėl Geležinės uždangos, todėl reikalinga tam tikra
raiša, nebylystė, kaip išreikšti to ryšio trūkumui, juk šiaip ar taip visi
filmai šiek tiek autobiografiniai.
Visas filmas
nufilmuotas Švedijoje, Gotlando saloje, Baltijos jūroje. Tai vasaros vila,
kurioje apsistoja aristokratiška švedų šeima, išgyvenanti prasidėsiančio Trečiojo
pasaulinio karo siaubą. Žinoma, filme tai tik misterija, kaip velnio
bauginantis apreiškimas, kuris namų ponią įvaro į isteriją, tačiau „Aukojime“
tai sąlygota, iš tikrųjų žemai praskrendantys lėktuvai simbolizuoja pagrindinio
veikėjo Aleksandro tamsiausią išbandymų naktį. Jis kaip pilyje besislepiantis
gyvasis tarp mirusiųjų, išgėręs slepiasi nuo iliuzijų, bet kartu dėl to puola į
jų glėbį. Pamasintas girto paštininko Oto, jis keliauja pas tarnaitę raganą Mariją,
kuri atlieka tam tikrus religinius ir pagoniškuosius ritualus, ši veikėja
dviprasmiška: ji ir ragana, ji ir švenčiausioji Mergelė Marija iš ikonos; ji
kerėtoja, ji išganytoja. Ir čia švenčiausią lytinio akto akimirką A. Tarkovskis
panaudoja jau „Veidrodyje“ (1975) matytą magišką pakylimą virš lovos sceną. Apie
kūniško ir dvasinio susiingimo momento svarbą galima spręsti ir apie
režisieriaus galimybes žmogaus dvasios suirutėje ieškoti harmonijos, in
ir jan susijungimo kaip išsigelbėjimo, vienas kitą sustiprinančių energijų
aktą.
Visgi lyginant
su filmais, filmuotais dar Sovietų Sąjungoje, šis filmas, kad ir koks atrodytų
misterinis, man jame mažiausia metaforų. Taip, metafizinių elementų ir simbolių
esama, naudojami sapno-vizijų-regėjimų-haliucinacijų motyvai, kad išgautų
metafizinę Aleksandro sumišimo vaizdinį. Tačiau žvelgiant į teksto prasmę, apie
ką kalba veikėjai ir kaip jie kalba, vaikščiodami po vėjuotus namus, tyrinėdami
seną žemėlapį, visgi atrodo, jog žiūrėtum nebe įmagnetintą Tarkovskio kiną, o
labiau teatralizuotą ankstesniųjų metafizinių filmų versiją.
Gal iš tikrųjų
režisierius bėgdamas nuo magiškesniosios „Aukojimo“ versijos, bandė surealistinti
filmą ir jį išgryninti? Sakoma, kad režisierius po šio filmo turėjo užmačių
pastatyti vieną garsiausių Šekspyro pjesių, o tai vedė prie naujų, jau jo
galvoje besišaknijančių pjesės perteikimų variantų. Kitą vertus, A. Tarkovskis
niekada nebuvo itin plastiškai dinamiškas, poetiškas – žinoma, tačiau jo
scenos, jeigu pažiūrėsime į „Stalkerį“ ar „Nostalgiją“, atrodo kaip
vaikščiojantis lėlių namelis, tam tikra kompozicija: mąslūs aktorių
žingsniavimai, ilgi filosofiniai monologai, žvelgiant pro langus arba vienas
kitam pro šalį, tyrinėjant apsemtus namus... Tačiau „Aukojime“ tai itin atrodo
kaip teatro scenoje ir tik tos metafizinės scenos, panašios į sapniškas
vizijas, leidžia sujungti teatrą su metafizinio kino raiška.
Pagrindinis veikėjas
Aleksandras prisiekia Dievui, jeigu šis išgelbės žmoniją nuo Trečiojo
pasaulinio karo, jis paaukos viską, net savo mažąjį nekalbantį sūnelį. Primena daugybę
Biblijos motyvų, kada brangiausia auka už viso pasaulio gėrį, yra paklojama per
vieną silpnumo akimirką, prisiminkime Kainą ir Abelį, Kristaus pasiaukojimą
vardan žmonijos ir pan. Visgi A. Tarkovskis jungia, kaip sakiau, religinius
motyvus su liaudies šamanizmu, tikėjimu raganomis, paranormaliais reiškiniais,
jungia žmogaus fizinį kūną su dvasia. Čia vėl jis ritualams pasitelkia ugnies
apvalantį ir griaunantį archetipą, kuris galiausiai pasitarnauja Aleksandro
beprotybės siautuliui; jis sudegina namus.
Sakoma, sceną
reikėjo perfilmuoti net du kartus, nes pirmasis realiai nufilmuotas gaisras
paprasčiausiai neįsirašė, todėl teko atstatyti namą ir vėl viską perfilmuoti, o
aktoriams, kurie įtikinamai klampoja po pelkę ir isteriškai rėkia dėl gaisro
tai jau antras dublis, vadinasi, jiems vėlei reikėjo grįžti į salą, patirti A. Tarkovskio
susierzinimą ir kitus nesklandumus... Tačiau toji scena, degimo, jungčių su
praeitimi, su pažadu, galiausiai yra A. Tarkovskio dar vienas ritualas, kurį
regime ir „Veidrodyje“, ir „Nostalgijoje, kur miesto aikštėje prieš visus
bepročius susidegina Domenikas, beje, tas pats aktorius suvaidinęs Aleksandrą „Aukojime“
– Erland Josephson (1923-2012).
Filmų interpretacijų
būta pačių įvairiausių, kaip visada ir būna su A. Tarkovskio filmas. Ką reiškia
tas Aleksandro beprotiškas finalinis sprendimas? Ar tai sunaikinimas, išpirka,
apsivalymas, jo proto užtemimas? Beprotis gelbstintis civilizaciją nuo dar
vieno karo, įtikėjęs, jei išlaikys Dievui pažadą, jis išgelbės save ir visus
likusius? Filmo pabaigoje po negyvu medžiu berniukas atsigula ir pirmąkart
prabyla tarsi ne savo, o angelo žodžiais: „Iš pradžių buvo žodis. Kodėl taip
yra, Tėve?“ Žinoma, taip simboliška. Nauja karta, nauja civilizacija po
nusiaubto gaisro vėl užduoda esminius klausimus ir gan logiškus, juk pirmiausia
turi būti kūnas ir kūne gyventi sąmonė, kad atsirastų žodis, todėl berniukas
žiūri į medžio viršūnę, vildamasis, kad tas suvokimas ateis ir jis supras šio
pasaulio dėsnius.
Kiek iš tikrųjų
pačiam režisieriui kainavo šis filmas? Galimas daiktas, kad gyvybę. Tam tikra
prasme tai yra jo paties pasiaukojimas menui, savo įsitikinimams ir galų gale
sūnui. Ar buvo galima viso to išvengti, atidėlioti filmavimus ir pabandyti
gydytis? Kai kada auka kaip principas, priesaika, pažadas yra svarbiau netgi
už patį gyvenimą.
Priešpaskutinis dar
nematytas garsiojo rusų režisieriaus Andrei Tarkovsky filmas „Nostalgija“ (ital. Nostalghia)
(1983) jau buvo sukurtas už Sovietų Sąjungos ribų. Režisierius po „Stalkerio“
daugiau nebesukūrė nė vieno savo filmo gimtinėje. Kad ir kaip atskirai
bevertinčiau šio legendinio režisieriaus darbus, tai mano vienas pačių
artimiausių savo jausena režisierių, kūrusių neišdildomus metafizinius sapno ir
ilgesio prisodrintus filmus. Paskutiniai jo darbai „Nostalgija“ jau sukurtas
italų kalba, o „Auka“ (1986) prieš pat autoriaus mirtį – švedų kalba. Ar kitos
šalys ir aktoriai turėjo įtakos režisieriaus darbams? Žinoma, tačiau stebėdamas
„Nostalgiją“ praktiškai pajutau visą A.Tarkovskį su visomis jo rusiškomis
žemėmis.
Nors mano mėgstamiausi jo
filmai visgi išlieka „Stalkeris“ bei „Adrėjus Rubliovas“, tačiau ir „Nostalgija“
turi didelio peno ir pamąstymų: ką jis norėjo pasakyti šia sceną? Ką jis norėjo
pasakyti? Nuolat galvoji, kai žiūri „Nostalgiją“ ir atpažįsti mistinį šunį,
simbolius, pasąmonės klodus, kurie „išvirsta“ kaip sapnai, sumišę su
prisiminimais, kurie beregint tampa pilni sakralios mistikos. Kai kada nereikia
nė galvoti, užtenka jausti laiką, lašantį vandenį, apleistus skurdžius namus,
būties ženklus... Visa tai kuria kažin kokį A. Tarkovskio pasaulį, kuris nors
ir Italijoje, vis tiek tebėra režisieriaus žemėje. Iš visų penkerių filmų,
tikriausiai „Nostalgija“ yra mažiausiai turintis siužetinių vingių ir
daugiausiai dirbama ties žmogaus emocijomis, jas suaštrinant iki nostalgiško
skaudulio, ką rodos, iš tikrųjų išgyvena pagrindinis personažas, išsemtame
karštųjų vandenų baseino dugne nešdamas simbolinę šviesios atminties žvakę,
kuri tampa ir jo gyvenimo žvake...
Kas šiame filme itališko?
Bepročiai stebi, kaip didingoje antikinėje architektūros aikštėje susidegina
beprotis, sakantis kone šekspyriško turinio monologus, manifestuodamas prieš
bedvasį pasaulį... Didybės ir menkybės triumfas, netgi kadrai, filmuoti
viešbučiuose, žingsniai, cemento bildesys yra itališkas, nes jie kitaip skrieja
erdvėje, atsimuša į kur kas aukštesnes lubas, byloja, kad apie erdvę
režisierius pasakoja garso juslėmis ir tai tampa dar viena tėvynės, praeities
ir ramybės ilgesio išraiška. Amžinas būvimas tarp sapno ir realybės A. Tarkovsky
padarė sakralų kūrėją, kad net šiek tiek apmaudu, jog tiek mažai filmų paliko
per savo trumpą gyvenimą. Galbūt „Nostalgija“ nėra mano mėgstamiausias
režisieriaus filmas ir kažin, ar būtų iš tų, kurį norėčiau pažiūrėti antrąkart
(todėl džiaugiuosi, kad LRT rubrikoje „Šlovės alėja“ būtent rodė šį filmą),
tačiau bent kartą pamatyti šį filmą bet kuriam kino gurmanui, manau, yra tik į
naudą, o A. Tarkovskio gerbėjams neįmanoma pražiopsoti.
Šįkart noriu sugrįžti
prie savo taip mylimo Andrėjaus Tarkovskio filmų, kuriuos taip tausoju ir
stengiuosi visų iškart nesužiūrėti. Neseniai teko galimybė pamatyti debiutinį
pilnametražį šio legendinio rusų režisieriaus filmą „Ivano vaikystė“ (angl. Ivanovo
Detstvo) (1962), kuris iškart pelnė režisieriui tarptautinį pripažinimą ir
„Auksinį liūtą“.
Aš tiesiog beginklis
prieš visą A. Tarkovskio pasaulėjautą, nes taip, kaip jis pajaučia pasaulį,
joks kitas režisierius taip nejaučia. Aišku, galima atrasti vieną kitą
giminingą režisierių, tačiau jo išskirtinumas neabejotinas. Įdomu ir tai, kad
tai sovietinis laikotarpis, kur atsargiai buvo žiūrima į ne realistinius
filmus, kuriuose yra simbolių ir metaforų, o A. Tarkovskiui pavyko „prasmukti“
pro cenzūros vartus, todėl jo filmus dievino ypač intelektualai, kurie laisvai
interpretuodavo ir šifruodavo jo filmų kodus. „Ivano vaikystė“ – puikus
nespalvotas filmas, bet kokia energija ir kokybė nuo pat pirmųjų kadrų.
Mistinis vaiko pasąmonės bangavimas, kadrai pilni paslaptingų virpesių ir garsų
– vėjas, vandens lašėjimas, durų girgždesys, bridimas per pelkes... Režisieriui
buvo nepaprastai svarbu žaisti formomis ir garsais, išgaunant pasąmonės
bangavimą. Šiame filme akivaizdžiai vaizduojama sunki, „plieninė“ realybė ir
sapno forma, kuri įgyja simbolinės reikšmės.
Ivanas – nepaprastas
berniukas, jis netekęs abiejų savo tėvų ir dabar Antrasis pasaulinis karas su
vokiečiais tampa jo asmeniniu karu. Puikiai parinktas mažasis aktorius, tiesa,
jau pasidomėjau aktoriais – daugelis iš jų jau seniai mirę, net nesulaukę
Sovietų Sąjungos griūties. Stebina Tarkovskio išgauta kadrų poetika ir jo
daugiareikšmiškumas. Man asmeniškai viena įspūdingiausių filmo scenų buvo
nufilmuota beržyne, kur balta ir juodos spalvos įgauna maksimalų intensyvumą ir
skelbia perspėjimą, pavojų apie karininko ir felčerės flirtą. Na, taip gražiai
nufilmuota, kad negalėjau atsigrožėti... Aišku, ir pati berniuko Ivano lemtis
filmo pabaigoje sukrečia, nors tiesiogiai lemtis neparodoma, tačiau atrasta
byla ir mirties karcerio instrumentai taip įbaugina, kad trumpam pasišiaušė
plaukai. Įtariu, Tarkovskis, jeigu būtų ėmęsis siaubo filmo žanro, būtų taip
pat sukūręs šedevrų.
Ką aš galiu pasakyti? Paties
filmo neanalizuosiu, nes tam reiktų tikriausiai atskiros studijos, tad galiu
pasakyti tik tiek, kad šis filmas patiko labiau už „Soliarį“. Gal nepranoko „Stalkerio“,
tačiau buvo vis tiek labai stiprus. Besąlygiškai rekomenduoju nemačiusiems kino
gurmanams ir gal kiek atsargiau pramoginio kino mėgėjams, nes visgi filmas gana
„lėtų apsukų“, čia labiau vaizduojami intensyvūs pasąmonės ir sąmonės procesai,
nei pati karinė siužetinė linija, todėl derėtų į filmą žiūrėti visai kitaip.
Labai patiko.
P. S. Filmą su
lietuviškais subtitrais neseniai patalpino torrent.lt puslapis.
