Apie
tai, kodėl ir ko eina žmonės į kiną, esu girdėjęs daugybę nuomonių ir
įsitikinimų. Pats savęs dažnai klausiu, kuo tas kinas mane žavi, ką jis man
duoda? Emocijas? Užsimiršimą? Potyrį? Edukacinių žinių? Taikliai apie tai
užsimena ir rusų režisierius Andrejus Tarkovskis (1932-1986) savo
veikale „Įamžintas laikas“ (Kitos knygos, 2021). Šiuo metu kaip tik skaitau jį
ir praktiškai norisi pieštuku pasibraukti kas antrame puslapyje.
Tarkovskis
sakydamas, jog kinas užpildo žmonių potyrius (turint galvoje, jog šie žodžiai
parašyti dar gyvuojant Sovietų Sąjungai, cenzūrai ir t. t.), manau, jog gyvuoja
iki šių dienų. Filme ieškome ne tik to, kas mums artima, aktualu, bet ir to, ko
negalime turėti, patirti, prisiliesti fiziškai, o kinas tam tikra prasme
suteikia iliuzijų, jog stebėdami ir susitapatindami dalyvaujame platesniame
pasaulyje nei mes patys savo rutinos pilnoje tikrovėje.
Po
to, kai sulaukiau griežto komentaro, kad ne man suprasti, ir tuo labiau nė
nebandyti suprasti Andrejaus Tarkovskio (1932-1986) filmus, ne juokais
susimąsčiau: o kam tada skirti Tarkovskio filmai? Iluminati, išskirtiniam
masonų ložės intelektualams, kurie kaip lobį saugo ir garbina Tarkovskį? Man
iki šiol nesuvokiami kai kurie Tarkovskio žiūrovai, kurie nepripažįsta nė kruopelės
kritikos genialaus režisieriaus atžvilgiu ir išvadina tokius visokiausiais diletantais,
tarsi patys niekada nebūtų tokiais buvę. Kitą vertus, akivaizdu, kad tokia „kritika“
blogeriams yra iš to paties siauraprotiškumo, nepagarbos ir kultūrinės
ubagystės, susireikšminusio kategoriškumo ir galgi net susikurto asmeninio
vertybių kulto. O aš sakau: Tarkovskis – visiems! Visi, kas mėgsta kiną, turėtų
pabandyti „perkąsti“ visus septynis režisieriaus šedevrus ir kiekvienas pagal
savo protą ir emocinį intelektą pajusti bei apmąstyti filmų filosofines idėjas.
Kai prieš
aštuonerius metus pirmąkart pamačiau A. Tarkovskio filmą „Soliaris“ (rus.Солярис) (1972), pamaniau, kad tai tikriausiai
prasčiausias režisieriaus darbas. Gerai, gal ne prasčiausias, bet man,
sakykime, kukliausias ir mažiausiai sudėtingiausias savo medžiaga. Bent jau
taip maniau anuomet. A. Tarkovskis šį filmą pastatė pagal lenkų rašytojo
Stanislaw Lem kultinę mokslinės fantastikos knygą „Soliaris“, kuri lietuviškai
išleista ir perleista ne kartą. Pirminis ekranizacijos sumanymas buvo patikėtas
visai kitam režisieriui kaip ambicingas kino projektas, kuris, galima sakyti, irgi
turėjo įrodyti, kad Sovietų Sąjungos kinas lygiai toks pats modernus ir
pažangus, gebantis parodyti kosminius efektus, kaip ir prieš kelerius metus
sukurtas amerikiečio S. Kubricko „2001: kosminė odisėja“ (1968). Nutiko taip,
kad filmo medžiaga atiteko A. Tarkovskiui ir šis priėmė iššūkį su sąlyga, kad
perrašys adaptuotą scenarijų pagal save, tačiau niekas negalėjo pagalvoti, kad
režisierius medžiagą interpretuos taip skirtingai nuo pirminio kūrinio sumanymo.
S.
Lemui jo knygos ekranizacija labai nepatiko, rašytojas nevengė griežtos
kritikos ir pastabų dėl A. Tarkovskio interpretacijos. Anot S. Lemo,
režisierius akcentavo, kad kosmosas yra žmogui baisus, o jis neva knygą rašęs
priešingai – troško parodyti, kokios didžiulės ateities galimybės yra kosmose.
Nieko nuostabaus, nes socialistinėje sistemoje ir ypač septintajame
dešimtmetyje svajonės apie kosmosą kuo puikiausiai atsispindi netgi dulkių
siurblio modelyje, kuris buvo projektuojamas pagal Saturno planetos modelį. Lenktynės
su Vakarais diktavo savas madas. Žmonija gyveno kosmosu, o kai amerikiečiai nusileido
Mėnulyje, atrodė, kad visos planetos pasiekiamos ranka.
Tačiau
neatrodo, kad A. Tarkovskiui būtų rūpėję „išpuošti“ kosmosą kaip ateities siekiamybę.
Nemažai filmo vietų, kuriame vaizduojamas besisukantis vandens sūkurys, tolimos
Soliario planetos substancija, kuri turi aukštesnę sąmonę, netgi baugina. Tarkovskiui
pavyko perteikti tai kaip nežinomybės ir nepažinumo baimę. Iki šiol, manau,
daugelis, kurie tiki ateiviais ir jų aukštesnės sąmonės egzistavimu ir galiomis
bendrauti mintimis ir netgi keistis energijomis, kelia žemiečiams žemo,
primityvaus ir ribotų žmogiškųjų galių kompleksą t. y. kad humanoidinis žmogus,
tas kuris vis dar teršią Žemę, kariauja, skirsto žmones pagal rases, naikina
gamtą, negali savo sąmoningumu prilygti aukštesnių vibracijų ir būtybių galiai.
Klausimas esminis: ar toji aukštesnioji būtybė gali sunaikinti parazitą žmogų,
kuris nėra toks tobulas ir kenkdamas Žemėje, braunasi į kosmosą, kur galioja
visai kiti dieviškieji įstatymai?
Galimas
daiktas, kad A. Tarkovskis pranoko patį A. Lemą ir išgrynino tai, kas iš esmės
nepatinka žmonijai t. y. jų ydos ir menkystės, kurios filme atgręžiamos kaip
veidrodis. Astronautas Krisas Kelvinas, atvykęs į kosminę bazę, skraidančią
apie Soliario planetą, netikėtai sutinka savo nusižudžiusią žmoną Hari.
Soliario vandenynas prasibrauna į veikėjo pasąmonę ir materializuodamas atkuria
ir iškelia žmogui pačius skaudulius. Galima sakyti, kad Kelvinas niekada nemylėjo
Hari ir dėl to, kad ji nusižudė, galimas daiktas, jis jautė savigraužą. Jis
staiga pamilsta vandenyno sukurtą Hari kopiją ir nebenori jos prarasti. Šioji meilės
istorija gal kiek užtęsta filme, mat iš pradžių Kelvinas bando kloną
sunaikinti, tačiau nuo savęs ir Soliario kuriamos iliuzijos nepabėgsi, jam
tenka savo kaltės jausmą gydyti primiršta meilės energija, štai kodėl jis
pamilsta Hari – tai jo apsivalymas ir pasveikimas. Vėlgi idėja: savo nemeilę ir
negatyvumą gydyti reikia meilės šviesa, tačiau filme viskas tai sustyguota, kad
praranda bet kokį didaktikos poskonį, todėl filmas ne moralizuoja, bet veikia
kaip filosofinė idėja per simbolius ir metaforas.
Šiame
filme atpažįstama režisieriaus kino kalba. Neskubrus pasakojimo veiksmas, ilgi
paslaptingi dialogai, virstantys kai kada į monologus, savotiškas veikėjų išpažintis.
Filme, kaip ir „Stalkeryje“ (1979), naudojamos teatralizuotos trio mizanscenos,
archetipiniai keturių elementų simboliai, ypač vanduo, kuris apvalo, nuplauna
ir kartu slepia kitą neregimą pasaulį. Vėl regime šunį, stebime nutapytų
paveikslų reprodukcijas, kurios sujungia realų ir įsivaizduojamą bei prisiminimų
pasaulį, sujungia vaikystę su augančiais suaugusiųjų lūkesčiais.
2002
metais antrąkart S. Lemo romaną imasi režisuoti garsus amerikiečių kino
režisierius Stevenas Soderberghas su puikiu aktoriumi George Clooney. Filmas patyrė
fiasko, nes akimirksniu buvo lyginamas ne su knyga, o būtent su A. Tarkovskio kino
versija. Tiesa, nemačiau pastarosios versijos, tačiau ji, anot kritikų, nebetenka
aštrios filosofinės minties, kadangi holivudinei kino manierai reikia tvirtos
plokštumos, aiškios meilės ir pasiaukojimo istorijos, o kritika visuomeniniams
reiškiniams, žmonijai nėra tas eržilas, ant kurio Holivudas šuoliuotų taip toli.
Kol kas daugiau „Soliario“ ekranizacijų neturime, bet ar bereikia? A.
Tarkovskis iškėlė itin aštrią, galbūt net paties S. Lemo nelabai išryškintą
mintį, kad tol, kol bijome kitų aukštesniosios sąmonės būtybių, tol bijome iš
tikrųjų savęs paties. Tačiau yra ir dar viena, kiek mažiau pastebima mintis,
jog žmogus, kad ir koks jis atrodytų pilnas kalčių ir būtų netobulas, turi
meilės ir atminties dovaną, kuri nepažini Soliario plazmai. Gali būti, kad
žmogus kosmosui, kur tamsoje ir tolyje glūdi neišsenkantys intelektai, pasireiškiantys
pačiomis įvairiausiomis formomis, iš tikrųjų neturi žmogiškumo.
Filmo
pabaigoje Kelvinas lieka Soliario substancijoje, kažkokioje prisiminimų ir
ilgesio suformuotoje saloje, kur vandenynas rekonstruoja jo namus ir tėvus vien
iš jo prisiminimų. Galimas daiktas, kad tai sąmoningas Kelvino pasirinkimas,
bet neatmeskime, sakyčiau, ir to, kad pats Soliaris jį pasiėmė kaip egzempliorių,
kaip mokytoją patirti žmogiškumo idėją. Vadinasi, tarp žmogaus ir kosmoso
įvyksta mainai, skirtingų prigimčių subjektai užmezga keistą ryšį: Soliaris
mokosi žmogiškumo, o Kelvinas leidžia susitaikyti su praeities klaidomis.
Pagrindinį
vaidmenį filme sukuria visų lietuvių pasididžiavimas Donatas Banionis ir
Natalija Bondarčiuk. Žiūrėdamas šią trijų valandų filosofinę kosminę odisėją
prisiminiau ir S. Kubricko vaizduojamą kosmosą, kurį žino beveik visi Vakarai,
o kiek žmonių žino A. Tarkovskio kosmosą? Be kino žmonių, tikriausiai nelabai
daug kas ir žino. Nesakau, kad A. Tarkovskio kinas tampa chrestomatiniu
reikalu, priešingai – kai filmas turi holistinę filosofinę idėją ir ji taip
gerai ir aiškiai išartikuliuota kino kalba, neprarandant gylio ir emocinio
intelekto, galų galiausiai jautrumo, tada, sakyčiau, toks kinas kaip A.
Tarkovskio tampa amžinu kinu, kuris tinka kartų kartoms ir visokiausio gyvenimo
tarpsnio žmonėms. „Soliarį“, kaip ir kitus likusius šešis režisieriaus filmus,
galima apibūdinti taip: kaskart vis toks pat ir kaskart vis kitoks.
Lietuvoje
nemažas būrys kinomanų, kurie lenkiasi Andrejaus Tarkovskio kūrybai. Koks šis
žmogus buvo? Kuo jis gyveno? Kaip jį atsimena artimieji? Nuo Tarkovskio mirties
praėjo jau daugiau nei 30 metų, o savo paskutiniuosius gyvenimo metus po filmo „Aukojimas“
jis nugyveno Europoje, nebegalėdamas grįžti į tuometinę Sovietų Sąjungą. Gana
nemažai teko atskirai domėtis A. Tarkovskio asmeniniu santykiu su jo paties
kūriniais ir tuo, kaip jis gyveno, todėl į jo paties sūnaus Andrejaus A.
Tarkovskio paruoštą dokumentinę kino juostą „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip
malda“ (angl. Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer) (2019) pažiūrėjau
su pirmutiniu smalsumu ir ketinimu atrasti ką nors išties negirdėto...
Prieš
kelerius metus Kino pavasaris buvo pažėręs įspūdingos dokumentikos, kada
asmenybės kultas, jo asmeninis gyvenimas ir laikmečio dvasia sukūrė vakuumą
kaip atskiro personažo, todėl poveikis tų filmų, kad ir apie operos legendą Maria
Callas, buvo sunkiai suvokiamas, nes filmai pritrenkdavo savo asmenybės
visapusiškumu. To iš esmės tikėjausi ir iš šios kino juostos, tačiau, matyt,
Tarkovskio sūnus turėjo kitokią viziją. Apie Andrejų Tarkovskio gyvenimą
sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, o šitas „Kinas kaip malda“ labiau, mano
supratimu, skirtas A. Tarkovskio kino pradininkams, kurie matė kelias jo
juostas, tačiau nėra susipažinę su medžiaga, kaip tie filmai buvo kuriami.
Jeigu
iš tikrųjų, vienu momentu filmas nuliūdino, nes jis nesukūrė nei asmenybės
kulto, nei leido apčiuopti, kas tas Tarkovskis. Veikiau filmą vertinčiau kaip
tėvo ir sūnaus patirčių apmąstymo filmą, kur Tarkovskio sūnus, turėdamas gana konservatyvią
idėją, bando išgryninti sakraliuosius genialaus režisieriaus aspektus, visų
pirma, požiūrį į poeziją, tėvo kultą, kiną, meną ir galiausiai į patį tikėjimą.
Filme skamba daug pačių A. Tarkovskio interviu nuotrupų, taip pat skamba
muzika, panaudota „Veidrodyje“, Andrejaus Tarkovskio tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio
eilėraščiai... Atraminiu filmu visgi, mano supratimu, tampa „Veidrodis“, bet nė
žodžio, kad režisierius buvęs ir velnių priėdęs, ir impulsyvus, labai mažai
informacijos apie tai, kaip režisierius priėmė savo ligą, nutylima ir jo
santykiai su sūnumi ir žmona... Tiesiog tas asmeninis buities ir kasdienybės
fasadas eliminuotas iš filmo, o galbūt jis ir būtų padėjęs labiau išgryninti
Tarkovskio gyvenimą.
Filmo
struktūra gana primityvoka, ji laikosi ne bendros temos, bet laiko
chronologijos. Šykščiai „perbėgama“ per Tarkovskio vaikystę, praktiškai jau
spaudoje išreklamuotomis Tarkovskio vaikystės klišėmis ir nieko naujo. Toks
įtarimas, kad sūnus, kurdamas apie tėvą filmą arba bijojo kažką įžeisti, arba
atskleisti daugiau nei būtina. Bet klausimas tada: kam kurti dar vieną dokumentinį filmą, kad jį pavadintum „savu žvilgsniu“, jeigu būtent autentiškumo filme ir
pristigo. Pasakysiu taip: tai labai užslaptintas filmas, labai nudailintas ir
dėl to kiek netikras.
Kitą
vertus, filme pasakojama apie Tarkovskio metafizinius potyrius ir tai buvo
vienas iš pagrindinių kino filmo įgyvendintų tikslų. Ką gi, jis pasiektas. Įdomūs
tie kadrai, kai grįžtama po daug metų į tas vietas, kur buvo filmuojamas „Veidrodis“
ir „Nostalgija“. Bet vėlgi dokumentika tokia, kad jos, bent mano galva,
nesupras, kas nematė nė vieno Tarkovskio filmo. Tai dokumentika, kuri
nesupažindina, o tiesiog sujungia jo filmų retrospektyvą ir iš sudėtingų
metafizinių simbolių paaiškinama paprastomis poetizuotomis citatomis. Bandoma
atskleisti ir režisieriaus santykius su Sovietų Sąjungos cenzūra, kas jį labai
liūdino, tačiau aštrumo ir įtaigių detalių, liudijimų, kurie išties paveiktų, pristigo.
Galiu tik numanyti, kad obuolys nuo obels netoli rieda ir Tarkovskio sūnus iš
esmės norėjo kalbėti per dokumentiką savo tėvo kalba, metaforizuotai, o
žiūrovas po naratyvu pats turėtų atrasti aštresnes prasmes. Galbūt. Bet kokiu
atveju filmą vertinu kaip A. Tarkovskio sūnaus paminklą savo tėvui.
Šįkart noriu sugrįžti
prie savo taip mylimo Andrėjaus Tarkovskio filmų, kuriuos taip tausoju ir
stengiuosi visų iškart nesužiūrėti. Neseniai teko galimybė pamatyti debiutinį
pilnametražį šio legendinio rusų režisieriaus filmą „Ivano vaikystė“ (angl. Ivanovo
Detstvo) (1962), kuris iškart pelnė režisieriui tarptautinį pripažinimą ir
„Auksinį liūtą“.
Aš tiesiog beginklis
prieš visą A. Tarkovskio pasaulėjautą, nes taip, kaip jis pajaučia pasaulį,
joks kitas režisierius taip nejaučia. Aišku, galima atrasti vieną kitą
giminingą režisierių, tačiau jo išskirtinumas neabejotinas. Įdomu ir tai, kad
tai sovietinis laikotarpis, kur atsargiai buvo žiūrima į ne realistinius
filmus, kuriuose yra simbolių ir metaforų, o A. Tarkovskiui pavyko „prasmukti“
pro cenzūros vartus, todėl jo filmus dievino ypač intelektualai, kurie laisvai
interpretuodavo ir šifruodavo jo filmų kodus. „Ivano vaikystė“ – puikus
nespalvotas filmas, bet kokia energija ir kokybė nuo pat pirmųjų kadrų.
Mistinis vaiko pasąmonės bangavimas, kadrai pilni paslaptingų virpesių ir garsų
– vėjas, vandens lašėjimas, durų girgždesys, bridimas per pelkes... Režisieriui
buvo nepaprastai svarbu žaisti formomis ir garsais, išgaunant pasąmonės
bangavimą. Šiame filme akivaizdžiai vaizduojama sunki, „plieninė“ realybė ir
sapno forma, kuri įgyja simbolinės reikšmės.
Ivanas – nepaprastas
berniukas, jis netekęs abiejų savo tėvų ir dabar Antrasis pasaulinis karas su
vokiečiais tampa jo asmeniniu karu. Puikiai parinktas mažasis aktorius, tiesa,
jau pasidomėjau aktoriais – daugelis iš jų jau seniai mirę, net nesulaukę
Sovietų Sąjungos griūties. Stebina Tarkovskio išgauta kadrų poetika ir jo
daugiareikšmiškumas. Man asmeniškai viena įspūdingiausių filmo scenų buvo
nufilmuota beržyne, kur balta ir juodos spalvos įgauna maksimalų intensyvumą ir
skelbia perspėjimą, pavojų apie karininko ir felčerės flirtą. Na, taip gražiai
nufilmuota, kad negalėjau atsigrožėti... Aišku, ir pati berniuko Ivano lemtis
filmo pabaigoje sukrečia, nors tiesiogiai lemtis neparodoma, tačiau atrasta
byla ir mirties karcerio instrumentai taip įbaugina, kad trumpam pasišiaušė
plaukai. Įtariu, Tarkovskis, jeigu būtų ėmęsis siaubo filmo žanro, būtų taip
pat sukūręs šedevrų.
Ką aš galiu pasakyti? Paties
filmo neanalizuosiu, nes tam reiktų tikriausiai atskiros studijos, tad galiu
pasakyti tik tiek, kad šis filmas patiko labiau už „Soliarį“. Gal nepranoko „Stalkerio“,
tačiau buvo vis tiek labai stiprus. Besąlygiškai rekomenduoju nemačiusiems kino
gurmanams ir gal kiek atsargiau pramoginio kino mėgėjams, nes visgi filmas gana
„lėtų apsukų“, čia labiau vaizduojami intensyvūs pasąmonės ir sąmonės procesai,
nei pati karinė siužetinė linija, todėl derėtų į filmą žiūrėti visai kitaip.
Labai patiko.
P. S. Filmą su
lietuviškais subtitrais neseniai patalpino torrent.lt puslapis.
