Filmas: "Kleo nuo 5 iki 7" / "Cléo de 5 à 7"

 Sveiki,

 

Apie belgų kilmės prancūzų kino legendą Agnes Varda girdėjau ne taip ir mažai, tačiau iki šios dienos nebuvau matęs nė vieno jos filmo. LRT televizija savo žiūrovams pristatė šios režisierės filmų retrospektyvą, kurioje bus galima pamatyti pačius garsiausius kino meno kūrėjos darbus. Nusprendžiau pirmiausia dirstelėti į tikriausiai vieną garsiausių režisierės darbų, antrąjį jos ilgametražį filmą „Kleo nuo 5 iki 7“ (pranc. Cléo de 5 à 7) (1962), kuriame pasakojama istorija apie garsią dainininkę Kleo, kuri apsilanko pas Taro kortų būrėją, kad sužinotų, koks likimas jos laukia, ar ji iš tikrųjų serganti vėžiu...

 

Iš esmės visas filmas apima Kleo gyvenimą nuo penktos valandos iki septynių, kol ji nekantriai laukia medicininių tyrimų rezultatų. Naiviai ji bando pasislėpti čia pirkdama dailias kepuraites, čia atstumdama savo meilužius, čia bendraudama su savo pagalbininke, čia repetuodama, čia susitikdama su drauge... Sustyguota dienotvarkė tėra Kleo būdas kaip nors suvaldyti viduje kirbantį nerimą: o jeigu aš sergu, o jeigu aš iš tikrųjų greitai mirsiu? Po naiviais ir madingais septinto dešimtmečio pradžios Paryžiaus atributais pasakojama žmogaus gyvenimo prasmės istorija.

 

Agnes Varda šią istoriją perteikia tuo, ką galima laikyti Paryžiaus klasika – gatvės ir skersgatviai, puošni miesto architektūra, muzika. Didžioji filmo dalis yra filmuota tiesiog gatvėse, vaikštant ir važiuojant pačiai Kleo. Dinamiškas filmas skleidžia meilę Paryžiui, tačiau tuo pačiu metu žiūrovas yra priverstas galvoti apie Kleo nerimą ir jos bauginančias būsenas, o dar labiau: ar toji gražuolė blondinė iš tikrųjų gyveno padorų ir teisingą gyvenimą, o gal tebuvo kaprizinga užsispyrusi ožka, kuri pati lengvabūdiškai „flirtavo su laime“ ir tuo pačiu nuo jos bėgo, todėl likimas jai atseikėjo ligą, kad ji pagaliau atsipeikėtų? Daug įvairiausių dalykų galima galvoti, žiūrint šią kino klasiką ir dėl to filmas tik dar įdomesnis. Režisierei pavyko per lengvą klasikinio paryžietiško stiliaus eleganciją papasakoti dramą, kuri kiekvienam iš mūsų veriasi kaip galutinis gyvenimo nuosprendis.

 

Žiūrėdamas šį filmą buvau apsvaigintas ne tik Paryžiaus bangavimo, energetikos, bet ir retro (juoda-balta) spalvų, kameros žaismo, susitelkimo į veikėją ir iš tos veikėjos srūvančias emocijas, kurios paveikia pasaulio vaizdinį, todėl filme iš esmės viskas veikia ir estetiškai, ir dvasiškai. „Kleo nuo 5 iki 7“ žymi naująjį prancūzų kiną, vadinamą „naujoji banga“, kuriam svarbus dabarties momentas ir Agnes Varda yra šitos bangos šauklė.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kas nutiko Mažylei Džeinei?" / "What Ever Happened to Baby Jane?"

Sveiki,

Įkvėptas neseniai startavusio serialo „Dvikova“ (angl. Feud), nusprendžiau pažiūrėti originalą „Kas nutiko Mažylei Džeinei?“ (angl. What Ever Happened to Baby Jane?) (1962), kai kur verčiama kaip „Kas nutiko Džeinei?“. Psichologinis siaubo filmas tapo tikra klasika ir, nors mažai kas žino šį filmą Lietuvoje, tačiau itin rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta Alfred Hitchcock filmus su psichologinio trilerio elementais.

Romano ekranizacija kažkada tapo tikra skandalų virtine Holivude, kai pagrindinės šio filmo aktorės smarkiai konkuravo viena su kita tiek gyvenime, tiek filmavimo aikštelėje. Žvelgiant į patį filmą, tenka pripažinti, kad jis įtaigus ir kaip mat įtraukia žiūrovą savo keistai hitchcockišką istorija. Dvi seserys gyvena prabangiame name, patyrusios skirtingą scenos ir tėvų meilę, nesutaria, o tiksliau – nuskriaustoji bando keršyti seseriai. Nesaldi istorija netrukus išsirutulioja į kriminalinio pobūdžio trilerį. 

Nors filme aptinkame visus absurdiškus klasikinio trilerio elementus: per didelis sąžiningumas iš nuskriaustosios erzina žiūrovą savo klaikiai nenatūraliu elgesiu, nes žiūrovas tikrai neleistų šitaip elgtis su seserimi, atsidūręs jos vietoje, bet be erzinančių psichologinių niuansų, nebūtų ir saldžiausios pyrago dalies – kriminalinės istorijos. Filmas laikosi dėl dviejų legendinių aktorių – Bette Davis, kuri buvo už šį vaidmenį nominuota „Oskarui“ bei Joan Crawford, abi atrodo tokios išraiškingos (ypač B. Davis), kad scenos filme atrodo netgi kaip siaubo filmas apie kokį nors Drakulą, o tai kartu filmui suteikia teatralizuoto nenatūralumo, kas šįkart labai dėl žanro filmui itin tiko. Gera istorija, puikios aktorės, smagus siužetas ir klasikinė maniera leidžia mėgautis (pagaliau mano klasikinių filmų repertuare be jokio karinio siužetinio dvelksmo) tiesiog moteriška kančios, beprotybės, kaltės ir keršto istorija.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ivano vaikystė" / "Ivanovo detstvo" / "Иваново детство"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu sugrįžti prie savo taip mylimo Andrėjaus Tarkovskio filmų, kuriuos taip tausoju ir stengiuosi visų iškart nesužiūrėti. Neseniai teko galimybė pamatyti debiutinį pilnametražį šio legendinio rusų režisieriaus filmą „Ivano vaikystė“ (angl. Ivanovo Detstvo) (1962), kuris iškart pelnė režisieriui tarptautinį pripažinimą ir „Auksinį liūtą“.

Aš tiesiog beginklis prieš visą A. Tarkovskio pasaulėjautą, nes taip, kaip jis pajaučia pasaulį, joks kitas režisierius taip nejaučia. Aišku, galima atrasti vieną kitą giminingą režisierių, tačiau jo išskirtinumas neabejotinas. Įdomu ir tai, kad tai sovietinis laikotarpis, kur atsargiai buvo žiūrima į ne realistinius filmus, kuriuose yra simbolių ir metaforų, o A. Tarkovskiui pavyko „prasmukti“ pro cenzūros vartus, todėl jo filmus dievino ypač intelektualai, kurie laisvai interpretuodavo ir šifruodavo jo filmų kodus. „Ivano vaikystė“ – puikus nespalvotas filmas, bet kokia energija ir kokybė nuo pat pirmųjų kadrų. Mistinis vaiko pasąmonės bangavimas, kadrai pilni paslaptingų virpesių ir garsų – vėjas, vandens lašėjimas, durų girgždesys, bridimas per pelkes... Režisieriui buvo nepaprastai svarbu žaisti formomis ir garsais, išgaunant pasąmonės bangavimą. Šiame filme akivaizdžiai vaizduojama sunki, „plieninė“ realybė ir sapno forma, kuri įgyja simbolinės reikšmės.

Ivanas – nepaprastas berniukas, jis netekęs abiejų savo tėvų ir dabar Antrasis pasaulinis karas su vokiečiais tampa jo asmeniniu karu. Puikiai parinktas mažasis aktorius, tiesa, jau pasidomėjau aktoriais – daugelis iš jų jau seniai mirę, net nesulaukę Sovietų Sąjungos griūties. Stebina Tarkovskio išgauta kadrų poetika ir jo daugiareikšmiškumas. Man asmeniškai viena įspūdingiausių filmo scenų buvo nufilmuota beržyne, kur balta ir juodos spalvos įgauna maksimalų intensyvumą ir skelbia perspėjimą, pavojų apie karininko ir felčerės flirtą. Na, taip gražiai nufilmuota, kad negalėjau atsigrožėti... Aišku, ir pati berniuko Ivano lemtis filmo pabaigoje sukrečia, nors tiesiogiai lemtis neparodoma, tačiau atrasta byla ir mirties karcerio instrumentai taip įbaugina, kad trumpam pasišiaušė plaukai. Įtariu, Tarkovskis, jeigu būtų ėmęsis siaubo filmo žanro, būtų taip pat sukūręs šedevrų.

Ką aš galiu pasakyti? Paties filmo neanalizuosiu, nes tam reiktų tikriausiai atskiros studijos, tad galiu pasakyti tik tiek, kad šis filmas patiko labiau už „Soliarį“. Gal nepranoko „Stalkerio“, tačiau buvo vis tiek labai stiprus. Besąlygiškai rekomenduoju nemačiusiems kino gurmanams ir gal kiek atsargiau pramoginio kino mėgėjams, nes visgi filmas gana „lėtų apsukų“, čia labiau vaizduojami intensyvūs pasąmonės ir sąmonės procesai, nei pati karinė siužetinė linija, todėl derėtų į filmą žiūrėti visai kitaip. Labai patiko.

P. S. Filmą su lietuviškais subtitrais neseniai patalpino torrent.lt puslapis.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela