Filmas: "Kleo nuo 5 iki 7" / "Cléo de 5 à 7"

 Sveiki,

 

Apie belgų kilmės prancūzų kino legendą Agnes Varda girdėjau ne taip ir mažai, tačiau iki šios dienos nebuvau matęs nė vieno jos filmo. LRT televizija savo žiūrovams pristatė šios režisierės filmų retrospektyvą, kurioje bus galima pamatyti pačius garsiausius kino meno kūrėjos darbus. Nusprendžiau pirmiausia dirstelėti į tikriausiai vieną garsiausių režisierės darbų, antrąjį jos ilgametražį filmą „Kleo nuo 5 iki 7“ (pranc. Cléo de 5 à 7) (1962), kuriame pasakojama istorija apie garsią dainininkę Kleo, kuri apsilanko pas Taro kortų būrėją, kad sužinotų, koks likimas jos laukia, ar ji iš tikrųjų serganti vėžiu...

 

Iš esmės visas filmas apima Kleo gyvenimą nuo penktos valandos iki septynių, kol ji nekantriai laukia medicininių tyrimų rezultatų. Naiviai ji bando pasislėpti čia pirkdama dailias kepuraites, čia atstumdama savo meilužius, čia bendraudama su savo pagalbininke, čia repetuodama, čia susitikdama su drauge... Sustyguota dienotvarkė tėra Kleo būdas kaip nors suvaldyti viduje kirbantį nerimą: o jeigu aš sergu, o jeigu aš iš tikrųjų greitai mirsiu? Po naiviais ir madingais septinto dešimtmečio pradžios Paryžiaus atributais pasakojama žmogaus gyvenimo prasmės istorija.

 

Agnes Varda šią istoriją perteikia tuo, ką galima laikyti Paryžiaus klasika – gatvės ir skersgatviai, puošni miesto architektūra, muzika. Didžioji filmo dalis yra filmuota tiesiog gatvėse, vaikštant ir važiuojant pačiai Kleo. Dinamiškas filmas skleidžia meilę Paryžiui, tačiau tuo pačiu metu žiūrovas yra priverstas galvoti apie Kleo nerimą ir jos bauginančias būsenas, o dar labiau: ar toji gražuolė blondinė iš tikrųjų gyveno padorų ir teisingą gyvenimą, o gal tebuvo kaprizinga užsispyrusi ožka, kuri pati lengvabūdiškai „flirtavo su laime“ ir tuo pačiu nuo jos bėgo, todėl likimas jai atseikėjo ligą, kad ji pagaliau atsipeikėtų? Daug įvairiausių dalykų galima galvoti, žiūrint šią kino klasiką ir dėl to filmas tik dar įdomesnis. Režisierei pavyko per lengvą klasikinio paryžietiško stiliaus eleganciją papasakoti dramą, kuri kiekvienam iš mūsų veriasi kaip galutinis gyvenimo nuosprendis.

 

Žiūrėdamas šį filmą buvau apsvaigintas ne tik Paryžiaus bangavimo, energetikos, bet ir retro (juoda-balta) spalvų, kameros žaismo, susitelkimo į veikėją ir iš tos veikėjos srūvančias emocijas, kurios paveikia pasaulio vaizdinį, todėl filme iš esmės viskas veikia ir estetiškai, ir dvasiškai. „Kleo nuo 5 iki 7“ žymi naująjį prancūzų kiną, vadinamą „naujoji banga“, kuriam svarbus dabarties momentas ir Agnes Varda yra šitos bangos šauklė.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nekaltybė" / "Innocence"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti belgų ir prancūzų bendrą kino filmą „Nekaltybė“ (Innocence) (2004 m.). Ši kino juosta 2005 metais buvo pasirodžiusi ir „Kino pavasario“ repertuare, o pasaulyje yra iškovojusi ne vieną festivalio apdovanojimą. Tai keistas dramos ir dar keistesnės mistikos derinys, kuris iš esmės mane nustebino, įtraukė ir išlaikė iki pat pabaigos. Retai pamatysi „tokio braižo“ kūrinį, kuriame viskas lyg ir normalu, bet visą filmą tave lydi baimė, jog vis dėlto, kažkas su tomis mergaitėmis daroma negerai. Prisidėsiu prie daugelio nuomonės ir pasakysiu, kad visą filmą nuoširdžiai galvojau, kad jos seksualiai pardavinėjamos į mergaičių (internatinę?) mokyklą ateinantiems vyrams... Bet geriau tikrai pamatyti patiems ir įsitikinti, kaip iš tikrųjų ten buvo su tomis mergaitėmis. Iš esmės filmas manipuliuoja ir lėbauja, flirtuoja ir baugina žiūrovą – tikriems pedofilams yra, tikriausiai, į ką akis paganyti...

Šiaip filmas tikrai ne kiekvienam, sakyčiau, šįkart tik tikriems kino gurmanams, nes pastebėjau, kad daugelis filmo net nesuprato, norėjo aiškios ir konkrečios minties, o minties iš tikrųjų nėra, filmas yra dėlionė, žaidimas, spėlionė, ir nuojautos bei versijos. Jokių komentarų, jokių išvadų, jokių taškų ant „i“ – jas susikuria tik pats žiūrovas. Bet filmas ne tuo žavus, čia stipriai padirbėta prie siužeto ir vidinės emocinės įtampos, kuri irgi vienam gali atrodyti nuobodi, o kitam net dvasinis kriminalas. Manau, kad juosta tikrai pakankamai išraiškinga, įdomi, verta pamatyti ir pabūti su tomis uždarytomis mergaitėmis keistoje mokykloje, kurioje mokinama tik biologijos ir šokio. Čia nėra charakterių, personažai statiški, kartais teatrališki, tačiau tai kažkodėl netrukdo, netgi sakyčiau, labai tinka kurti vidinei filmo įtampai – o kas gi iš tikrųjų vyksta toje mokykloje? Gal kiek ir naivu vedžioti smalsumo ištiktą žiūrovą, bet tas naivumas pasitvirtino, neerzino ir teikė malonumo. Tai neeilinė drama, su keista režisūra, išmone. Gal ne šedevras, bet tikrai džiugu, kad pamačiau. Aišku, daug kilo klausimų, kam tokie dalykai, kaip spalvoti kaspinai, kam atgabenti naujokes mediniuose karstuose ir pan., čia išryškėja daug simbolikos, kuri irgi filmui duoda nemažai keistumo.

Smagu buvo išvysti kino filme dar tada tik kylančia kino žvaigždę Marion Cotillard. Apie filmą daugiau lietuviškai rasite ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela