Filmas: "Blogiukai 2" / "The Bad Guys 2"

 

Sveiki,

 

Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022 metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas, šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas, kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2) (2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią kokybę ir tęstinumą.

 

Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija, tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie pateikiami kaip nusikaltėliai.

 

Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis, varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus: viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Leslei" / "To Leslie"

\

Sveiki,

Serialų „Begėdis“, „Geriau skambink Solui“ bei „13 priežasčių kodėl“ įvairių epizodų režisierius Michael Morris pagaliau galėjo susitelkti į savo asmeninį konceptualų matymą ir pasauliui parodyti, ką iš tikrųjų kaip režisierius gali. Jo niūroka socialinė drama „Leslei“ (angl. To Leslie) (2022) šių metų „Oskarų“ nominacijų rokiruotėje neliko nepastebėta, nes geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje buvo nominuota britų kino aktorė Andrea Riseborough, kurią, tiesą sakant, kaip itin talentingą aktorę pastebėjau labai seniai, t. y. pop atlikėjos Madonnos režisuotoje juostoje „Mes tikime meile“ (2011), kuriame nuo aktorės sunkiai galėjai atitraukti akis. Visgi per ateinantį dešimtmetį aktorė sukūrė ne vieną įsimenamą kino vaidmenį, pasirodydavo ir antraeiliuose menkai kam žinomuose filmuose, o filmas „Leslei“ sugrąžino aktorei jos talento vertą visuotinį pripažinimą.

Filmas „Leslei“ pasakoja apie netikėtai viename atokiame JAV miestelyje loterijoje laimėjusią jauną motiną Lesli, kuri galiausiai ne tik nenusiperka išsvajoto namo, bet prasigeria ir palieka savo sūnų Džeimį auginti vietos žmonėms. Praėjus daugel metų mes regime visiškai prasigėrusią ir išsilėbavusią Leslę, kuri po šešerių metų nesimatymo su sūnumi apsistoja pas jį, tačiau nepraeina nė para, o mamytė vėl geria, vėl kalba apie linksmybes ir neatrodo, kad kaip nors taisytųsi. Galiausiai sūnus atsikrato motinos ir jai nebėra kur dėtis, tik grįžti į gimtąjį miestelį, kuriame visi jos nemėgsta ir smerkia dėl švaistūniškai palaido gyvenimo ir dėl to, kad paliko savo vaiką. Lesli vis dar tiki, kad yra jauna ir graži, nusitašiusi bare bando kabinti vyrukus už alaus bokalą, tačiau niekas į ją nebežiūri rimtai, kol nesutinka viešbučio savininko, kuris suteikia jai antrą šansą, tačiau į alkoholį įklimpusi lėbautoja toli gražu nesupranta, kad jai kaip aklai vištai grūdą gyvenimas suteikia dar vieną šansą...

Apie tokias prasigėrėles filmų daug. Nebūtinai tai taip purvina ir slogu, kaip tai vaizduojama šiame filme, pavyzdžiui, pirmoji mintis šovusi apie alternatyvią istoriją yra W. Alleno „Džesmina“ su Cate Blanchett. Filmas laikosi gana realistinio pasakojimo tono, perspektyva – sunkiai dirbančių ir vakare mėgstančių išgerti laukinių vakarų pasaulio miestelio atmosfera, kurioje atsiduria pagrindinė veikėja. Toli gražu kiekvienas miestelyje nelabai be darbo ir savo šeimos turi kokių nors siekių, todėl filmas dvelkia iš tų pilkų niūrių istorijų kaip „Vinterio kaulai“ (2010) ar „Užšalusi upė“ (2008) socialinio kolorito. Visgi „Lesli“ – tai istorija ne tiek apie švaistūniško gyvenimo padarinius, kiek istorija apie priklausomybes, apie įtikėjimą, jog „prašikai“ savo gyvenimą ir nebesinori atsibusti blaivioje tikrovėje, nes išsiblaivius teks prisiimti atsakomybę ir atpirkti visas padarytas skriaudas. Lesli to už viską bijo labiausiai, todėl iš paskutiniųjų laikosi jai ir aplinkiniams žalingo gyvenimo algoritmo. Galiausiai kiekvienam, kuris nenusidegraduoja ir pakyla kaip feniksas iš pelenų, ateina nušvytimo momentas, kad viską, ką iki šiol keikei ir gailėjai buvo ne išorinio pasaulio tau sukurta, o tavo paties pasirinkimas.

Visumoje filmas labai prikaustė. Pagrindinės aktorės pasirodymas „Oskaro“ lygio ir visai nesupykčiau, jeigu ji pelnytų šį apdovanojimą, nes ji to verta. Filmas slogus, niūrus, nors istorijoje ir yra kuriama sąmoninga susivokimo ir gijimo perspektyva, tačiau juostą dar skausmingiau susižiūrės tie, kurie užaugo, gyveno ar gyvena su alkoholikais arba šalia jų. Atpažins pagrįstus elgsenos modelius ir, žinoma, negalės visko priimti vien tik šaltais nervais, todėl filmas paveikus ir emociškai stiprus.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Blogiukai" / "The Bad Guys"

 

Sveiki,

 

Rudenėjančiais ir vis dažniau temstančiais rugsėjo vėsiais vakarais galima su šeima jaukiai praleisti laiką žiūrint animacinius filmus. Šiemet pasirodė ne viena linksma komedija, skirta visai šeimai, ir viena iš tokių yra „Blogiukai“ (angl. The Bad Guys) (2022), vaizduojanti plėšrūnus (vilką, vorą, gyvatę, ryklį ir piraniją) kaip didžiausius išgalvoto miesto nusikaltėlius, kuriems apgauti, apiplėšti ir įbauginti yra ne vien tik didelis malonumas, bet ir galimybė išreikšti savo plėšrūnišką prigimtį.

 

Filmo siužetas ir jo dinamika suręsta pagal suaugusiems skirtų filmų apie banko plėšikus, įskaitant ir „Džeimso Bondo“ manierą, bet tikriausiai labiausiai galima įžvelgti visiems puikiai žinomo dar 2001 metais pasirodžiusio „Oušeno vienuoliktukas“ bei jo tęsinių panašumą. Čia svarbiausia blogiukų draugystė ir jų komandinis darbas vardan bendro tikslo. Galiausiai nesugaunamieji blogiukai sumano pavokti miesto auksinį delfiną, kurio statulėlė skiriama garbingiausiam ir doriausiam miesto žmogui. Užsidegusi įeiti į įstoriją blogoji kompanija ruošiasi šiam planui, kuriam lemta žlugti dėl nepamatuotų klaidų...

 

Filmas itin dinamiškas ir veržlus. Kino kūrėjai pasistengė kurti gryno plėšiko šablonais aplipintą pasakojimą, kuriame būtų nesunku pasinerti į lengvai atpažįstamas klišes. Tai populiarus masinio kino pavyzdys, kurio nereikia detaliai apmąstyti ar vaizduoti, nes jis plokščias ir lengvas. Išvystoma paprasta idėja, kad net ir plėšrūnai gali būti draugiški ir geri, jeigu tik jiems suteiksi šansą ir pamokysi puikių manierų, atskleisti gerumo naudą, pvz., vilkas pradeda vizginti uodegą, nes jaučia, kad prieraišumas ir švelnumas pažadina jo nepatirtus instinktus. Esu girdėjęs, kad pavyzdžiui, gyvatės (šiaip jau šaltakraujai gyvūnai) niekada neturi prieraišumo ir netgi po 20 metų su žmogumi vis tiek jam gali įgelti vien dėl to, kad gyvatei taip susišvietė. Bet ne apie tai filmas. Jis bando atskleisti plėšrūnų gerąsias savybes, o kino kompanija vėl sužaidžia blogiukų įvaizdžiais ir daro didaktinį reversą, teigdama iš pradžių, jog nuostabu krėsti eibes, bet finale pateikia, kad dar geriau būti tiesiog su visais draugišku. Filmas iš esmės nėra labai originalus, čia pilna štampų, tad idėjų tokių, kokių pamatėme, pvz., novatoriškame 2017 m. „Emodži filmas“, nesitikėkite, bet neabejoju, kad susižiūrės vis tiek labai lengvai ir smagiai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris" / "Joker"

Sveiki,

Viena karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker) (2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.

Pradėkime nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi – taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik nieko...

Filme daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją, žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui, kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis, kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.

Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:8.9

Jūsų Maištinga Siela