Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022
metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas,
šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas,
kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino
sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2)
(2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas
vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią
kokybę ir tęstinumą.
Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą
po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja
įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą
sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš
blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena
pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija,
tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria
prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie
pateikiami kaip nusikaltėliai.
Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir
pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai
tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į
gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis
aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo
žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje
erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip
altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis,
varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus:
viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas
auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl
godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės
psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos
ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.
Garsus amerikiečių režisierius Azazel
Jacobs iki šiol man praslysdavo pro akis, tiesą sakant, nemačiau nė vieno jo
filmo ar serialo, nors sukūrė jau nemažai ir gana sėkmingų, pavyzdžiui, serialas
„Mocartas džiunglėse“ arba „Sorry for Your Loss“, tačiau nemažą kritikų
pripažinimą pelnė naujausias jo ilgametražis filmas „Jo trys dukros“ arba "Jo trys dukterys" (angl. His Three Daughters) (2024), kuriam scenarijų parašė pats
režisierius. Į filmą jis pasikvietė tris garsias aktores, tokias kaip Elizabeth
Olsen, su kuria yra dirbęs ankstesniuose savo projektuose.
Filmas jau sufleruoja, jog pasakojama
apie tris dukras, t. y. seseris, kurios susitinka po daugel metų tėvui merdint
jo paties namuose. Beveik visas filmas nufilmuotas viename bute, kuriame trys
itin skirtingos moterys, gyvenimo mėtytos ir vėtytos, laukia, kol tėvas už
sienos pagaliau iškeliaus amžinojo poilsio. Ilgi ir plepūs pokalbiai tarp
seserų tampa išpažintimis ir neretai įtemptais psichologiniais nuoskaudų
išsiliejimais. Vyresnioji Keitė (aktorė Carrie Coon) pasižymi nuožmumu,
valdingumu ir reiklumu, matyt, nuo mažens įpratusi būti už viską atsakinga. Jaunesnioji
sesuo Kristina (aktorė Elizabeth Olsen) iš gyvenimo beprasmybės ir
vėjavaikiškumo išlipusi jauna mamytė, kuri bando susidoroti su motinos vaidmeniu,
kylančiais panikos priepuoliais. Kita sesuo – netikroji Reičelė (aktorė Natasha
Lyonne) yra toji, kuri niekada nepaliko savo patėvio ir rūpinosi iki
paskutiniosios jo gyvenimo dienos. Nors ji rūko žolę, atrodo prislėgta ir
nesėkminga, iš kitos pusės ji nestokoja žmogiškumo, nepraeis pro kačiuką
gatvėje ir išvis neatitinka kitų seserų lūkesčių, nes atrodo pernelyg apkiautusi.
Moterims tenka ne tik reflektuoti tėvo vaidmenį jų asmeniniuose gyvenimuose,
bet priimti viena kitos skirtingas gyvenimo patirtis bei filosofiją.
Filmas, kaip minėjau, plepus, jis
paremtas dialogais ir pokalbiais, susikalbėjimais, susišnibždėjimais ir
barniais. Visą filmą galvojau, kad jį būtų nepaprastai lengva realizuoti teatro
scenoje ir gana klasikiniu Čechovui būdingu stiliumi, nes kažkuo jis primena ir
garsiojo dramaturgo pjesę „Trys seserys“. Trinarė skirtingų pasaulių moterų
sandūra išryškina šiuolaikines tėvų ir vaikų santykių problemas, ypač
atsakomybės ir rūpesčio problemą. Kol vaikai susikūrę savo šeimas ir išsibarstę
po valstijas sunkiai dirba, kad užsidirbtų ir save realizuotų, nebelieka laiko
savo seniems tėvams (tos bėdos ir pas mus), todėl kai kas šiame filme pareigą
prisiima vien iš erzinančios formaliosios pusės, vien iš ritualinio
manieringumo, kad prieš mirtį reikia atsisveikinti su tėvu, nes o ką žmonės
pasakys, o iš kitos yra ir tas nostalgiškas, žmogiškasis faktorius, kuris
veikėjas iš tikrųjų leidžia prisiminti vaikystę, tėvo atliktą vaidmenį.
Filmo pabaiga man nepaprastai
jautriai ir literatūriškai suskambėjo, tarsi vėl žiūrėčiau kokį Florian Zeller šedevrą „Tėvas“ (2021). Vienoje
filmo vietoje nuskamba frazė, kad dukros tikrojo tėvo reikšmę gali sužinoti ir
suvokti tik tada, kai jis iš tikrųjų numirs. Netekties patirtis viską išgrynina
ir sudeda į savo lentynas, nes, kaip sakoma, vaikai, nesvarbu, kiek jiems metų,
15 ar 50, yra vis tiek vaikai, kol gyvas nors vienas iš tėvų. Puiki aktorių
vaidyba, labai patiko netikėtas Elizabeth Olsen juslingumas, niekada kine
nemačiau jos tokios KITOKIOS, kitos aktorės taip pat perteikė puikiai savo
roles. Filmas, kuris paliečia.
Kažkada
režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“
pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo
apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą
Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau
galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks
mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos
pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose
buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra)
(2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ –
per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.
Daugelis
iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo
nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus,
primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę
nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo
efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai
absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į
didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę,
kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio
veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai,
kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“
sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė
gali atimti visą gyvenimą...
Grįžtant
prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie
astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir
pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart
išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas
labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai
kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo
Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu,
tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi,
primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai
dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija
aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs
įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.
Visgi
filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus
nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų
dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos
atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas
kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja
vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis
daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės
dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt
sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.
Yra komedijų, kuriuos
vis tiek nori pažiūrėti, kad ir kas apie juos būtų sakoma. Štai apie režisierės
Leslye Headland filmą „Dėl visko kaltas
seksas“ (angl. Sleeping With Other
People) (2015) sulaukė nemažai pagyrų, netgi iš tų pačių kino kritikų ir
lyg pretendavo būti išties puiki komedija, juolab kad man pačiam ankstesnis
režisierės darbas „Senmergės“ labai patiko, tiek prijuokino, kad net žandai
skaudėjo, šįkart nusiteikiau ne ką mažiau – įsitaisiau fotelyje, įsipyliau
alaus su citrina ir žiūrėsiu, sakau.
Nuo pat pradžių
nepatiko. Tiesiog pasibaisėtinai prastas scenarijus, o ir scenos tokios
nuobodžios, tokios nuspėjamos, kad priminė tiesiog kitą filmą – „Draugiškas seksas“,
kuris buvo šiek tiek geresnis už šį. Praktiškai po 15 minučių galima nuspėti
viso filmo eigą ir dėl to pasidarė liūdna, dar liūdniau, kad pritrūkau alaus,
kad užmirščiau, jog gaištu laiką su prastu filmu. Praktiškai filmas sukaltas
pagal standartus – jokios inovacijos, jokio noro kažką pateikti įdomiau ir
netikėtai, absoliučiai pinigais užkimštas hamburgeris, nuo kurio pasidaro
prėska ir nuobodu. Visas filmas apie du „draugus“, kurie dulkinasi su kuo tik
papuola, situacijos jų neįdomios, tiesą sakant, net nejuokingos. Apskritai šio
filmo žanras yra romantinė komedija, tik seilėjimosi čia kur kas daugiau, nei
juokelių.
Po tokių filmų imu save
graužti, kad galėjau pažiūrėti kažką tikrai vertingesnio ir įdomesnio. Net
vakaro fonui šis filmas pasirodė per prastas. Viešpatie, pasaugok nuo tokių
neįdomių filmų.
Taip jau nutiko, kad
seniai rekomenduotą serialą „Oranžinė –
tai nauja juoda“ (angl. Orange is the
New Black), kurį kai kas iš anglų kalbos siūlo versti kaip idiomą „Oranžinė madinga“ ir tai tikriausiai
būtų teisingiausia, bet pavadinimų atsiranda pačių įvairiausių, tai su
įvardžiuotinėmis formomis ir be, bet tikriausiai ne pavadinimas čia
svarbiausia, o tai, kad nebegalėjau sudėti bluosto dėl pirmojo šio serialo
sezono, kurį tiesiog suvartojau kaip kokius narkotikus per dvi dienas, praktiškai
skirdamas po šešias-septynias valandas kasdien. Ir tai buvo taip gerai, kad iki
šiol džiaugiuosi šiuo mažu atradimu, o dalis serialo siužetų ir personažų
tiesiog nusikėlė į manuosius sapnus...
Bet viską nuo pradžių,
paliekant emocijas nuošalyje. O viskas prasidėjo prieš daugel metų, kai į
kalėjimą pakliuvo tikroji Piper Kerman, kuri savo potyrius kalėjime labai
gražiai surašė ir sudėjo į autobiografinę knygą „Oranžinė – tai nauja juoda:
Mano metai moterų kalėjime“. Žodžiu, mūsų tikroji herojė, kuri dar ir baisiai
panaši į pagrindinę serialo aktorę, 1993 metais iš tikrųjų „praskalbė“
nešvarius su narkotikais susijusius pinigus, už kuriuos bausmę ji atliko 2004
metais. Šiuo metu nuo 2006 metų ji gyvena laisvėje su sutuoktiniu Lariu (tai
gali daug ką pasakyti apie serialo siužeto eigą) ir kas galėjo pagalvoti, kad
Piper istorija taps televizijos „Netflix“ kampanijos vienu geriausiu ir
sėkmingiausiu televiziniu serialu, jis, beje, tapo ir pačiu žiūrimiausiu „Netflix“
serialu. Šiuo metu jau filmuojamas ketvirtasis „Oranžinė – tai nauja juoda“
sezonas ir serialo reitingai išties puikūs, o nuolatinės nominacijos ir
laimėjimai „Emmy“, „Auksinio gaublio“ ir kituose apdovanojimuose taip pat,
manau, daug ką pasako.
Taigi, serialas pasakoja
apie sąžiningą blondinę Piper Kerman. Tiesa, kiek scenaristai keitė tikruosius
autobiografijos vingius, kiek juos gilino ir leido plėsti personažus, nes
serialas išties „tirštas“ ir kiekvienoje serijoje veiksmo ir istorijų yra
tikrai nemažai. Galėtume sakyti, jog tai moteriškasis „Ozo“ (dar vieno kultinio
serialo apie vyrų kalėjimo gyvenimą) moteriškasis variantas. Kiek jis turi sąsajų
su „Ozu“, nežinau, nes ano serialo nemačiau, bet įtariu, kad nemažai, pradedant
visa kalėjimo infrastruktūra, taisyklėmis ir baigiant homoseksualumo
paraiškomis. Lesbiečių šiame seriale iš tikrųjų netrūksta – tai drąsu,
novatoriška, bet iš kitos pusės tik mums lietuviams. Pagrindinės veikėjos Piper
seksualinė orientacija irgi nėra apibrėžta – ar ji lesbietė, ar biseksuali? Ilgą
laiką laisvėje susitikinėjusi su vyrais, ji, papuolusi į kalėjimą, sutinka seną
savo lesbietiškų laikų draugę Aleks, su kuria atnaujina intymius santykius – ar
iš noro turėti užnugarį, ar dėl to, kad kalėjime trūksta meilės ir romantikos,
o gal Piper iš tikrųjų reikia moters? Sunku atsakyti į šį klausimą, nes viską
dar motyvuoja tas faktas, kad Aleks davė parodymus prieš Piper ir yra jos
skundikė... Tai išties manipuliacinių veiksmų grandinė, kurią nulemia tiek
išoriniai (už kalėjimo esantys „liežuviai“), tiek kalėjimo žmonės.
Oranžinė iš tikrųjų Joms tinka...
Ar ilgai jis lauks sugrįžtančios Piper?
Viena įdomiausių personažų Raudona, sezono pabaigoje netradiciniu būdu įveiks ūsuočių.
Vienos iš aktorės tėvus ir brolį iš tikrųjų deportavo į Kolumbiją..
Aktorės prigavo Meryl Streep per apdovanojimus.
Pirmojo sezono personažas, kuriam nebelemta patekti į kitus sezonus.
Serialo vyrai atlieka daugiau apsaugininkų vaidmenis. Nemažiau įdomius.
Niekada nesakyk, kad valgis kalėjime apgailėtinas, jei nežinai, kas dirba virtuvėje...
Aktorė Taylor Schilling su tikrąja Piper Kerman.
Serialo veidai ryškūs ir įsimenantys.
Aleks ir Piper - amžina santykių dvikova.
Tinka ne tik oranžinė...
Sunku ką nors trumpai
ir esmingo pasakyti apie pirmojo sezono personažus. Istorija šokinėja
chronologiškai, pasakojama pagrindinė drama kalėjime, bet šalia eina ištisas
praeities inkliuzinis pasakojimas, kuris papildo faktais Piper biografiją ir
vis labiau atskleidžią ją kaip žmogų. Žinoma, kalėjime besą ištisų netipinių
personažų kolonija. Čia rasite ir lotynų amerikiečių „getą“, kurios turi savų
problemų – viena mergina tampa nėščia nuo vienakojo mielo sargybinio, čia
rasite ir juodaodžių aljansą, kurioms svarbu skaniai pavalgyti, gerti piliules,
kad palaikytų moteriškų hormonų apykaitą, čia yra ir baltųjų grupelė su
savosiomis problemomis. Bene labiausiai dygus pasirodo esąs ūsuotasis
apsauginis, kuris spaudžia valgyklos Raudonąją slavę tarpininkauti platinant
narkotikus po kalėjimą... Ir visa tai tėra tik šio didžiulio mechanizmo infrastruktūrinės
dalys, todėl moterų kalėjimas mums tampa ištisa nesibaigianti šou arena, kur
rodomi spektakliai. Ir tai nuostabu, jeigu mėgstate emocinę įtampą, nepatogias
scenas dėl seksualumo, nesibijote „paragauti“ kalėjimo gyvenimo ir t. t.
Kokie svarbiausi
įvykiai pirmajame sezone? Išties čia pristatomos kiekvienoje serijoje ir kitos
kalinės, jų gyvenimas prieš patenkant į šią įstaigą. Dažniausiai tai smarkiai
socialiai pažeminti žmonės, kurie buvo priversti užsiimti nešvariais
reikaliukais, todėl Aleks ir Piper jų kontekste atrodo išties kitokios. Taigi
susigyvenimas su kalėmis tampa pirmąja ir sunkiausia Piper užduotimi, vėliau
atsidūrimas Aleks ir savo sužadėtinio meilės trikampyje, atsuktuvo iš dirbtuvių
netyčinė vagystė, kuri serialo kontekste prilygsta atominės bombos sprogimui
ir, žinoma, katalikų šarlatanės, „Dievo patikėtinės“ sužvaigždėjimas... Yra ir
absoliučiai komedijai prilygstančių istorijų, pvz., vištos pasirodymas kalėjimo
zonoje. Tai išties verčia nusišypsoti visoje toje lesbietiškoje, pilnoje
brutalumo, nesaugumo pasaulėlyje, kurį mums „nupiešia“ šis serialas.
Apskritai „Oranžinė –
tai nauja juoda“ puikus serialas, valdai seriją po serijos ir nejauti, kaip
dingsta laikas, o apetitas, kaip sakoma, atsiranda bevalgant, todėl antrąjį
sezoną norėtųsi pažiūrėti kuo greičiau, bet vėlgi, galvoju, kad reikia prieš
tam „pasirašant“ atrasti ir naujų serialų. Žinoma, seriale pasirodo įspūdingų
charakterių, todėl yra nemažai galimybių pasireikšti ir pačioms aktorėms. Piper
Kerman vaidmuo buvo patikėtas sukurti Taylor Schilling – tokio malonaus
veiduko, vis svarstau, į kurią ji labiau panaši į Kate Perry blondinę ar į Emily
Blunt. O šiaip beveik visi aktoriai man buvo daugiau ar mažiau atradimas,
galbūt matyti kokio nors filmo antrame plane, bet toli gražu ne taip įsimenantys,
kaip šiame seriale.
Čia galite pasiklausyti
Regina Spektor dainą „You‘ve Got Time“, kuri, bent man, iš pradžių labai
nepatiko, o dabar tiesiog „priaugo“ prie serialo:
