Filmas: "Blogiukai 2" / "The Bad Guys 2"

 

Sveiki,

 

Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022 metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas, šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas, kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2) (2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią kokybę ir tęstinumą.

 

Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija, tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie pateikiami kaip nusikaltėliai.

 

Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis, varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus: viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris: Folie à Deux" / "Joker: Folie à Deux"

 Sveiki, skaitytojai,

 

2019 metais režisierius Todd Phillips sukėlė tam tikrą sensaciją pristatęs neregėtą ir nematytą šiaip jau komiksams priklausantį veikėją Džokerį ir jo istoriją visiškai naujame draminiame pavidale. Filmas buvo toks populiarus ir aptarinėjamas bei liaupsinamas, kad neišvengė pretenzijų į pačius prestižiškiausius kino apdovanojimus. Tas pats režisierius, naudodamas jau nustatytus savo paties pasakojimo standartus, ryžosi pratęsti savo sėkmės istoriją ir pateikė istorijos tęsinį „Džokeris: Folie à Deux“ (angl. Joker: Folie à Deux) (2024) skandalingai atsisakęs aktorės Margot Robbie, iki šiol kituose kino projektuose vaidinusią pašėlusią psichopatę Lee Quinzel arba, kitaip sakant, Harley Quinn. Galimas daiktas, kad žiniasklaida labai išpūtė šį reikalą, sakydama, kad Robbie labai dėl šito įsižeidė, tačiau galbūt tai režisieriaus natūralus sprendimas atriboti žiūrovus nuo „Savižudžio būrio“ komikso žanro ir atsitapatinti nuo sukurtų stereotipų. Be to, pasikviesti Lady Gagą tikriausiai buvo irgi svarbu, nes ji dainuojanti (išleido net muzikos albumą, skirtą šiam filmui – dviguba reklama!), o ir Lady Gagos pasirodymai kine fenomenalūs, reiškiantys absoliučią sėkmę. Viskas apgalvota ir iš kitos pusės, neprikiši.

 

Visgi šioji dalis labai muzikali. Tai, sakyčiau, beveik miuziklas! Toks savotiškas „La la land“ (2016) efektas. Apsvaigę psichopatai, tiksliau reiktų sakyti, nelaimingi ir iliuzijose paskendę žmogeliai, įsivaizduoja save didelės scenos asmenybėmis, dainuojančiomis publikai, tačiau tikrovėje sėdi „ant vaistų“ ir negali prisitaikyti normalizuotoje tikrovėje, todėl dar apriboti laisvės atėmimu. Šiaip suprantamas tas saldus nuolatinis išlėkimas į kosmosą, spindinčią sceną, nes veikėjai gyvena svajonėmis, nors toje pačioje scenoje jie gali vienas kitą ir užmušti. Džokeris sutinka savo meilę ir bando būti išteisintas ilgame teismo procese. Tačiau visuomenėje jo 5 žmogžudystės (iš pirmos dalies) neliko pastebėtos, Džokeris įgavo visuomenės nepaklusnumo simbolį, miestiečiai sukyla, tačiau Džokerį tai mažai jaudina, jis bando susitvarkyti su tapatybės klausimais. Atsiradusi mergina jam primena tamsiąją Džokerio tapatybės pusę, kuri vėl prabunda ir, atrodo, jog veikėjas kaip nors stebuklingai išsigelbės (juk per komiksus taip visada su Betmanu būdavo!), tačiau lemtingą akimirką prabunda žmogiškoji Džokerio pusė ir jis teisme užuot surengęs įspūdingą šou, atsiskleidžia kaip eilinis žmogžudys. Iš vienos pusės tai žmogiškumo pergalė prieš Džokerio tamsiąją pusę ir šiame filme triumfuoja ne veiksmas ir suktybės, bet būtent atsidengęs palūžęs žmogus, paradoksalu, bet kartu tai reiškia ir pagrindinio veikėjo žlugimą. Kitaip sakant, režisierius visiškai numarina iliuzijas apie tariamą Džokerio egzistavimą.

 

Visgi filmas labai lėtas, spalvingas ir ilgas. Dažnai susidaro įspūdis, kad filmas beveik be veiksmo, juk iš tikrųjų jame ne kažin kiek ir nutinka: veikėjas kali kalėjime, susipažįsta su psichopate, psichopatė bando mėgautis jo sukurtu Džokerio kultu, galiausiai nusivilia ir jį palieka. Tam tikra maniakiška ir daug žadanti meilės istorija, deja, nepasiduodanti Holivudui ir Džokeris, kaip žmonėms ir būdinga, nepabėga kokiu sraigtasparniu garsiai kvatodamas ir regzdamas kitą planą, o tiesiog nunarinęs galvą grįžta į kalėjimą.

 

Visgi filmas praplaukia tarsi nuolat žadėdamas gilią prasmę, draminį sukrėtimą, bet jis prislopintas tarp dainingų inkliuzų ir, atrodo, nieko neįvyksta, veikėjas beveik neevoliucionuoja, tik atsidengia pagrindinio veikėjo tapatybės problematika – Džokeris tikras ar tik Arturo Fleko socialinė kaukė, sukurta apsisaugoti nuo pasaulio nesėkmių? Kas iš tikrųjų yra tas Džokeris? Ar tik ne paties visuomenės menkinimo, patyčių, atstūmimų, neigimo produktas, monstras sukurtas pačios sistemos, o teismas bando nuteisti ne monstrą, bet patį Arturą Fleką, kitaip sakant, neprisiima atsakomybės už individo veiksmus, kurie galbūt buvo vien tik atsakas į kankinantį žlugdymą? Pafilosofuoti filmas tikrai leis, dar leis akylesniems pasiklausyti puikių garso takelių, senų ir jau primirštų meilės dainų, jau vien ką reiškia išgirsti aktorių Joaquin Phoenix dainuojantį „If You Go Away“, iš kitos pusės sumiuziklinti ir subrodvėjinti Džokerį nebuvo pats geriausias sprendimas.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Blogiukai" / "The Bad Guys"

 

Sveiki,

 

Rudenėjančiais ir vis dažniau temstančiais rugsėjo vėsiais vakarais galima su šeima jaukiai praleisti laiką žiūrint animacinius filmus. Šiemet pasirodė ne viena linksma komedija, skirta visai šeimai, ir viena iš tokių yra „Blogiukai“ (angl. The Bad Guys) (2022), vaizduojanti plėšrūnus (vilką, vorą, gyvatę, ryklį ir piraniją) kaip didžiausius išgalvoto miesto nusikaltėlius, kuriems apgauti, apiplėšti ir įbauginti yra ne vien tik didelis malonumas, bet ir galimybė išreikšti savo plėšrūnišką prigimtį.

 

Filmo siužetas ir jo dinamika suręsta pagal suaugusiems skirtų filmų apie banko plėšikus, įskaitant ir „Džeimso Bondo“ manierą, bet tikriausiai labiausiai galima įžvelgti visiems puikiai žinomo dar 2001 metais pasirodžiusio „Oušeno vienuoliktukas“ bei jo tęsinių panašumą. Čia svarbiausia blogiukų draugystė ir jų komandinis darbas vardan bendro tikslo. Galiausiai nesugaunamieji blogiukai sumano pavokti miesto auksinį delfiną, kurio statulėlė skiriama garbingiausiam ir doriausiam miesto žmogui. Užsidegusi įeiti į įstoriją blogoji kompanija ruošiasi šiam planui, kuriam lemta žlugti dėl nepamatuotų klaidų...

 

Filmas itin dinamiškas ir veržlus. Kino kūrėjai pasistengė kurti gryno plėšiko šablonais aplipintą pasakojimą, kuriame būtų nesunku pasinerti į lengvai atpažįstamas klišes. Tai populiarus masinio kino pavyzdys, kurio nereikia detaliai apmąstyti ar vaizduoti, nes jis plokščias ir lengvas. Išvystoma paprasta idėja, kad net ir plėšrūnai gali būti draugiški ir geri, jeigu tik jiems suteiksi šansą ir pamokysi puikių manierų, atskleisti gerumo naudą, pvz., vilkas pradeda vizginti uodegą, nes jaučia, kad prieraišumas ir švelnumas pažadina jo nepatirtus instinktus. Esu girdėjęs, kad pavyzdžiui, gyvatės (šiaip jau šaltakraujai gyvūnai) niekada neturi prieraišumo ir netgi po 20 metų su žmogumi vis tiek jam gali įgelti vien dėl to, kad gyvatei taip susišvietė. Bet ne apie tai filmas. Jis bando atskleisti plėšrūnų gerąsias savybes, o kino kompanija vėl sužaidžia blogiukų įvaizdžiais ir daro didaktinį reversą, teigdama iš pradžių, jog nuostabu krėsti eibes, bet finale pateikia, kad dar geriau būti tiesiog su visais draugišku. Filmas iš esmės nėra labai originalus, čia pilna štampų, tad idėjų tokių, kokių pamatėme, pvz., novatoriškame 2017 m. „Emodži filmas“, nesitikėkite, bet neabejoju, kad susižiūrės vis tiek labai lengvai ir smagiai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džokeris" / "Joker"

Sveiki,

Viena karščiausių šio spalio kino naujienų, žinoma, buvo „Džokeris“ (angl. Joker) (2019), kuris jau laikomas pačiu geriausiu šio komiksų personažo perteikimu kine. Kino išrankiems vaidmenims pasirinktas aktorius Joaquin Phoenix, todėl tikriausiai jau niekam nekilo abejonių dėl šio vaidmens sėkmės. Manau, jis tiesiog kultinis! Paskutinįkart Džokerio vaidmenyje mačiau kino chameleonu pramintu Jared Leto ir jam labai tiko tas stilingas siaubo monstro vaidmuo „Savižudžių skvere“, tačiau, kaip pastebi daugelis žiūrovų, J. Phoenix „Džokeris“ visai kitoks ir ganėtinai nutolęs nuo klasikinių serijinio žudiko raiškos būdų.

Pradėkime nuo to, kad filmas pelnė pagrindinį geriausio filmo Venecijos kino festivalyje apdovanojimą ir dėl to vertas pamatyti! Man asmeniniai lūkesčiai išties šiam filmui buvo labai aukšti, tačiau jie liko šiek tiek nuvilti. Siužetiškai filmas nieko naujo nepapasakoja. Esame regėję ne vieną panašaus turinio filmą, kuriame mėmės ir psichologiškai palaužti, patyčių „suėsti“ žmogeliai tampa dar didesniais agresoriais už savo skriaudikus. Toks filmas dažniausiai sako vieną ir tą patį: suteikdamas skriaudą kitam, pats nusipelnysi skriaudos; kaip šauksi – taip ir atsilieps; kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi... Tokių liaudies tiesmukų posakių šiam filmui galima atrasti ne vieną, tad žiūrėdamas į tą vargšą Artūrą, ko aš iš jo galėjau pasimokyti, ko negalėčiau žinoti? Ogi beveik nieko...

Filme daug „nesmagių“ ir psichologiškai žeminančių scenų, kurios išties atrodo efektingai – ir tai vienas didžiausių šio filmų privalumų t. y. stebėti tą egzekuciją, žmogaus moralinį „išmėsinėjimą“ ir patirti tą, ką galbūt regime Marinos Abrimovič satanistinio turinio performansuose: kur čia menas, kur realybė, ką aš gaunu už tai, kada bandau visa tai įvertinti? Visgi nužmogėjimo istorija ir žmogaus beširdiškumas šiame filme hiperbolizuoti ir tai klasikiniam Džokeriui labai tinka. Tiesą sakant, tikėjausi kiek natūralesnio, kiek netgi kraupesnio filmo, visgi daugelis siužetinių apmatų pernelyg dvelkia komiksu, pavyzdžiui, kaip Artūras sužino, kad tai motina jam sukėlė traumą ir kaip jis visomis išgalėmis, kaip ir dera blogiukui Džokeriui, siekia keršto. Gailesčio vertas personažas paveikia žiūrovo jausmus, o jis išties paveikia išprievartautomis smurto scenomis. Ar tai blogai? Savaime aišku, kad ne, tačiau man, kine regėjusiam kur kas efektingesnių dalykų, filmas dvelkia šiokiu tokiu paviršutiniškumu.

Žinoma, negaliu nepaminėti Phoenixo vaidybos, kuris efektyviai perteikia sužalotos ir suluošintos sielos duženas – tai padeda sulėtinti kadrai, ilgi stambaus plano kadrai, grimas, fizinis ir psichinis aktoriaus pasirengimas šiam jo vienam įsimintiniausių karjeroje vaidmenų. Tačiau šis personažas savaime klounas, savaime turi netipinio turinio, primena komiksą, o tokius kine perteikti efektingai nėra jau taip ir sudėtinga, kai žinai tam tikrus triukus. Žinoma, paties aktoriaus meistriškumu net neabejoju ir šis jo vaidmuo užburia, netgi apibendrinant galima sakyti, kad jeigu ir verta dėl ko į šį filmą eiti, tai tikrai dėl J. Phoenixo vaidybos, o visa kita... Kad ir kaip didingai, kad ir kaip naudojant orkestruotės muziką šiam siaubo užgimimui iš gyvenime skriaudų ir neteisybės lovio būta pastangų, manding, filme originalumo nepamačiau, todėl, kad ir kaip kiti aikčiotų ir „postintų“ apie tai, kaip šeštą kartą eina pažiūrėti „Džokerio“, man atrodo, šis filmas net nepapuola į labiausiai įsimintiniausių 2019 metų filmų sąrašus. Bet mėginimas kažką padaryti kitaip ir perteikti kitoniškumą per didįjį kiną, manau, visgi pastebimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:8.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Deadpool 2" / "Deadpool 2"

Sveiki,

Esu tikriausiai praleidęs visus „Keršytojų“ dalis, nes nelabai žaviuosi superherojų filmais, na, nebent pasižiūriu „X-menus“, tačiau negalėčiau praleisti tikriausiai vienos geriausių ir, aišku, smagiausių super didvyrių serijos filmų „Deadpool 2“ (angl. Deadpool 2) (2018), kurio pirmoji dalis prieš kelerius metus šovė kaip sensacija. Dabar beveik net neabejoju, kad šis sėkmingas projektas turėtų kurti ir trečią dalį.

Taigi apdegęs komiškasis ir daug plepantis herojus, kuris, nesiliauja laidyti dviprasmybes, netenka mylimosios ir net negali susinaikinti iš širdgėlos. Bet gera žinia – priešas iš ateities nori nuskriausti mutantą paauglį, kuris gali tapti potencialiu geriečiu. Prasideda kova ir toje kovoje, žinoma, daugybę nuotykių. Visgi lyginant su pirmąja dalimi, šioji atrodo labiau veiksmo filmas nei tiršta komedija, gal dėl to pirmoji dalis ir atrodo juokingesnė, smagesnė. Nepaisant šiek tiek pakitusio filmo tono, visgi filmas išlaiko savo idėją ir tikrai yra vietos ir laiko komiškiems dalykams – pripažinkime, juk būtent dėl komiškumo, o ne dėl nuotykių žiūrime šį filmą!

Nežinau, kaip kitiems, tačiau negaliu beveik nieko blogo pasakyti apie šį filmą. Žiūrėjosi smagiai, buvo juokinga, neprailgo ir nesinorėjo miego. Tiesiog tokių komedijų esu mėgėjas ir net nežinau priežasties, kodėl šis filmas turėtų būti prastas. Lėkšti juokeliai? Na ir kas, bet užtat kokie jie smagūs ir atpažįstami pagal šampuotus stereotipinius suvokimus apie žmogaus seksualumą ir santykius. Gerai, esu Deadpoolo gerbėjas, na ir kas, kad neturiu plakato ant sienos.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela