Filmas: "Paskutinė Demetros kelionė" / "The Last Voyage of the Demeter"

 Sveiki,

Stokerio „Drakulos“ veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su Drakula mėgina ambicingas režisierius  André Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“ (2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.

Naujausias filmas vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu senoviniu laivu iš Bulgarijos  uostamiesčio Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive, žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.

Tiesa, nesitikėkite gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale „Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant „Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas, nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Voratinklis" / "Cobweb"

 

Sveiki,

Savaitgalį norėjosi ko nors išties paprasto ir nesudėtingo, todėl pažiūrėjau keletą abejotinos vertės siaubo filmų. Vienas iš tokių – „Voratinklis“ (angl. Cobweb) (2023), pasakojantis istoriją apie berniuką Piterį ir jo šeimą. Piteris gyvena savo kambaryje, griežtai prižiūrimas tėvų, tačiau vieną naktį jis išgirsta sienoje krebždesį, kol galiausiai sukviečia tėvus, tačiau tėvai visus košmarus priskiria Piterio lakiai fantazijai. Neatrodo Piteris laimingas ir mokykloje, kur jį persekioja klasės vaikai, o namuose tėvas ir mama taip pat stokoja jam meilės, todėl vieną naktį jis pradeda kalbėtis su sienoje gyvenančia būtybe ir netgi pasakoti apie savo jausmus...

Norėčiau apie šį filmą pasakyti ką nors gero, bet po peržiūros šauna tik viena mintis. Šis filmas turėjo idėją ir ją „įsūdė“ į įprastus režisūrinius rėmus. Imu galvoti, ar neverta tikėti, jog tuos standartinius siaubo filmus kuria ne režisieriai, o kažkoks dirbtinis intelektas, nes visi jie vieno kolorito ir visur tos pačios loginės klaidos. Iš vienos pusės siaubo čia lyg ir netrūksta, idėja gera, tačiau Piterio tėvai pavaizduoti kaip eiliniai psichopatai (nors jie tokie ir yra), tačiau negi nėra kitų raiškos būdų kaip medinė psichopatų šeimynėlė; mama lyg prarijusi kuolą, o tėvas vaikšto su tokia šypsena, lyg bandytų ištvirkinti visus rajono vaikus.

Pirmąją filmo pusę daugmaž laikyčiau pusėtina, nes vyksta trileris ir detektyvas, paslaptis už sienos, tačiau pasirodžius pabaisai, manding, iš tikrųjų situacija pradeda panašėti į siaubo parodiją. Daug metų už sienos gyvenęs monstras nesugebėjo kumščių išdaužti paprastutės gipskartoninės sienos, tačiau, ištrūkusi į laisvę, staiga vienu ypu nurauna fizinį pajėgumą turinčiam vaikėzui galvą? Kas per proporcijų neatitikimas? Arba finalinė berniuko ir pabaisos kova. Ką tik neįtikėtinu greičiu kaip voras lakiojusi ir visus iš eilės žudžiusi pabaisa neįveikia berniuko, kuris ją laiko tiesiog už kaltūną primenančių plaukų ir dar spėja išsiropoti iš duobės? Žodžiu, ką aš noriu pasakyti? Jeigu užsimerksite ir šio filmo visiškai neanalizuosite (aš jau nebemoku, nes tai liga) gal ir visai gerai susižiūrės, tačiau akivaizdžios loginės spragos, atsiradusios dėl komercinio klišinio pataikavimo žiūrovui, šį filmą tiesiog gniuždo, lyg jis būtų skirtas nekraupinti, o šešiamečiams „tvarkingai“ pagąsdinti.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Drąsiau drąsiau" / "C'mon C'mon"

 

Sveiki,

Kine sukurta daug filmų apie suaugusiojo ir vaiko draugystę bei santykius. Visada žiūrėdamas tokius filmus galvoju, ar tokia draugystė visada buvo, yra, bus lygiavertė? Ar toks mano klausimas apskritai teisingai užduodamas? Išeidamas iš kino salės dar kurį laiką apmąsčiau tai, ką iš tikrųjų pamačiau žiūrėdamas Mike Mills filme „Drąsiau drąsiau“ (angl. C‘mon C‘mon) (2021), kuriame pirmuoju smuikeliu griežė aktorinio talento kaip visada nestokojantis aktorius J. Phoenix. Tiesą sakant, seniai buvau matęs M. Mills filmą „Pradedantieji“ (2010), pastarasis buvo labai mane nustebinęs gerąja to žodžio prasme, naujausias darbas taip pat.

Istorija, nufilmuota retro (juoda-balta) spalvomis, perteikia būtent pagrindinio veikėjo Džonio, vidutinio amžiaus ir ne itin sėkmingo vyruko, pilką ir depresyvią gyvenimo kasdienybę. Keliaudamas po JAV įvairiausius miestus, jis kalbina vaikus, užduodamas pačius sudėtingiausius egzistencinius klausimus ir po to iš įrašų kuria savo laidas. Gyvenimas pasisuko taip, kad jis vieną vakarą paskambina seseriai, su kuria nesikalbėjo ilgą laiką po motinos mirties. Galiausiai jis ją aplanko ir padeda prižiūrėti devynmetį sūnų, pasižymintį lakia vaizduote ir vaikiškomis hiper ambicijomis bei užsispyrimu. Kol sesuo tvarko savo vyro psichiatrinius reikalus, Džonis lieka vienui vienas su sesers sūnumi, vėliau jiedu keliauja į Niujorką ir visa tai tampa ilga kelione į savęs pažinimą ir atsivėrimą tiek berniukui, tiek pačiam Džoniui.

Nuostabiausias filme dalykas yra tai, kad režisierius nesistengia linksminti ar kurti kokio nors šiuolaikiškai pamokančio herojinio epo, čia nerasite super talentingų su kriminaliniais nusikaltimais kovojančio „Vienas namuose“ vaiko tipažo. Natūralistiniu būdu, sakyčiau, kiek ir save pamenu, atskleista ypatingo vaiko jautrumas, nevaržoma vaizduotė ir elgesys. Džonis savaip yra suaugęs vaikas, pamiršęs daugelį dalykų. Galima sakyti, kad iš dalies tai filmas apie tai, kas yra tėvystė ir kad ji neprognozuojama ir neišmokstama iš jokių vadovėlių, bet tiksliau – tai brandos psichoterapinė istorija. Džonis kaskart apmąstydamas su vaiku praleistą nelengvą iššūkių dieną suvokia šį bei tą apie save: kodėl jis ilgą laiką su seseria pykosi dėl nieko, kodėl jis neturi žmonos ir tvarių santykių, ir t. t. Šis vaikas, kitaip sakant, Džoniui padaro esminį brandos lūžį, kuris žiūrovui perteikiamas viltingai, bet truputį melancholiškai. Gražūs pilki didmiesčių vaizdai puikiai rezonuoja su augančių ir bręstančių veikėjų kylančiais ir žlungančiais lūkesčiais, o jausmas toks, kad pasaulis, kuris lyg ir pažadamas jaunam žmogui, ima ir pamažu jį nuvilia. Kodėl? Dėl to, kad tai, ką mes planuojame, nebūtinai išsipildo.

Šiame išmintingame filme, kur vyrauja gerai išrašyti gyvi ir organiški dialogai, nuskamba frazė apie atsiminimus. Džonis sako vaikui, kad po daugel metų tu net neprisiminsi arba atsiminsi mūsų pažintį tik kaip per rūką ir viskas vis vien išdils, nes mes gyvename akimirkoje ir kaskart atmintis traukiasi, dyla... Berniukas prieštarauja, jis atstovauja vaikiškam naivumui, kurį Džonis yra pamiršęs. Man visgi šis filmas pirmiausia apie sau duotus pažadus, apie atmintį ir akimirkos grožį, apie užstrigimą praeityje ir bandymą iš jos ištrūkti patiriant kažką naują. Labai gerai subrandintas filmas visomis prasmėmis: dialogai, prasmė, nuotaika, egzistencinė-filosofinė idėja ir, žinoma, nebanaliai perteikti santykiai, kurie nieko bendro neturi su nusaldintais Volto Disnėjaus happy end variantais. Šiame filme nėra nugalėtojų ir herojų, yra tik akimirkos pajautimas ir procesas, kuris žiūrovui sukelia ne tik emocinį krūvį, bet ir leidžia pačiam įvertinti, kokia galinga yra dabarties akimirka ir kokia galinga gali būti praeitis. Dvi skirtingos kartos, skirtingi požiūriai, skirtingi kūnai ir patirtys – vienas vaikas, kitas subrendęs vyras – abiem lemta prisipažinti, kad išsigąsta, gėdijasi ir trokšta meilės lygiai tiek pat, nepriklausomai nuo to, kiek jiems metų. Juslingas ir įtaigus momentinis filmas, kuris lengvai nepasimirš.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela