Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 202: atpažink, kada ir kaip esi gėdinamas dėl savo kūno ir nesusitapatink su primestais standartais

 

Dažnai asmeniškai pagalvoju apie žmogaus gėdinimą. Ypač, kaip gėdos įrankis panaudojamas socialiniame žmonių gyvenime, kaip smarkiai iki šių dienų politikai visu tuo spekuliuoja gėdindami toliau ir kiek susižavėjusių ir pritariančių klausytojų jie pritraukia. Galvoju apie žmogaus prigimtinį kūną, kuris įkalintas mados industrijoje. Moterys savo krūtis įkalina liemenėlėse, vyrai priversti išlikti vyriški mados padiktuotame, jeigu jie save nori išlaikyti ne kokiais queer atstovais. Ir nors mada jau seniai šaukia apie jokių standartų nesilaikymą, mes vis dar į žmogaus nuogą kūną ir jo pridengimą linkę žiūrėti įtariai. Net guglės vaizdai blokuoja intymesnį turinį. Mums tai lyg ir sako: apsaugokime vaikus ir savo akis nuo... gėdos, nuo mūsų pačių nepridengtų. Tai keista, ar ne? Tačiau tai tik viena didelė apgaulė ir iliuzija, dėl kurios esame sutarę.
 
Afrikos gentys nepažįsta tokio kūno gėdino kulto. O ir Antikos skulptūros, keramika vaizdavo dažnai nuogus žmones. Kažkada mūsų civilizacija dėl šito nekentėjo. Koks sunkus ir ilgas išsilaisvinimas iš to šiandien. Neseniai aptikau nudisto vieno facebooko pažįstamo profilį, kuris keliauja nuogas dviračiu su nudistų vyrų bendruomene tiesiog Berlyno gatvėmis, vaikšto parkais, mėgaujasi saule ir tuo natūraliu būviu, kuris ilgą laiką iš žmonių tarsi buvo pavogtas. Tam tikra prasme aš jiems pavydžiu. Jie išsilaisvinę nuo pančių ir tai, manau, yra teisinga. Visada jutau, kad visuomenės standartai pakerta tikrąjį žmogaus būvį, verčia jį save įrėminti ir cenzūruoti, pradedant jo kūnu, bet ir baigiant jo socialiniais vaidmenimis. Visi, kurie šito nesilaiko ir išeina į paraštes, yra nusipelnę pagarbos. Kiekvienas jų progresyvumas atveda kitus į išsilaisvinimo galimybę nuo prievartos, uždarumo ir gėdos.
 
Radau keletą minčių šia tema.
 
***
 
„Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja. Arba jam tam yra priežastis.“ — Markas Tvenas
 
„Viskas, kas kilę iš krikščionybės, išrado gėdą – gėdą dėl kūno, gėdą dėl aistros, gėdą dėl žmogiškosios prigimties.“ — Frydrichas Nyčė
 
„Kūno neigimas yra didžiulė klaida. Siela ir kūnas yra viena.“ — Oskaras Vaildas
 
„Kūnas nėra daiktas, jis yra situacija: mūsų ryšio su pasauliu išraiška.“ — Simona de Bovuar
 
„Mes užgniaužiam savo kūno kalbą, nes išmokome bijoti to, kas natūralu. Gėda gimsta ne iš paties kūno, o iš svetimų akių žvilgsnio.“ — Anais Nin

 
Maištinga Siela

Dienos citata: Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) apie tai, kad Dievas mirė Vakarų kultūroje

 

Sveiki,

 

„Dievas mirė. Dievas lieka miręs. Ir mes jį nužudėme.“ Frydrichas Nyčė

 

Absoliutus ir galingas Friedricho Nietzsche's (Frydricho Nyčės) teiginys: „Dievas mirė. Dievas lieka miręs. Ir mes jį nužudėme“ (Vok. „Gott ist tot. Gott bleibt tot. Und wir haben ihn getötet.“) yra ne tik ateistinė deklaracija, bet ir Vakarų civilizacijos moralinės krizės diagnozė. Šia fraze Nyčė konstatuoja faktą, kad krikščioniškasis Dievas, ilgus šimtmečius tarnavęs kaip absoliutus moralinis ir metafizinis pamatas, prarado savo galią ir patikimumą modernioje visuomenėje. Mokslas, Švietimo idealai ir racionalus mąstymas tapo tais „žudikais“, kurie nuvertino ir padarė nereikalingą transcendentinę tiesą, sugriaudami senąją pasaulėžiūrą.

 

Šis „Dievo nužudymas“ reiškė, kad žlugo universalių vertybių sistema – nebeliko „iš aukščiau“ duotų taisyklių, kas yra gėris, o kas blogis. Nyčė įspėjo, kad tai yra ir baisiausias, ir didingiausias žmonijos poelgis. Didingiausias, nes tai reiškia žmonijos laisvės triumfą ir emancipaciją nuo primestos moralės, o baisiausias, nes žmonės dar nesuvokė šio veiksmo masto ir pasekmių.

 

Būtent šios krizės rezultatas yra nihilizmas (Nihilismus) – ta būsena, kai žmogus suvokia, kad visos tradicinės vertybės žlugo, bet neturi nieko, kuo jas pakeisti, o tai sukelia galingą beprasmybės ir vilties praradimo jausmą. Nyčė ragino Vakarų kultūrą reaguoti į šį nihilistinį nuosmukį, ne grįžtant atgal (vergo moralės link), o žengiant į priekį. Jo sprendimas buvo Antžmogis (Übermensch) – individas, kuris, suvokęs beprasmybę, pats sukurkia savo vertybes, patvirtina gyvenimą su visu jo chaosu ir tampa savo paties įstatymu. Taigi, galutinė Nyčės žinia buvo griežta: jei Dievas mirė, žmogus privalo tapti gyvenimo kūrėju, arba bus sunaikintas savo paties nihilizmo.

Maištinga Siela