Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 156: leisk būti taip, kaip yra ir nesuk galvos

 

Sveiki,

 

Aš nenoriu paversti kvailio protingu. Man nereikia ištiesinti kupriui kupros. Man nereikia parodyti kitiems, kad jie turi būti geri. Aš neprivalau gelbėti pasaulio. Neprivalau visada ir visiems išreikšti, kad jie klysta. Man net nereikia piktintis dėl kitų klaidų. Aš neprivalau kitų padaryti geresnius, nereikia nieko visada tobulinti, taisyti.

 

Leisti viskam būti kaip yra. Leisti žmonėms būti homofobams. Leisti žmonėms nekęsti Lansbergio ir LRT. Leisti būti beraščiams. Mylėti Žemaitaitį, leisti balsuoti už Gražulį ir aiškinti, kokie visi supuvę. Tiesiog leisti visiems būti, tokie jie yra, nes...

... nes iš esmės kiekvienas iš savo parapijos, mažo pasaulio suvokimo langelio yra savaip sau teisūs ir to teisumo nereikia nei užgožti, nei su juo ginčytis, nei jo pataisyti pagal savo teisingumo žiūros mažo pasaulio langelio. Atsisakius šios iliuzijos, sutaupoma daug energijos.

 

Leisk būti protingiems protingiems, leisk būti kvailiems kvailais ir neeikvok savęs tam, ką beprasmiška keisti išorėje. Verčiau keisk save šiuo atrastu suvokimu ir tavo artimųjų rate įvyks puikių dalykų ir pasikeis savaime daug daugiau, nei per pastangas taisyti išorinį pasaulį pagal savo suvokimą.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 126: viskas labai paprasta, todėl labai šventa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vakar per Lietuvą praėjo didžiuliai karščiai ir aš jų išvengiau, nes nuo mano namų iki jūrų marių koks kilometras, tad vėjas neša gaivą ir vėsumą, kurį labai vertinu, nes vaikščioti išpiltam prakaito ir galvoti apie tai, kaip atsivėsinti – ne man. Su metais imu vertinti ne kaštas vasaras, o atgaivinančias ir vėsias.

 

Po langais – didžiulis klevas, visas sudreba ir šlama, kai vėjas su jūriniais paukščiais įsisuka į kampinį kiemo pusę. Prisimenu vis dažniau vaikystės vasaras, kada kaime ant kalakutžolės sode pasitiesdavome pledus ir nesibaimindami nei kokių žalčių, nei erkių (ar kas išvis anuomet kaime sirgdavo kas nors kokia Laimo liga? Nesu girdėjęs!), skaitydavome knygas. Prisimenu labiausiai kažkodėl Edgaro Barauzo „Tarzanas džiunglėse“ ir to paties autoriaus „Užmirštoji sala“. Žinoma, po to atėjo laikas ir „Hario Poterio“ knygoms... Taip, tas laikas su knyga sode ir visas pasaulio laikas sutelpa ir plečiasi per vaizduotę. Kaip viskas, atrodo, buvo paprasta ir elementaru!

 

Dabar paskaitau kokį 30 puslapių – žiūrėkit jau beveik valandos ir nebėra, laikas jau kitus dalykus daryti. Taigi tam tikra prasme vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje laikas bėga išties kitaip nei suaugus, gal dėl to taip simpatizuojame išnykusiam laikui? Marcel Proust rašydamas „Prarasto laiko beieškant“ tikrai turėjo vaizduotės pagalba rekonstruoti šį bei tą iš savųjų prisiminimų. Kitaip sakant, argi visas likęs laikas nėra tik pastangos susigrąžinti prabėgusį laiką? Vis dažniau pagalvoju, kaip greitai bėga laikas, viską jau galima nuo kalno pamatyti ir suskaičiuoti visas blusas ir žvaigždes. Susitaikyti su tuo, kad kokių 2099-ųjų jau nebesulauksime, kad visko liko tik proporcingai dešimtmečiais, gal net ligoms ir nuotykiams, kurie dar tik bus ir praeis. Jau viskas daugmaž aišku, kad nebūsime didūs prezidentai ir kosmonautai, kad užtenka tiek smėlio, kiek jo yra saujoje, nereikia būti kolumbais ir panerti į Mariano įdubą, kad patirtum, kokia ta planeta... Jos irgi nenusineši į 2099-uosius. Viskas tėra... Kaip čia pasakius? Paprasta ir dėl to labai šventa.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 118: kas iš tikrųjų yra reikšminga?

 

Sveiki,

 

Kaip seniai nepildžiau pozityvumo dienoraščio, nors įrašų visokiausių padariau! Svajoju apie tai, kad vieną dieną nustosiu rašyti „Maištinga Siela“ ir iš tikrųjų imsiu veikti ir rašyti ką nors reikšmingo. Bet gal tai ir yra reikšminga? Kai jauni žmonės „skrolina“ nuo ryto iki vakaro savo pasaulyje – gal tai ir yra reikšminga? Gulėti iki pietų lovoje ir skaityti pusėtiną knygą – gal tai ir yra reikšminga?

 

Mūsų įsivaizdavimas apie tai, kas yra reikšminga ir nereikšminga, manau, labai ribotas. Jis paveiktas darbo ir socialinių santykių, spaudimo būti svarbiam, našiam ir atsakingam. Tai susieta su reiklumu. Nors mėgstu discipliną, bet pajaučiu, kad tas perdėtas reiklumas neleidžia atsigerti arbatos su savimi.

 

Budistai išvis sako, kad nieko čia reikšmingo nėra, viskas Maja, didelė iliuzija. Visgi taip nemanau, nes kitaip nebūtume savo fizinėje tikrovėje. Man regis, kad už viską svarbiausia yra patyrimai. Nebūtinai mums suprantami. Įdomu, ką veikia siela, kai iš tikrųjų protas sako: tavo diena praėjo bergždžiai. Kam ji praėjo bergždžiai? Kas slepiasi už to įsitikinimo?

 

Jūsų Maištinga Siela