Sveiki,
Neseniai skaitytame Erikos Drungytės žurnalui „Nemunas“ (Nr. 11, 2020) kalbintos parodų kuratorės, dėstytojos, poetės Laimos Kreivytės pokalbyje „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“ aptikau šiuos žodžius. Įdomių ir išmintingų dalykų galima pasiskaityti tame interviu, tačiau išsirinkau tai, kas, mano galva, dabartyje yra aktualiausia. Kai viename online posėdyje buvo svarstomos moterys vadovės (I. Šimonytė, A. Armonaitė ir V. Čmilytė-Nielsen) buvau pakraupęs, kaip vyrai (ir kai kurios moterys) online komentarų skyriuje „deda“ iš viršaus kuo bjauresnius ir šlykštesnius komentarus apie šių moterų seksualumą, šeiminius santykius ir t. t. Tarsi seksistinis čempionatas, kuriame kuo bjauriau pasirodęs ir pakomentavęs žmogus bus apdovanotas. Plačiojoje visuomenėje vis dar gajus komunistinis požiūris, kad moterys turi likti po padu, o valdžioje „sėdėti“ gražus vyriškis. Lyčių stereotipai tampa vis dar žeminančia ir menkinimo valiuta, kuri tampa atseit konstruktyvios kritikos norma. Bet esmė tame, kad komentatorius tik parodo, kaip yra prisišikęs savo trydoje iki ausų, kad per skraidančių musių spiečių nebemato net savo ištiestos plaštakos, o ką jau kalbėti apie kritinį ir konstruktyvų mąstymą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą