Sveiki,
Maniau,
kad mano alkis kinui yra beribis, tačiau paskutiniosiomis dienomis jaučiuosi
pavargęs nuo Scanoramos, tad tikriausiai ne daug filmų bepamatysiu. Vienas iš
paskutiniųjų seansų tapo rusų režisieriaus Ivan I. Tverdovskiy filmas „Konferencija“
(rus. конференция) (2020), kuris pasakoja apie man pačiam iš vaikystės
per TV ekranus stebėtą 2002 Dubrovskos teatre vykusią teroristinį aktą. Tuokart
gerai organizuota čečėnų grupė užėmė teatrą su aktoriais ir žiūrovais ir reikalavo
Rusijos valdžios išvesti iš Čečėnijos savo karius, antraip sušaudysią visus
žmones. Šioji drama tęsėsi tris paras, po operacijos, panaudojant nuodingas
dujas, šis įvykis nusinešė 130 žmonių gyvybę, o daugelis teroristų buvo
sušaudyti.
Praėjus
po tų įvykių 17 metų, šioji istorija perkeliama į draminę juostą „Konferencija“.
Anuomet šioji įkaitų drama visuotinai sukėlusi furorą po daugel metų menkai kas
prisimena, tačiau ją nepamiršta ten išgyvenusieji. Dėl savo pabėgimo iš įvykių
vietos atgailaujanti vienuolė surengia išvadavimo spalio 26 dieną atminimo
vakarą toje pačioje salėje. Viskas primena terapinį anoniminių alkoholikų
susirinkimą, kai išgyvenusieji dalijasi savo prisiminimais ir chronologine seka
rekonstruoja įvykius. Gyvi dialogai, traumuojančių patirčių reakcijos ir teatro
salė, veikianti kaip psichoterapeuto kabinetas tampa lokalios su šia tragedija
susijusios kolektyvinės išpažinties seansu. Žiūrovas yra supažindinamas su
anuomet menkai perteiktais įvykiais... Tuo pačiu metu piktas teatro sargas
reikalauja kuo greičiau šį minėjimą baigti, o susirinkusieji netrukus užsibarikaduoja,
kad galėtų tęsti pokalbį...
Iš
tikrųjų filmas pilnas paradoksalių prieštaringų sprendimų, kurie byloja apie
žmogaus traumomis paženklintą gyvenimą, neužgyjantį, nepaguodžiamą. Kokio masto
buvo toji tragedija galima pajusti iš šio pasakojimo perspektyvos. Po 17 metų
išlikusieji barikaduojasi ir nori išlikti ten, iš kur prieš daugel metų labiau
už viską norėjo ištrūkti. Lygiai taip pat paradoksų pilna ir paslaptingoji
vienuolė, kuri išpuolio metu neteko sūnaus, todėl mirtinai nesutaria su
dukterimi. Ji atgailauja, kad anuomet paliko juos likimo valiai, tačiau filmo
pabaigoje visos jos kančios ir godos tampa niekais prieš instinktą bėgti – ji vėlei
bėga nuo dukters ir nuo su greitąja gabenamo paralyžiuotu vyru. Atrodo,
tikėjimas moteriai teikė išsilaisvinimo, tačiau užtenka analogiškos situacijos
bėdoje, vienuolė vėl nusigręžia ir daro tą patį, ką ir prieš 17 metų... Iš
tikrųjų labai puikus psichoanalitinis potrauminės elgsenos ir noro pamiršti ir
kartu niekada nepamiršti tų įvykių pavyzdys, kuriame veriasi dėl priešpriešų,
baimių ir negalėjimo atpirkti kalės, kančių pasaulis. Nebanali idėja, kuri
reflektuoja mūsų požiūrį į katastrofas. Nežinau, kuri pozicija yra teisinga. Vienu
metu atrodo, kad kolektyvinėje terpėje tokie įvykiai dažnai pamirštami, ypač pamiršta
tie, kurie tiesiogiai nedalyvavo – ir tai, atrodo, sveika t. y. pamiršti destruktyvią
praeitį. Iš kitos pusės suprantu ir tuos tiesiogiai tragediją patyrusius žmones,
kuriems tas įvykis ir jo „nešimas“ per gyvenimą tampa egzistenciniu pagrindu,
ribine patirtimi. Nelygu kaip pažiūrėsi, todėl filmas išplėtoja šias du su
istorine praeitimi susijusius santykio įsitikinimus ir leidžia suvokti abi perspektyvas.
Mano
įvertinimas: 9/10
IMDb:6.8
Nuoroda
į Scanoramą ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą